Nacionalinėje dailės galerijoje kūrėjų duetas Nomeda ir Gediminas Urbonai surengė parodą „Dalinai užpelkinta institucija“. Pirmoji jos dalis – pati tikriausia pelkė vidiniame galerijos kiemelyje, o antroji – meno priemonėmis sukurtas požeminis, mitologinis pelkės pasaulis, į kurį patenkama nusileidus laiptais – tai raganų, durpių, žaltvykslių, bunkerių, burtų ir dirbtinio intelekto buveine tapusi parodų salė.
Beveik visose kultūrose galima rasti pasakojimų apie pelkių siaubius – klaidinančias ugneles, nuodingų žolelių viralus maišančias raganas, skalbinius skalaujančias ir vaikus grobiančias laumes.
Tačiau naujos parodos autoriai pelkėje įžvelgia žmonijos ateitį – viltį išlikti kintančio klimato sąlygomis. Ekspozicijoje naujomis priemonėmis atkuriami svarbiausi pastarojo dešimtmečio Urbonų dueto kūriniai. Tarp jų – „Upė teka“, „Grybų jėgainė“ ir „Psichotropinis namas“.
Meno istoriko ir rašytojo Larso Bango Larseno kuruotoje retrospektyvoje galima pamatyti skirtingus autorių kūrybos etapus – nuo ankstyvųjų feministinių posovietinės sąmonės interpretacijų iki bendruomeninio aktyvizmo bei meno ir mokslo sąsajų dėka atsiradusių kūrinių.
Įdomus ir parodos partnerių sąrašas – Vytauto Didžiojo universitetas, Vilniaus dailės akademija, Gamtos tyrimų centras, Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondas, Lietuvos etnokosmologijos muziejus, LDK valdovų rūmų muziejus.
– Kodėl mieste užaugusiems menininkams staiga parūpo pelkė? – paklausiau 56 metų menininko, Masačusetso technologijos instituto profesoriaus G.Urbono.
– Esame susirūpinę klimato krize. Kaip sako prancūzų filosofas Bruno Latour‘as – pelkė yra kritinė zona. Pelkės visame pasaulyje yra pasiekusios kritinę išnykimo ribą. Nuo seno jos buvo verčiamos žemdirbystei naudinga vieta, intensyviai eksploatuoti durpynai. Tačiau visais laikais pelkė buvo ir ta vieta, kur žmogus gali pasislėpti, nurimti ir iš kitos perspektyvos pažvelgti į daugelį dalykų.
– Esate sakę, kad domitės tuo, kaip meniniai projektai gali pakeisti mąstymo įpročius. Bet Nacionalinė galerija kažin ar turi ką nors bendro su pelke?
– Turi. Pagrindinė jos pastato dalis ilgą laiką veikė kaip „Revoliucijos muziejus“. Prisimenu, kad jame buvo rodoma „socialistinės visuomenės pergalė prieš gamtą“. Didžiuotasi melioracijos pasiekimais, bet nesusimąstyta apie pražūtingas jos pasekmes.
Pelkės reikšmė žmogui šiandien turėtų būti naujos diskusijos tema. Todėl mes ir pabandėme tą pelkę įsriegti į pačią muziejaus širdį.
Juk jei „Revoliucijos muziejuje“ dar galima buvo pamatyti vieną kitą augalą, tai „Nacionalinėje galerijoje“ veikia naujoviškos ventiliacijos ir klimato kontrolės sistemos – niekur nėra jokių augalų, jokios žemės, jokių dulkių. Todėl pamanėme, kad labai svarbu priminti apie pelkę, kuri – ne vien purvynas, ir kuri ne tik pailsina akis, vėsina, ar valo orą, bet yra ir kitokių žinių, žinojimų šaltinis.
– Kiemelyje matome aukštapelkės augmeniją, žemapelkės lopinėlį. O kam reikalingi tie akmenuoti smėlio ruožai?
– Tai smėlingas priepelkis, kuris reikalingas daugeliui pelkių augalų. Jie prieš dvi savaites atgabenti iš Rytų Lietuvos pelkynų ir puikiai čia prigijo. Kaip tik parodos atidarymui pražydo spanguolės.
Mums svarbu, kad čia pasodinti augalai išgyventų, nes pasibaigus parodai jie bus sugrąžinti į gamtą ten, kur vykdomi pelkių atstatymo darbai. Pelkės modelį kūrėme kartu su botaniku Remigijumi Daubaru ir kraštovaizdžio architekte Laima Kristina Kazlauskiene.
Šią pelkę jau spėjo pamatyti ir NATO viršūnių susitikimo svečiai. Prancūzijos prezidento žmona Brigitte Macron pasidarė asmenukę prie pelkės. O Turkijos pirmoji ponia Emine Erdogan labai susidomėjo asiūkliu.
