„Iškart sutikau eksponuoti savo kūrybą pajūryje – atgijo vaikystės prisiminimai. Mano tėvas lituanistas Juozas Kempinas, Lietuvos konservatorijos Klaipėdos menų fakultetuose dėstęs scenos kalbą aktoriams, P.Domšaičio galerijoje (tuometė Paveikslų galerija) kurį laiką dirbo ekskursijų vadovu. Sekiodamas jam iš paskos pasinėriau į dailės pasaulį. Tėvas stipriai įtakojo mano pasirinkimą, jam ir dedikuota ši mano paroda“, – per pristatymą kalbėjo Ž.Kempinas.
Šviesos ir tamsos magija
Galerijos šeimininkai parodą „Šviesos skulptūros“ įkurdino belangėje erdvėje – pertvarkytoje muziejaus kino salėje. Grindų nuožulnumas primena pakylas žiūrovų kėdėms, už kurių buvo operatorinė. Tokioje erdvėje pirmą kartą Lietuvoje pristatomi trys Ž.Kempino kūriniai: „186 000 mylių per sekundę“ (2003), „EŽ serija“ (Elektrinės žvaigždės“, 2018) ir „Nautilus“ (2021).
Kinetinė skulptūra „Nautilus“ sukomponuota iš trijų didelių horizontaliai nuo lubų nuleistų diskų. Salės erdvėje jie lėtai sukasi, sustoja – kuriamos pasikartojančios ir nuolat kintančios optinės iliuzijos. Šviesa, sklindanti iš kompozicijos centro žemyn, nutvieskia visus kompozicijos elementus, kol galiausiai linijų raštais išsiskleidžia grindyse.
Kitas prieš dvejus metus sukurtas Ž.Kempino darbas „186 000 mylių per sekundę“ pirmąkart eksponuotas Niujorko šiuolaikinio meno centre (MoMa PS1). Geometrinį šviesos raštą atspindi sienos paviršiuje susmeigtos ir apšviestos baltos adatos, jų metami juodi šešėliai. Šitaip kūrinio autorius bando apčiuopti šviesos fiziškumą.
Trečioji P.Domšaičio galerijoje rodoma šviesotyros principais pagrįsta Ž.Kempino skulptūra „EŽ serija“ (elektrinės žvaigždės Sadalbari, Ogma, Syrma, Fulu) – sudėtinga geometrinė struktūra iš tiesių vielos linijų, sukelianti šviesos gylio iliuziją.
Šviesos ir tamsos žaismės salės prietemoje, linijų raštas, trapi, bet kruopščiai apskaičiuota švytinčių objektų dermė, jų geometrinis simetriškumas dvelkia paslaptimi – lėto judėjimo erdvėje įspūdis veikia meditiatyviai, netgi hipnotizuoja. Autonominės šviesos šaltiniai – pagrindinė medžiaga autoriaus kinetiniams eksperimentams.
Žaibiško poveikio efektai
„Pasitelkęs netradicines medžiagas Ž.Kempinas ir šioje parodoje pristato vizualias, dinamiškai kintančias intaliacijas, derindamas kinetinį, minimalistinį, optinį meną. Netikėtos asociacijos, objektų formos, jų santykis su erdve veikia žiūrovų pasąmonę ir regą“, – pažymėjo P.Domšaičio galerijos vadovė, parodos „Šviesos skulptūros“ kuratorė Skaistė Marčienė.
Ž.Kempinas savo darbuose dažnai naudoja magnetines juostas, tarsi pratęsiančias pirmines erdvių ribas ir jų paskirtį, bet šįkart visų trijų kūrinių jungtis – šviesa. Provokuodamas emocijas, manipuliuodamas kompleksiškais dalykais, autorius jokių konkrečių įvaizdžių neperteikia, akivaizdu, kad jam tai – ne itin įdomus ir prasmingas užsiėmimas.
Menininkas prisipažino jaučiąs stiprų poveikį žadinančių idėjų trauką, nesiekiantis savo darbuose įprasminti kokias nors žinias: „Atsisakau tokių idėjų, kurių vizualinis kūnas man nepatrauklus. Jeigu matau, kad objektas nesukels greito vizualaus efekto, mintis iškart atkrenta. Man įdomu negyvą, nefunkcionalų daiktą versti emociškai paveikiu vaizdiniu“.
