Menininkė nedirba kiekvieną dieną, bet per metus nutapo apie 20 paveikslų, restauruoja jų dvigubai daugiau ir šiek tiek užsiima baldų restauravimu. Pigiausią kaunietės nutapytą paveikslą galima įsigyti už 100, brangiausią – už 450 eurų. Sieninės tapybos viena diena kainuoja 200 eurų.
J.Špakovskytė-Blažė yra baigusi Kauno aukštesniąją meno mokyklą. Vėliau Kauno kolegijoje mokėsi meninio baldų konservavimo ir restauravimo, įgijo meistro profesinę kvalifikaciją. 2006-aisiais kaunietė Šiaulių universitete dar baigė dailės ir dizaino studijas.
– Gimėte antikvarinių daiktų kolekcininko šeimoje. Ar nuo vaikystės žinojote, kad eisite menininkės keliu?
– Žinot galbūt nežinojau, tiesiog tėtis vedė tuo keliu, nes tėtis labai tikėjo. Tėtis miręs prieš gerus metus, tai iš viso 40 metų jis vedė mane šiuo keliu.
Tėtis visur mane veždavosi, kai antikvarą rinkdavo, namuose pas mus ir židinys buvo paauksuotas. Namai buvo sunkaus klasikinio stiliaus, daug antikvarinės tapybos, sunkios aksominės užuolaidos... Jis skonį mums labai formavo.
Aiškino, kad antikvaras yra solidus, tai kokybiškas gyvenimo stilius, aristokratiškas gyvenimas. Sakydavo, kad šie daiktai ateityje labai pabrangs, ir iš tikrųjų viskas labai pabrango. Tai, ką jis sakė, man, vaikui, nelabai rūpėjo, bet jis labai norėjo, kad būčiau restauratorė. Aš norėjau stoti į dizainą, bet jis nuvedė į restauravimą. Sakydavo: „Tu visada turėsi darbo restauravimo srityje ir antikvare.“
Tačiau dizaino studijas vis tiek baigiau. Papildomas diplomas, turiu juos tris.
Lietuvių kultūra yra daugiau etninė, klumpės, medžio – aš viso šito nemačiau. Mačiau labiau prancūzišką stilių, labiau aukso, antikvaro, antikvarinius rėmus, kurie buvo paauksuoti. Kaip žmogus užauga, taip paskui ir eina toliau.
– Ar prisimenate pirmąjį darbą, kurį pardavėte?
– Taip, bet aš jo nepardaviau, aš jį iki šiol turiu. Kai laukiausi sūnaus, nutapiau pirmąjį savo darbą – „Du angelus“.
– Neparduosite jo niekada?
– Turbūt, gal tegul lieka kaip simbolis.
– Ar turite mėgstamiausią darbą, ar šie du angelai ir yra mėgstamiausi?
– Turiu du mėgstamiausius, bet gal vieną išskirčiau – užsimerkusi moteris ir ant viršaus gėlės. Ir kitas, kaip kiti sako, mano autoportretas – tai moteris, kuri rankas sudėjusi lyg meldžiasi.
Kai užsimerkiu, akyse gėlės, taip, matyt, energija veikia, eina per gėles. Daug pati sodinu gėlių, daug pasimerkiu, namuose labai daug gėlių. Esu girdėjusi, kad reikia žiūrėti į rožės žiedą minutę ir tada atsiskleidžia moters minkštumas.
– Kas dominuoja jūsų tapyboje?
– Dominuoja gėlės ir klasika, esu klasikinė tapytoja, išmokyta dirbti labai kruopščiai, mano darbai yra „iškrapštyti“, neišeina daryti laisvai. Kaip restauratorė esu išmokyta labai kruopščiai dirbti. Gėlės, moterys, religinė tapyba mane labai traukia ir man patinka.
– Labiau patinka tapyti ar restauruoti?
– Baldų restauravimą esu labai primažinusi. Jau dveji, treji metai, realiai nuo kovido pradžios, tapau ir šiaip labiau patinka tapyti, nes restauruojant yra daug cheminių medžiagų, daug dulkių, o moteriai norisi šiek tiek švaresnio darbo. Restauruojant žavi kiti dalykai – gauni visiškai sunaikintą daiktą ir jį atkuri, tai kitoks kūrybinis procesas.
Patinka ir restauravimas, ir tapyba, būnu atsipalaidavusi, bet kartu ir susikaupusi, tai meditacinis procesas – neištaškai savęs, susikoncentruoji.
– Ar prisimenate pirmąjį užsakymą?
– Taip. Dalyvavau parodoje „Litexpo“ su sienine tapyba ir restauruotais baldais. Prie manęs priėjo moteris ir pasakė: „Noriu, kad tu padarytum.“ Paliko man raktus ir leido savo kūryba atsiverti, net nematė sieninės tapybos eskizo, buvo išvykusi. Interjeras toks spalvingas išėjo, „Inerblosum“ vadinasi, mini viešbutuke, fotostudijoms, jaunavedžiams. Tai buvo mano pirmas sieninės tapybos užsakymas ir apskritai toks laisvas, kai klientas visiškai pasitikėjo mano skoniu.
