Renginio organizatorius – Juodkrantėje gyvenantis verslininkas Dominykas Chlebinskas, nepamiršęs neseniai Anapilin iškeliavusios motinos, grafikės Taidos Balčiūnaitės (1952–2022) svajonės kada nors čia suburti savo bendramokslius ir draugus – Vilniaus dailės instituto (dabar akademija) studentus.
Idėja įgyvendinta – pleneras surengtas, dalyvių darbų paroda „50 kūrybos pavasarių“ iš pradžių pristatyta Juodkrantės Liudviko Rėzos kultūros centre, o dabar perkelta į rekonstruotame pastate įsikūrusią Preilos gyvenvietės biblioteką.
Preila – menininkų rojus
Grafikai T. Balčiūnaitė ir Saulius Chlebinskas (1953–1999), vienas ryškiausių Lietuvoje knygų iliustratorių, „Vagos“ leidyklos dizaineris, apipavidalinęs daugiau kaip 600 grožinės ir kitokios literatūros kūrinių, kiekvieną vasarą su vaikais praleisdavo Kuršių nerijoje. Senose ir naujai pastatytose žinybinėse Preilos vilose tuo metu poilsiaudavo nemažai menininkų, architektų.
Kuršių nerijoje nuo didmiesčio triukšmų ir intrigų atsikvėpdavo VDI Grafikos katedros vadovas Juozas Galkus, profesoriai Jonas Kuzminskas, Vytautas Jurkūnas (vyresnysis), Antanas Kučas, Leonas Lagauskas. Preilos gyventojai bendraudavo su Stasiu Krasausku, Rimtautu Vincentu Gibavičiumi, Linu Katinu, Algirdu Petruliu, kitais klasikų šlovę pelniusiais menininkais. Ši gyvenvietė jiems virto „atostogų rojumi“, neoficialiai vadinta Lietuvos dailininkų Meka.
„Vasarą basas lakstydamas pamariais pažinojau visus čia vasarojusius tėvų draugus. Susibičiuliavę su preiliškiais menininkai jausdavosi esą jų bendruomenės ir gyvenimo dalimi. Ne tik žavūs Kuršių nerijos kraštovaizdžiai, bet ir šilta, jauki atmosfera juos, kaip ir Rytų Prūsijos ekspresionistus tarpukariu, kaskart viliodavo čionai sugrįžti“, – pristatydamas Preilos bibliotekoje atidarytą dailės plenero „50 kūrybos pavasarių“ parodą prisiminimais dalijosi D.Chlebinskas.
Parodoje – grafikų darbai
Bibliotekos lankytojai ir svečiai gali susipažinti su praėjusio šimtmečio 8-ąjame dešimtmetyje VDI grafikos kursą baigusių dailininkų T. Balčiūnaitės, S. Chlebinsko, Algio Gelgoto, Romo Oranto (1949–2012), Tatjanos Kazimierėnienės, Gintaro Gesevičiaus, Reginos Maželytės-Taurinskienės (1952–2020), Jadvygos Orantienės, Birutės Stančikaitės, Daivos Stepanovičiūtės, Gerardo Šlektavičius kūryba.
Parodoje eksponuojami ir jiems artimų, Kuršių nerijos tematikai neabejingų menininkų Jūratės Bučmytės, Kęstučio Balčikonio, Jono Daniliausko, Giedriaus Kazimierėno, Alberto Krajinsko, Danutės Gražienės, Broniaus Gražio, Mindaugo Skudučio nutapyti paveikslai.
„Ši karta lietuvių grafikai subrandino būrį garsių menininkų. Kiekvieno jų kelias klostėsi savaip, tačiau visus sieja gyvenamasis laikotarpis, kai kūrėjams tekdavo vienaip ar kitaip taikstytis su sovietmečio tikrove, ieškoti užsakymų, užsidirbti, kad galėtų išgyventi. Beveik visi kūrė ne tik „grynąją grafiką“ – aktyviai bendradarbiaudavo su knygų leidyklomis, mokytojavo, – tvirtina dailėtyrininkė Danutė Zovienė.
Organizatoriai apgailestavo, kad plenere „50 pavasarių“ negalėjo dalyvauti keturi Vilniaus dailės instituto 1976 metų grafikų laidos studentai, bet jų kūryba irgi pristatyta Juodkrantėje, Preiloje surengtose dailės parodose.
