„Vamzdis – industrinės civilizacijos instrumentas, toks kaip drenažas, vandentiekis, naftotiekis, dujotiekis. Jį pasitelkęs žmogus privertė gamtą paklusti, tenkinti savo poreikus. Vamzdis yra ir mūsų epochos komunikacijos simbolis, toks pat kaip teleskopas arba garsiakalbis“, – teigia kūrinio autoriai.
Mokslo ir meno sąveika
Juodkrantėje, Pamario galerijos prieigose, nuo liepo 28 iki rugpjūčio 31 dienos nerigiškiams ir kurorto svečiams bus pristatoma daugialypė, eksperimentinė instaliacija „Ateitybės sala“. Toks kūrinys sumanytas kaip vaizduotės stimulas, performanso scena, klausymosi ar mokymosi vieta. Pagrindinis instaliacijos elementas – žydri vamzdžiai.
Menininkai, pedagogai ir tyrėjai Urbonai, bendradarbiaudami su garso menininke Nicole L’Huillier, architekte Indre Umbrasaite, menininku Tobiasu Putrihu, aplinkos apsaugos agentūromis JAV, Kanadoje ir Lietuvoje, savitai transformuoja vamzdžio funkciją ir simboliką.
Instaliacija sukurta taip, kad aplinkos užterštumo duomenys verčiami į amfibijų dainas – vamzdžiai tampa įsiklausymo instrumentu. Tyrinėdami apsiuvų (panašūs kandis smulkūs vabzdžiai, lot. Hydropsyche) ekologiją, menininkai kuria žmogaus ir gamtos santykių laboratoriją, kviečia žiūrovus mąstyti, įsivaizduoti tolesnę žmonijos ateitį pasaulio ekologinės krizės akivaizdoje.
Sala instituto miestelyje
„Ateitybės sala“, sumanyta kaip plaukiojanti laboratorija Venecijos bienalės architektūros parodai, pirmąkart pristatyta 2018 metais Toronto universiteto (Kanada) projekte „Vėjo darbai: žemė, oras ir jūra“ („The Work of Wind: Air, Land, Sea“), kurį kuravo Christine Shaw. Kitais metais instaliacija jau buvo įrengta Masačusetso technologijos instituto miestelio aikštėje.
Tarpdisciplinio meno kūrėjai N. ir G. Urbonai - tyrimais grįstos meno kūrybos pradininkai ir lyderiai ne tik Lietuvoje, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai (2007). Jų darbai eksponuoti pasaulinėse šiuolaikinio meno parodose: San Paulo, Berlyno, Liono, Gvangdžu, Venecijos bienalėse, Folkstono trienalėje, „Documenta“ ir „Manifesta“, kituose prestižiniuose renginiuose.
N. ir G. Urbonai už interaktyvias tarpdisciplines praktikas tiriant įvairius konfliktus, ekonomikos, socialinio ir politinio gyvenimo reiškinių prieštaras įgijo tarptautinę šlovę. Dažnai pradėję savo darbus nuo paieškų archyvuos, vėliau juos išplėtoja į sudėtinius, įvairias sritis aprėpiančius projektus – tiria miesto aplinką, architektūros raidą, kultūrų, technologijų paveldą, aplinkodairos ir ekosistemų ryšius, braižo socialinės bei meno praktikos modelius.
Nuo 2009 lietuvių kūrėjų duetas dėsto Masačusetso technologijų institute. G.Urbonas yra Architektūros ir planavimo mokyklos profesorius.
Studentų idėja – megafonai
„Ateitybės sala“ – ne pirmas bandymas Kuršių nerijoje susieti gamtą, architektūrą ir akustiką. Čia jau įrengtas vienas megafonas (garso įrenginys), padedantis geriau pažinti išskirtinį šio vietovės grožį, sustiprinantis miške, nuo kopų ir jūros sklindančius įvairiausius garsus.
Megafonai – didžiules kriaukles primenantys maždaug trijų metrų skersmens mediniai statiniai. Į jų vidų įsirangę žmonės gali klausytis lauke kartais vos girdimų gamtos garsų – medžių šlamėjimo, paukščių čiulbėjimo, vėjo dvelksmo.
Gamtos garsų stiprintuvus sugalvojo išradingi Estijos menų akademijos architektūros katedros studentai – sukonstravo ir miške tam tikrais atstumais, specialiai parinktais kampais išrikiavo medines garsų gaudykles. Plačiųjų angų skersmuo siekia net tris metrus.
Tokių prietaisų veikimo principas nėra sudėtingas – sustiprina aplinkoje sklindančius garsus kaip medikų naudojami fonendoskopai širdies dūžius. Kartais nereikia net ir jų, nes jūros ošimą žmonės gali išgirsti prie ausies priglaudę mažesnes kriaukles.
Dainuoja miškai ir kopos
„Akustikos prietaisai veikia atsistojus tarp dviejų megafonų, į mišką atgręžtos „ausys“ gaudo garsus, bet gerokai sustiprintus – vakarais aiškiai girdi pelėdų ūbavimą, anksti ryte – beprotiškas kitų miško giesmininkų treles. Neįsivaizdavome, kiek įdomiausių garsų, šlamėjimo, krebždėjimo, ošimo, šnabždėjimo yra mūsų giriose“, – kalbėjo vienas šio projekto sumanytojų Valduras Mikita.
Paprasta, bet įdomi estų idėja apskriejo pasaulį. Megafonais susidomėjusi Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) direkcija irgi ja pasinaudojo. Planuojama pastatyti daugiau tokių medinių įrenginių prie poilsiautojų labiausiai pamėgtų takų. Aplinkosaugininai juos pasigamins savo lėšomis.
„Juk pas mus viskas dainuoja – ir miškai, ir smėlynai, ir jūra. Sustiprinus natūralius gamtos garsus, žmonės aiškiai girdėtų, kaip čeža vėjų pustomos kopos, šlama medžių lapai, čiulba paukščiai“, – kalbėjo kelis tokius megafonus miške jau pastačiusio KNNP direkcijos vadovė Aušra Feser.
Išgirstų ir sparnų šlamesį
Megafonus išbandę Kuršių nerijos lankytojai teigia netikėtai pažinę visiškai kitokį gamtos pasaulį: ten jie gali kontempliuoti visiškoje tyloje, girdi ne tik žemėn krentančius kankorėžius, giles, bet ir savo mintis. Išsirangę į lauką žmonės patenka į akustinę terpę, kurioje karaliauja miško garsai.
Vaikštynių po miškus mėgėjai, grybautojai tokiuose įrenginiuose, kaip pavėsinėse, gali pasislėpti nuo lietaus, galbūt net pernakvoti, aišku, prieš tai susitarę su Nacionalinio parko sergėtojais.
Lietuvos pajūryje vis labiau plinta ornitologinis turizmas, tad išskirtiniai akustikos prietaisai į Kuršių neriją, ko gero, atviliotų dar daugiau sparnuočių mylėtojų. Per megafonus jie galėtų klausytis virš pusiasalio migruojančių laukinių paukščių klegesio.
A.Feser neabejoja, kad Neringos miškuose ir palvėse įrengti mediniai megafonai svečius skatintų daugiau laiko praleisti gamtoje, geriau ją pažinti.