– Kaip atrodo jūsų kūrybinis procesas?
– Paprastai. Mano namai yra balti, daug šviesos, didelis langas. Pasistatau molbertą, šalia patogią kėdę, pradžioje šiek tiek pieštuku paeskizuoju ant drobės, pasidėlioju viziją, kaip turėtų atrodyti paveikslas, ir tada po truputuką tapau.
Nesu visiškai laisva menininkė, pas mane yra šiek tiek matematikos šitame mene, nes, jeigu reikia nutapyti ranką ar veidą, ar gėlę, yra šešėliai, formos. Tai nėra tik menas, kad paėmei, paliejai dažą, ir tiek. Ne, tai yra tam tikrų taisyklių derinys. Taip ir vyksta procesas – ramiai, galbūt fone rami muzika. Man būtinai turi būti erdvės ir šviesos. Dažnai savaitgaliais būnu sodyboje, gamtoje, ten daug pievų, gėlių – atsidarau vitrininį langą į gamtą.
– Ar įkvėpimo daugiausia ir semiatės iš gamtos?
– Turbūt taip, iš gamtos, iš gėlių. Tapau pagal užsakymus, tapau draugams, yra tekę ne vieną didelį paveikslą nutapyti ir padovanoti. Išsiaiškini, kas yra žmogaus širdyje, kokios jo emocijos, kuo jis gyvena, koks yra interjeras, nes koloritą šiek tiek reikia paderinti prie interjero. Ir tada kažkaip automatiškai išplaukia veidai ar tam tikri į kažką panašūs dalykai, dažnai išeina vaizdas, kurio aš nemačiau, iš pasąmonės jis ateina.
– Ar turite savo mėgstamiausią menininką?
– Patinka ne vienas, labiausiai patinka realistinė arba siurrealistinė tapyba. Galbūt Algis Kriščiūnas ir Renata Palubinskas. Renata yra lietuvė, bet negyvena Lietuvoje. Šiaip man labai patinka religinė tapyba, bažnytinis menas.
– Kokie jūsų ateities planai?
– 20 metų restauravau baldus ir tik truputėlį tapiau. Mano planas buvo grįžti prie tapybos restauravimo, ką irgi buvau baigusi. Noriu restauruoti tapybą ir daugiau tapyti, galbūt išvykti į užsienį, surengti parodą ten. Galbūt dar grįšiu prie interjero dizaino konsultacijų, nes turiu daug žinių sukaupusi. Daug kas prašo restauravimo kursų. Turiu tokią viziją – J.Špakovskytės galerija, kur būtų antikvarinė ir mano tapyba.
– Ką patartumėte jauniems menininkams?
– Aš nesu menininkė 100 procentų, nes mano tapyba nėra visiškas menas, turiu mintyje interjerinę tapybą. Kad žmogus galėtų pritaikyti savo gebėjimus interjere, reikia turėti žinių apie interjerą ir kita. Negali būti vien menininkas, jei nori uždirbti duonai. Mano darbų kainos nedidelės, bet aš turiu galvoti, kad tai būtų miela žmogui, kad susiderintų koloritas.
Jauniesiems menininkams patarčiau būtent apie tai ir pagalvoti. Tiems, kurie yra visiškai laisvi, tapo, kas jiems patinka, vis tiek reikia pagalvoti apie tai, ar jų tapyba bus panaudota, ar tik kaups ją sandėlyje ir patys su ja gyvens. Šių žinių niekas neduos, reikia tai suvokti. Tikrai nesitikėjau, kad pradėjusi tapyti tai parduosiu, nes žinau dailininkų, kurie neparduoda nieko arba per metus vieną darbą, o aš turiu užsakymų ir dėl to labai smagu.
– Sakote, kad nesate šimtaprocentinė menininkė, tai kaip jus vadinti?
– Dažnai sakau: verslininkė menininko siela, bet žodis „verslininkė“ galbūt netinkamas. Nes dirbu ne dėl pinigų ir tapau ne dėl pinigų. Tokio įvardinimo, žinokit, nėra. Jei būčiau tikra menininkė, tikrai negalvočiau, kaip parduoti paveikslą, tikrai neįpirkčiau ir nevairuočiau „Jaguar“.
Man sako: nevažiuok pas klientus šita mašina, bet aš galvoju, kad turiu važiuoti ja, nes žmogus matys, kad mane vertina, kad sugebu padaryti gerą darbą, ir aš esu to verta. Kodėl turiu važiuoti autobusiuku ar atrodyti visąlaik dulkina, purvina?
Dar galėčiau save įvardinti taip: menininkė su verslininko gyslele, gal taip geriau skamba. (Juokiasi.)
– Kiek darbų reikėjo nutapyti ir baldų restauruoti, kad galėtumėte nusipirkit „Jaguar“?
– Savo keturiasdešimtmečiui jį pasidovanojau, metus reikėjo daugiau padirbėti. Reikėjo ir tapyti, ir daug interjero kurti, ir restauruoti.