Čia yra daug vietinių augalų, pavyzdžiui tekšės, kurių ne tik Turkijoje, bet ir Italijoje nepamatysi. Yra net trys rūšys mėsėdžių augalų, tarp jų ir saulašarė.
– Kalbėdamas apie pelkę galerijoje sakėte, kad ją galima palyginti su inkstais. Ką turėjote omenyje?
– Pelkės funkcija panaši – sukaupia, filtruoja, išgrynina vandenį. Žinoma, nesitikime, kad mūsų pelkė išfiltruos visą nuo visų plokščių galerijos stogų nutekantį lietaus vandenį, bet siūlome pagalvoti apie tai. Tokią funkciją mieste iš tiesų galėtų atlikti kiek didesnė nendrių kolonija. Pats laikas pradėti kalbėti, kaip miesto pastatų architektūra galėtų ir turėtų pasikeisti.
– Jūsų pirmieji darbai, sukėlę susidomėjimą tarptautiniame meno pasaulyje buvo susiję su feminizmu, kaip akiratyje atsirado pelkės?
– Pelkė ir yra ta vieta, kur gali laisviau reikštis feministinės idėjos. Prisiminkime laumes, kurios vilioja žmones, pasinaudodamos žaltvykslėmis ir paslaptingomis ugnelėmis. Mus sudomino tie moteriški protesto balsai ir rezistencija – kritika, oponavimas vyraujančiam patriarchaliniam požiūriui į pasaulį.
Bendraujame su airių kilmės antropologu Stuartu Mcleanu, kuris rašo apie tai, kad atsiradus žemdirbystei grūdai tapo valiuta, o moteris buvo pririšta prie žemės ūkio. Ir tuo pat metu pelkės pradėtos demonizuoti.
Kita vertus, pelkė išlieka rezistencijos vieta, kur žmonės gali rasti prieglobstį. Garsusis istorikas Herodotas, kuris pirmasis paminėjo Baltų žemes, rašė, jog už tų vietų jau tiktai pelkės. Pirmieji miestai buvo statomi ant pelkių, nes ten buvo pakankamai maisto ir galimybė pasislėpti nuo priešų. Net tokie dideli miestai kaip Meksikas ar Briuselis pastatyti ant pelkių.
Tiesa, prieš pelkes dar buvo vandens tema. Su ja susijusi ir žydrų vamzdžių instaliacija, kuri dabar eksponuojama Juodkrantėje.
– Retrospektyvoje galima pamatyti ne tik daugelio buvusių projektų dokumentaciją, bet ir bunkerį primenantį objektą. Kas tai?
– Tai iš tiesų bunkerio modelis, sukurtas pagal realų slaptą telekomunikacijų bunkerį Suomijoje, kuris iškirstas kalno uoloje. Jis buvo svarbi „Raudonosios linijos“, jungusios Kremlių su Baltaisiais rūmais, dalis. Ta telefono linija buvo įrengta po Kubos raketų krizės, kai reikėjo tiesioginės telefono linijos tarp dviejų supervalstybių. Bunkeris skirtas to kabelio signalo sustiprinimui bei techniniam aptarnavimui.
Mes pasiūlėme tokius bunkerius demilitarizuoti ir surengę Suomijoje avių pieno sūrių gaminimo dirbtuves jį naudojome kaip sūrių brandinimo vietą.
– Manote, kad menas gali pakeisti pasaulį?
– Kiekvienas žmogus gali pakeisti pasaulį. Tas, kuris sustojęs prie raudono šviesoforo signalo išjungia variklį, arba tas, kuris vietoj to, kad prisipiltų automobilio baką degalų, nusprendžia važiuoti traukiniu. O menas gali pakeisti žmogaus mąstymą.
– Tačiau iš JAV į Lietuvą, turbūt, atskridote lėktuvu?
– Na, aplinkosaugos žvaigždė Greta Thunberg iš Švedijos gali plaukti jachta Atlanto vandenynu į Jungtinių tautų klimato kaitos konferenciją, nes turi daug rėmėjų. Mes neturime tiek rėmėjų, kad galėtume patogia jachta skrosti vandenyną. O plaukti kaip Aurimas Valujavičius nesijaučiame fiziškai pasirengę. Juk menas irgi reikalauja labai daug fizinių pastangų, o kai viską atiduoti menui, tai nebelieka jėgų plaukti per Atlantą.
– Jūsų darbai beveik visuomet stebina žiūrovus. Kokius klausimus dažniausiai išgirstate?
– Klausia apie tai, ar iš tiesų menininkai gali kažką svarbaus nuveikti klimato krizės akivaizdoje. Ir apie tai, kas tas meninis tyrimas, kuris yra pagrindinis mūsų kūrybos metodas.