Kita karta – kitokia dailė
Plenero dalyviai menininkai J.Bučmytė ir A.Krajinskas ne tik susižavėjo Kuršių nerija, bet čia įleido šaknys - Juodkrantėje veikia jų įkurta meno galerija. Pernai už nuopelnus garsinant Neringos vardą šis juodkrantiškių kūrėjų duetas apdovanotas savivaldybės įsteigta Liudviko Rėzos kultūros ir meno premija.
„Teko pažinti ne vieną „auksinės grafikų kartos“ atstovą. Net gyvendami ir kurdami anapus „geležinės uždangos“ jie buvo susipažinę su meno tendencijomis pasaulyje, nesižavėjo socialistiniu realizmu, ieškojo savų kelių, gilinosi į sudėtingas šiuolaikinės grafikos technologijas“, – kalbėjo J.Bučmytė.
Dar vienas parodos svečias, batikos kūrėjas, tapytojas Kęstutis Balčikonis, kurio tėvas profesorius Juozas Balčikonis (1924–2010) Vilniaus dailės institute vadovavo Tekstilės katedrai, prisiminė su T.Balčiūnaite, kitais grafikais Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje praleistas dienas: „Jau tada jie buvo neramūs, spinduliavo energija, tryško idėjomis“.
Menininkų kartą primenančioje parodoje-mozaikoje konformizmo apraiškų nepastebėjo filosofas ir rašytojas Arvydas Juozaitis, gerai pažinojęs S.Chlebinską, kūrusį daugiaprasme metaforų ir simbolių raiška, tvirta architektonika pasižyminčius estampų ciklus, plakatus, ekslibrisus.
Prisiminęs ironišką kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus repliką „Anksčiau buvo lygis, o dabar – tik lygumos“, veikiausiai taikytą ne vien tik šiuolaikinės muzikos kūrėjams, A. Juozaitis eksponuojamuose kūriniuose neįžvelgė „sovietmečio kanonų“ žymių: „Tai jau buvo kita karta, kitokia dailė“.
Kuršių nerijos gyvenimą, žmones savo knygose spalvingai pavaizdavusio rašytojo Viktoro Miliūno vardu pavadintos Neringos bibliotekos Preilos padalinio kultūros vadybininkė Raimonda Ravaitytė-Meyer žvaliai sveikino plenero autorius ir žiūrovus, teigė, jog paroda „50 kūrybos pavasarių“ ženklina naują tarpsnį kurorto kultūros panoramoje.
Naujas kultūros židinys
„Tai pirmoji profesionalių lietuvių dailininkų kūrybos paroda Preiloje. Prieš pusšimtį metų čia poilsiavusių meno žmonių sukelta ir vėl atgaivinta šviesos banga galbūt neatslūgs ir vėliau?“, – vylėsi trylika metų leidžiamo neringiškių kultūros almanacho „Dorė“ redaktorė R. Ravaitytė-Meyer.
Preilos biblioteka įsikūrusi dar 1907 metais iškilusiame raudonplyčiame pastate šalia Kuršių marių. Prieš Antrąjį pasaulinį karą ir sovietmečiu čia veikė pradinė mokykla. Vėliau, kai vaikų smarkiai sumažėjo, ji buvo uždaryta, ištuštėjęs pastatas perduotas Neringos savivaldybės bibliotekos reikmėms.
Nugyvento avarinės būklės statinio tvarkymo darbai, įgyvendinant tarptautinį projektą „Paveldas gyvenimui“, kainavo beveik 717 tūkst. eurų – didesnė dalis lėšų gauta iš Europos Sąjungos fondų, prisidėjo ir Neringos savivaldybė.
Pernai vėl atidarytoje 223 kvadratinių metrų ploto Preilos bibliotekoje įsikūrė knygų abonementas, skaitykla su renginių, edukacijos sale, ekspozicija, pasakojanti apie senos Kuršmarių žvejų gyvenvietės istoriją.
Neringos bibliotekos direktorė Dalia Greičiūtė džiaugėsi parodoje išvydusi senosios Preilos mokyklos auklėtinius: „Sutvarkytos visos patalpos, nuo lauko tarasos atsiveria žavus vaizdas į marias. Atnaujintas statinys – daugiafunkcė erdvė kultūros ir poilsio renginiams, tinkamai jį išnaudosime“.
