Naujausią R.Martinionio tapybą pristatęs dailėtyrininkas Vidas Poškus prisiminė jo ankstesnius darbus ir įžvelgė reikšmingų pokyčių: „Dar ne taip seniai bandęs siurrealistiškai apčiuopti savo kūrybos vektorius šis kūrėjas dabar persikūnijo į kuo tikriausią simbolistą – jo drobėse atkurtų sapnų ir būsenų paminklai yra labai asmeniški ir tuo pat metu – bendražmogiški“.
Visa teisybė – vyno taurėje
Žvelgiant į Vilniuje augusio, Talino dailės institute stiklo plastiką studijavusio, bet vėliau tapybą pasirinkusio R.Martinionio kūrybą netenka abejoti, jog jis yra puikus vaizduojamų daiktų, figūrų, spalvų komponavimo meistras. Menininko darbų siužetai iš pirmo žvilgsnio kai kam galbūt primena klaidų labirintą, bet atidžiau įsižiūrėjus viskas atsistoja į savo vietas – kūryba verčia mąstyti.
„Stabtelėję prie mano paveikslų nemanykite, kad viską padėsiu kaip ant lėkštutės. Provokuoju žiūrovus, tegul patys gliaudo vieno ar kito painesnio siužeto mįslę. Jeigu kas nors neaišku, siūlau ieškoti teisybės, kartais galbūt ir vyno taurėje“, – kalbėjo menininkas, nepamirštantis senovės romėnų išminties „In vino veritas“ (Teisybė slypi vyne).
R.Martinionio kūryba anksčiau alsuodavo globalinių katastrofų ir krizių nuojauta: žinomi siužetai, pasaulio sukrėtę įvykiai, literatūros sukeltos emocijos, gatvės vaizdai, netgi paprasčiausios buities detalės, persmelktos autoriaus ironijos, jo darbams suteikdavo netikėtų prasmių, stipraus filosofinio užtaiso.
Paveikslą „Velykinių zuikių žymėjimas“ R.Martinonis nutapė po cunamio, sugriovusio Fukušimos atominę elektrinę Japonijoje. Jam rūpėjo ir Libijos bombardavimas, ir diktatoriai (Fidelis Kastro,Vladimiras Putinas), gašliais žvilgsniais varstantys į paplūdimyje apsinuoginusią gražuolę. Dar vienas smūgis – pasaulinė koronaviruso pandemija, kai kuriuos kūrėjus nutildžiusi ilgam.
Pasąmonės safarių mėgėjas
„Net sunkiausiais laikais R.Martinionis nepraranda jumoro jausmo. Tik jis gali nutapyti Danės upėje išnirusius povandeninius laivus, Melnragės paplūdimyje išsilaipinusius barbarus, kurie šiurpina besideginančias moteris. Tokie paveikslai įskelia naujų asiociacijų kibirkštis, skatina mąstyti plačiau, šypsotis. Jis nėra vien mistiškų vaizdų tapytojas“, – pastebėjo eseistas Rolandas Rastauskas.
Karo Ukrainoje atšvaitai įžvelgiami ir naujausioje R.Martinionio tapyboje. Menininkas prisipažino, jog tai, kas ten vyksta, jį smarkiai jaudina. Siurrealistinė tapybos maniera menininkui tėra būdas įprasminti kintančią gyvenimo tikrovę. Potekstes paryškina paveikslų pavadinimai, perteikiantys autoriaus požiūrį į vieną ar kitą reiškinį, mintį, idėją, asmeninį sąlytį su tikrove.
„Ar kam reikia aiškinti, kas yra pasąmonė po daktaro Sigmundo Freudo atradimų šioje srityje? Visi žinome, kad tai – žmogaus subjektyviai nekontroliuojami psichikos procesai, todėl nesunku įsivaizduoti, kad R.Martinionis, tarsi koks Keniją apkeliavęs turistas, mato iliuzinius dramblius, antilopes, net liūtus, įsuka mus į savo vizijų ir vaizdinių savanas. Tokie anksčiau buvo jo pasąmonės safariai“, – kalbėjo V.Poškus.
Tačiau ne visi pripažįsta S.Freudo psichoanalizės teoriją. Lygindamas R.Martinionį ir kitus „magiškojo realizmo“ krypties menininkus V.Poškus jo kūryboje įžvelgia naujos dinamikos: „Parodos Baroti galerijoje autorius dabar savo paveiksluose projektuojatai, ko pats sąmoningai gal ir nevaldo, tačiau jo tapyba efektyviai veikia kaip numatomų statyti ar gaminti objektų dokumentai – potyriai, būsenos, išgyvenimai“.
Kiekvieną rytą mina dviratį
V.Poškui, kuris kūrėjus sąlyginai skirsto į „dienos ir nakties“ tapytojus, atrodo, kad R.Martinionis sukasi šviesos link – perteikia vitražiškai skaidrius vaizdinius – tvirtai, užtikrintai spalvos, formos, silueto aspektais: „Šioje parodoje jis man nušvito kaip simbolistas, spalvų plastika, siužeto ženklais kuriantis pasąmonės, priešsąmonės ir sąmonės monumentus“.
Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje daug metų dėstantis R.Martinionis ne kartą apgailestavo, kad pedagogika jam neleidžia iki galo pasišvęsti tapybai.
„Anksčiau ieškodavau laisvų dirbtuvių, vėliau atsivėrė palankesnės galimybės. Pastaruoju metu patyriau daug skaudžių asmeninių netekčių, o tai ir stabdė. Žinau, ką reikia daryti, bet savęs nevadinu profesionalu – tapau priešokiais. Ir šis vernisažas tokia“, – kalbėjo parodos „Pąsamonės projekcijos“ autorius.
Baroti galerijoje sulaukęs nemenko draugų, artimųjų, kolegų, mokinių, kitų meno gerbėjų dėmesio, paskatinimo kūrybai, gėlėmis ir dovanomis apipiltas Originalaus braižo menininko spinduliavo gera nuotaika, tryško energija.
R.Martinionis apie savo ateities planus nekalbėjo, bet juo, regis, atspindi kiek anksčiau sukurtas, švelnia ironija persmelktas pastelinių spalvų autoportretas „Lenktyniavimas su saulėlydžiu“, kuriame dailininkas pavaizdavo save, užgulusį dviračio pedalus.
Ar kokiam nors lenktynininkui kada nors pavyko aplenkti saulėlydį? Jūron smengančią saulę dažnai palydintis R.Martinionis prisipažino tokių dar neregėjęs: „Tačiau judėti reikia, todėl kiekvieną rytą keltu persikėlęs į Smiltynę minu dviratį“.