Jei filosofai apmąsto šiuolaikines problemas naudodami žodžius, tai mes tam naudojame daug daugiau dalykų – garsus, kvapus, grybus, durpes, rankų darbo popierių, kuris parodos metu bus gaminamas iš nendrių.
Visos medinės konstrukcijos parodoje yra iš juodalksnio, kuris kaip ir nendrės kertamas tam, kad būtų išsaugotos pelkės, kad jos neužželtų. Anksčiau žmonės pjaudavo nendres, nes jomis dengdavo namų stogus, o dabar jų prireikia labai retai. Todėl mes ėmėme galvoti, kur dar jas galima būtų panaudoti. Taip atsirado nendrių popieriaus dirbtuvės su Natalija Grom, o popieriaus džiovyklės naudojamos kaip archyvų talpos.
Nemąstome kur nors užsidarę, bet kuriame įtraukdami į tą procesą ir kitus. Parodos architektūrą kūrėme kartu su architektais Jurga Daubaraite ir Jonu Žukausku. Visa tai, ką matote, – mūsų kūriniai, atsiradę bendradarbiaujant su daugeliu žmonių – mokslininkais, architektais, menininkais.
– Trys didžiuliai objektai parodoje taip pat primena, kad baigėte skulptūros studijas. Jie sukurti iš lietuviškų durpių?
– Taip, tai pagrindinė darbo, kuris vadinasi „Pelkės observatorija“ dalis. Dar yra objektas iš jaučio pūslės ir pelkių intelekto vaizdo projekcija, sukurta dirbant su dirbtinio intelekto kūrėju Jonu Kubiliumi. Pats didžiausias durpių objektas – tai kvapų instaliacija. Ji parodo, kokį plotą paveikia vieno augalo, pavyzdžiui, pelkinio gailio kvapo molekulės. Paprastai to kvapo debesies mes nematome, todėl norėjosi sukurti objektą, kuris padėtų suvokti jo dydį.
– Tas milžiniškas durpių debesis, primenantis mamuto snukį dar ir kvepia?
– Taip, čia susiduria net du kvapai – vienas viliojantis, o kitas – atstumiantis. Lankytojai gali juos užuosti, nes naudojame specialiai susintetintus kvapus, kuriuos sukūrė kvapų tyrėjos Reda Valentinavičienė ir Jurga Katakinaitė-Jakubauskienė.
Visus tris objektus vadiname instrumentais, nes jie padeda pamatyti tai, kas nematoma. Juos kūrėme kartu su architekte Indre Umbrasaite. Koloną primenantis kūrinys – tai laiko rietuvė, kuri susideda iš septynių blokų, simbolizuojančių septynis tūkstantmečius. Toks yra vidutinis lietuviško durpyno amžius. Ir kiekvienas blokas iškastas iš tokio gylio durpių sluoksnio, kuris tuo metu susiformavo.
– Šalia tų iškasenų – dirbtinis intelektas, papildyta realybė ir iš QR kodais pažymėtų molio gabalų iššokantys pokemonus primenantys sutvėrimai. Tai bandymas ir technikos priemonėmis padėti pamatyti tai, kas nematoma?
– Galima ir taip pasakyti. Juk daugelis naujovių atsiranda ne vien dėl technologijų tobulinimo, į kurį nuolat investuoja karinis-industrinis kompleksas. Prie to prisideda ir vaizduotės galia, maitinama pasakų, mitologijos, mokslinės fantastikos kūrinių.
Mokslininkų sukurtas DNR molekulės modelis primena šiuolaikinę skulptūrą. Parodoje yra ir labai skulptūriškas augalams kosmose auginti skirtas aparatas iš Etnokosmologijos muziejaus.
QR kodai ant molio gabalų leidžia telefono ekrane pamatyti žaltvyksles primenančius pelkių monstrus, kuriuos mes su vaikais sukūrėme Gotlando saloje, Švedijoje. Tai papildyta realybė – nuoroda į mokslinę teoriją apie šešėlinę biosferą, teigiančią, jog mus nuolat supa daugybė gyvybės rūšių, kurių mes nematome.
Pagal vaikų piešinius sukurtus monstrus telefone galima ir nufotografuoti, ir nufilmuoti. Jie skleidžia garsus, kuriuos taip pat sukūrė vaikai, o parodai sutvarkė elektroninės muzikos kūrėjai ir trimačio garso specialistai „Mouse on Mars“.
– Žiūrovai gali pažaisti ir kompiuterinį žaidimą, tik jo taisyklės kiek neįprastos. Kodėl reikia stengtis, kad tave kas nors prarytų?