Apleistas pastatas nušvito
Dailės plenero „50 kultūros pavasarių“ iniciatorius ir mecenatas D.Chlebinskas taip pat žvelgia į ateitį: „Juodkrantės kurortas kadaise garsėjo Rytų Europoje, apie tai byloje išlikusios senosios vilos. Jų savininkai buvo susiję su kultūra. Neketiname nuleisti sparnų – mano ir bendramnčių tikslas tokius plenerus paversti Juodkrantės kultūros tradicija“.
Iš garsios menininkų šeimos kilęs D.Chlebinskas nepasuko savo tėvų keliais, kaip jo sesuo talentinga knygų dizainerė Sigutė Chlebinskaitė, arba brolis kino režisierius Vytautas Chlebinskas. Vilniaus universtete baigęs ekonomiką ir verslo administravimą, jis steigė tarptautinių bendrovių atstovybes Ukrainoje, Latvijoje, joms vadovavo, kol nusprendė leisti inkarą Juodkrantėje.
Kūrybos dvasia spurda ir D.Chlebinsko širdyje. Prieš keletą metų jis įsigijo Juodkrantės kurorto įkūrėju vadinamo, viešbučių verslo šioje vietovėje pradininko Eduardo Stellmacherio 1894 metais statytą vilą „Maria“. Būtų buvę paprasčiau ir pigau kitoje vietoje sumontuoti naują kotedžą, tačiau Dominyką traukė unikali senoji architektūra – užsispyrė atkurti autentišką istorinės vilos išvaizdą.
Tai verslininkas ir padarė glaudžiai bendradarbiaudamas su paveldosaugos specialistais, medinių pastatų restauratoriais nė per nago juodymą nepažeisdamas kultūros paveldo vertybėms taikomų griežtų reikalavimų. Dabartinė „Maria“ – vienas gražiausių pastatų senųjų Juodkrantės vilų kvartale.
Pernai Juodkrantėje duris atvėrė dar viena D.Chlebinsko ir jo žmonos Ingos Gaižauskaitės rūpesčiu bei pastangomis restauruota medinė vila „Loebel“. Senuose atvirukuose ji dar vadinta Plaškių valsčiuje (Pagėgių savivaldybė) 1879 metais gyvenusios Variškių dvaro savininkės našlės Elizos Bein vardu.
Vilos svečiai – menininkai
Vila priklausė Tilžės magistratui, joje poilsiaudavo našlaičių, nepasiturinčių šeimų vaikai. Nusigyvenę dvarininkai pastatą perdavė šios miesto magistratui su sąlyga, kad Plaškiuose bus pastatytas namas gydytojui. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos valstybės, „Loebel“ paskirtis nepasikeitė, sovietmečiu čia irgi veikė poilsio namai.
„Lietuvai atgavus nepriklausomybę, unikalią vilą privatizavusiems asmenims jos būklė nerūpėjo – daugelį metų ją tiesiog nuomojo parduotuvei. Prekeiviai statinį dar labiau apleido – nebuvo nei vandens, nei elektros, nei kanalizacijos“, – pasakojo D.Chlebinskas.
Per dvejus metus vila „Loebel“ atkurta tokia, kokia buvo. Tiesa, bendrasis patalpų plotas kiek sumažėjo, atvėrus ankstesnių šeimininkų kambariukais paverstus balkonus – gana retas šiais laikais reiškinys.
Dar vienos atgaivintos, autentiškais drožiniais išpuoštos Juodkrantės vilos patogumais šiemet vieni pirmųjų pasinaudojo D.Chlebinsko pakviesti kurorto apylinkėse stovyklavę jo tėvų bendramoksliai, kiti menininkai – dailės plenero dalyviai.
„Viskas susidėjo – vasaros, praleistos su tėvais Preiloje, visam gyvenimui į atmintį įsirėžę dailininkai su molbertais, jų pašnekesiai, tinklus mariose traukiantys žvejai. Anuomet Preiloje veikė architektų pamėgta žinybinė poilsio bazė „Vėtra“, dažnai joje lankydavausi. Mano žmonos seneliai – iš Juodkrantės“, – sentimentų Kuršių nerijai neslepia D.Chlebinskas.
Juodkrantiškiu save jau vadinantis Dominykas polinkį į statybas galėjo paveldėjo iš senelio Vaclovo Balčiūno (1921–1996) – Vilniuje dirbusio vyriausiuoju architektu, rengusiu miestų bendruosius planus, su kolegomis suprojektavusio Valkininkų sanatoriją „Pušelė“ tuberkulioze serganties vaikams.
