Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus (VGŽIM) padalinyje, Samuelio Bako muziejuje, atidaryta didžiausia šių metų paroda – „Samuelio Bako menas Vilniuje: retrospektyva 1942–2023“.
Paroda minimas S.Bako 90-metis. Vilniuje dar nerodyti kūriniai aprėpia didesnį nei 75 metų tarpsnį – nuo 1947 iki 2023-iųjų. O seniausi retrospektyvos darbai mena 1942-uosius, Vilniaus getą, kai žydų bendruomenės garsenybės atkreipė dėmesį į devynmečio Samuelio talentą ir pakvietė dalyvauti parodoje.
Į atidarymo svečius tiesioginės transliacijos metu kreipęsis autorius sakė, kad retrospektyva atskleidžia daugiau nei 80 metų trunkančią jo aistrą kurti meną.
„Ir ta aistra neslopsta. Menas gali reikšti labai daug dalykų: laisvę, dvasią, ryšį ir žmonių bendravimą. Teisingumą ir humanizmą. Menas siekia pusiausvyros. Visa tai gali skambėti naiviai, kai netoli Lietuvos sienos siaučia nusikalstamas karas. Tačiau labiau nei kada nors šiandien žmonėms reikia vilties. Jie turi tikėti savo gebėjimu daryti gera“, – kalbėjo S.Bakas.
Žiaurūs laikai menininką buvo pavertę klajojančiu žydu. Kaip šiandien prieglobsčio ieškantys ukrainiečiai, taip ir jis buvo prievarta tapęs pabėgėliu.
„Daugelis šalių siūlė man prieglobstį. Tačiau nėra kitos tokios vietos planetoje, kuri būtų tapusi mano dalimi ir kuriai priklausyčiau, – tik Vilnius“, – sakė jis.
Dailininkas priklauso tiems 4,5 proc. Vilniaus žydų, kurie išgyveno per Holokaustą.
„Man pasisekė. Mano mama, patėvis, kai kurie mokytojai apdovanojo mane nepaprastu jautrumu menui. Jie buvo mano litvakiškos tapatybės puoselėtojai.
Ši tapatybė paaštrino mano socialinio teisingumo jausmą. Atvėrė mano akis prieš siaubingas skriaudas, blogiausius ir geriausius dalykus, kuriuos sugeba padaryti žmonės“, – kalbėjo parodos autorius.
„S.Bako meną ir patį autorių įsimylėjau dar 2011 metais, kai įvyko pirmoji VGŽIM paroda „Gyvenimo stotys“. Mūsų ryšys tęsiasi iki šiol“, – sakė parodos kuratorė Ieva Šadzevičienė.
Pasak jos, retrospektyva susieja nuolatinę erdvę, skirtą S.Bako kūrybai, ir praplečia ją naujausiais darbais. Kai kurie jų atskleidžia trauminę karo Ukrainoje patirtį ir kelia amžiną klausimą: ar įmanoma pataisyti sugriautą pasaulį?
„Paklaustas, iš kur yra kilęs, S.Bakas – pasaulio pilietis ir kosmopolitiškas menininkas – visada atsako jidiš kalba: „Ich bin a Vilner“ („Aš esu vilnietis“). Bet jo vaikystės Vilnių nusiaubė karas, jis buvo sudaužytas į šipulius.
Vienintelė galimybė dailininkui grįžti į savo miestą buvo atkurti jį atmintyje“, – pasakojo kuratorė.
S.Bako meno pasaulis, žiūrovams atsiveriantis retrospektyvoje, kalba metaforomis, siekia nustebinti, intriguoti ir kelti klausimus.
Retrospektyvą papildo pirmą kartą parodų erdvėje eksponuojami Vilniaus Didžiosios sinagogos radiniai, atkasti per 10 metų trukusius archeologinius tyrimus šventovės vietoje.
Čerpės, kapitelių liekanos, koklių šukės, raktai – jie tarsi atkeliavę iš S.Bako kūrinių, primena negrįžtamai dingusį dailininko vaikystės pasaulį.
Atnaujintą S.Bako muziejaus ekspoziciją ir didžiąją metų parodą „Samuelio Bako menas Vilniuje: retrospektyva 1942–2023“ galima bus lankyti ištisus metus.