– Pagal kanibalistinės metafizijos teoriją tam, kad galėtume pažvelgti į pasaulį iš kitos perspektyvos, turime būti suvalgomi. Pelkių žaidimas padeda suvokti, kaip aplinkinį pasaulį mato paukštis, briedis, grybas, kirminas ar kita gyvybės forma. Taigi, ir vaikams čia tikrai bus ką veikti.
– Parodoje beveik viskas susiję su vandeniu, klampynėmis, tai kodėl „Pelkių protą“ (dirbtinį intelektą) įkurdinote jaučio pūslėje?
– Yra ir vandens jaučių, kurie maitinasi vandens žolėmis ir tokiu būdu išvalo upes. Keičiantis klimatui jie galbūt galėtų gyventi ir Lietuvoje, Tik žiemą reikėtų tvarte palaikyti.
„Pelkių protas“ atsirado iš suvokimo, kad ir dirbtinis intelektas gali būti labai įvairus, ne vien ChatGPT. Dar vienas jo elementas yra sienoje prie įėjimo į parodos salę.
– Kurdami savo darbus atliekate tyrimus, surenkate daugybę informacijos. Ar meniškos prigimties žmogaus tai nevargina?
– Ne, tikrai ne. Net ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis labai domėjosi mokslu, skaitė daug mokslo žurnalų, kuriuose buvo ir įdomių iliustracijų. Juk XIX a. pabaiga ir XX a. pradžia – tai atradimų epocha. Atrasti ir rentgeno spinduliai, kurie parodė tai, kas nematoma žmogaus akiai.
M.K.Čiurlionį visa tai labai domino ir jei jis gyventų šiandien, tai neabejotinai dirbtų su papildyta realybe. Menininkas turi domėtis mokslu. Net ir tokiais dalykais kaip kvantinė fizika ar kvantinė mechanika.
– Gal jau bandėte savo tyrimams panaudoti dirbtinį intelektą?
– Taip, dažnai konsultuojuosi su ChatGPT. Net vieno kūrinio pavadinimą pasirinkome iš jo pateiktos informacijos.
Dirbtinis intelektas valdo ir parodoje esančius robotus, kurie piešia abstrakcijas naudodami informaciją, kurią fiksuoja ir perduoda Nacionalinės galerijos kiemelio pelkėje įrengti jutikliai. Kadangi dirbtinis intelektas visą laiką mokosi, tai labai įdomu, kokius piešinius jis sukurs baigiantis parodai.
DATOS IR FAKTAI
Išgarsėjo protestuodami dėl „Lietuvos“
G. ir N. Urbonai – šeimyninis menininkų duetas, kuriantis video, instaliacijas, socialiai orientuotą meną. Nomeda gimė 1968 m. Kaune, Gediminas – 1966 m. Vilniuje. Gediminas baigė skulptūros, Nomeda – grafikos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 1997 m-. kartu dalyvauja parodose.
Nuo 2009 m. gyvena ir dirba Bostone (JAV). Gediminas yra Masačusetso technologijos instituto architektūros ir planavimo mokyklos profesorius. Nomeda dirba kaip tyrėja tame pačiame institute.
Tarp žinomiausių menininkų kūrinių yra ir „Pro-testo laboratorija“, įkurta 2005 metais. Protestuodami prieš kino teatro „Lietuva“ uždarymą ir Vilniaus miesto viešų erdvių privatizavimą menininkai kino teatro dalyje, anksčiau skirtoje bilietų kasoms, įsteigė protesto formas tyrinėjančią laboratoriją. „Pro-testo laboratorija“ paskatino naujų politinio aktyvizmo formų atsiradimą. O jų dalyviai savo teises gynė net keliose teismo bylose ir padėjo išsaugoti miestui viešąją kultūros erdvę.
2007 m. atstovavo Lietuvą tarptautinėje Venecijos meno bienalėje, dalyvavo daugybėje kitų tarptautinių parodų. Jų darbai buvo eksponuoti San Paulo, Berlyno, Liono, Gvangdžu, Busano, Taipėjaus bienalėse, tarptautinėse parodose „Manifesta“ ir „documenta“.
2009 įsteigė tarpdisciplininę programą „Urbonas Studio“, kuri tyrinėja ir propaguoja viešąją kultūrą, gilinasi į miesto erdves ir aplinką, urbanistinę plėtrą bei kultūros ir technologijų sankirtas.
Urbonų kūryba įvertinta reikšmingais apdovanojimais, tarp jų – Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija (2008), geriausio tarptautinio menininko prizu Gvangdžu bienalėje (2006) ir specialiuoju Venecijos bienalės žiuri paminėjimu už Lietuvos nacionalinį paviljoną (2007).
2018 m. su „Pelkių paviljonu“ jie Venecijos architektūros bienalėje atstovavo Lietuvą – pristatė „Pelkių mokyklą“.