„Konceptualaus menininko Ž.Kempino kūrybos paroda Klaipėdoje – reikšmingas įvykis ne tik uostamiesčio, bet ir visos Lietuvos kultūros gyvenime. Kviečiu jo skleidžiamos meno šviesos galią patirti ne tik uostamiesčio gyventojus, ir pajūrį atvykstančiuosius atostogauti žmones“, – per pristatymą kalbėjo LNDM generalinis direktorius Arūnas Gelūnas.
Savųjų šaknų nenukerta
Vilniaus dailės instituto absolventas Ž.Kempinas su Lietuva atsisveikino sulaukęs 27 metų. Niujorko Hunterio kolegijoje baigęs tarpdisciplinines studijas menininkas šiame JAV didmiestyje, kuris niekada nemiega, įsitvirtino, pelnė pripažinimą, sukūrė šeimą. Savo kūrybą eksponavo prestižinėse Niujorko, San Paulo, Tokijo, Paryžiaus, Vienos, Londono galerijose.
Įtakingas tarptautinis mėnraštis „Art Review Magazine“ Ž.Kempiną įvardijo kaip vieną iš 25 šiuolaikinių menininkų, kuriuos būtina žinoti. To visiškai užtektų, kad lietuvis galėtų save vadinti viso pasaulio piliečiu. Bet ar jis pats, gyvendamas tautų lydimo katilu vadinamose Jungtinėse Amerikos Valstijose jaučiasi esąs tokiu žmogumi.
„Anksčiau tarptautinėse parodose mane pristatytavo ne JAV, o Lietuvos menininku. Iš pradžių maniau, kad galerininkai šitaip elgiasi galbūt siekdami kažkokios įvairovės, šarmo, egzotikos. O paskui pagalvojau – tegul taip ir daro. Esu lietuvis menininkas, visiškai nesuku galvos, kas ir kaip mane ir vadina“, – kalbėjo savo šaknų neatsisakantis Ž.Kempinas.
Žilvinas su būsimąja žmona menininke, japonų kilmes amerikiete Angela Okajima susipažino Niujorke – abu studijavo Hunterio koledže. Pats japoniškai neišmoko, bet sūnūs Andrius ir Mantas kalba rašo, skaito angliškai ir japoniškai. Be kita ko, jie pavadinti ir japoniškais vardais: Andrius -Tomohiro ir Mantas – Isamu.
Tėvynės ilgesio nejaučia
„Malonu kalbėti apie sūnus, jais didžiuojuosi. Niujorke abu lanko elitines mokymo įstaigas. Vyresnysis Andrius – privačią Bronkso mokyklą, kuri didžiuojasi išugdžiusi ne vieną Nobelio, Pulicerio, daugelio kitų garsių premijų laureatą. Jis išties talentingas, bet nemanau, kad pasuks mano keliu – labiau domisi ne menais, o sportu, konkretesniais dalykais“, – pasakojo Ž.Kempinas.
Kūrėjas prisipažino nejaučiąs jokios įtampos susiejęs savo gyvenimą su japonų kultūros tradicijų dvasia auklėta sutuoktine Angela, abu dalijasi studija. Niujorke Ž.Kempinas lietuviškai pasikalba pats su savim, su Klaipėdoje gyvenančiais tėvais – savaitgaliais skambina į Lietuvą. Artimo ryšio jis neprarado su seserimi psichoterapeute Ramune Ruseckiene.
Venecijos bienalėje Lietuvai atstovavęs Nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatas Ž.Kempinas šį pavasarį vėl priminė apie save – MO muziejuje pristatė prieš 27 metus išlietų ir išsaugotų, muziejaus holo dirbtuvėse naujai sukurtų gipso kaukių parodą „Portretai-Fosilijos 2023“. Joje lankytojai atpažino ne vieną žinomą lietuvį kūrėją.
„Tiesiog nėra kada ilgėtis gimtinės, kasmet čia praleidžiu apie keturis mėnesius, nesijaučiu nuo jos atitrūkęs. Mano gyvenimas dvigubas: vienas Lietuvoje, o kitas – Amerikoje. Įdomiausia, kad abu jie yra lygiagretūs – jau daug metų gyvenu iš dalies Lietuvos, iš dalies Niujorko laiku“, – šypsojosi Plungėje gimęs, bet klaipėdiečiu save vadinantis menininkas.
