Trumpas, kaip ši paroda, buvo ir naujų kelių fotografijoje ieškojusio, bet anksti Anapilin iškeliavusio menininko gyvenimo kelias. Klaipėdietis R. Urbonas priskiriamas vadinamosios „nuobodulio estetikos“ kūrėjams, nors pats apie save taip niekada negalvojo, atradėjo laurų netroško.
Vaiduokliškų griuvėsių didybė
Nemažai žiūrovų į parodą atvyko dar 1875 metais nutiestu Klaipėdos-Tilžės geležinkeliu. Keleiviniai traukiniai, vis dar puškuojantys iki Šilutės, trumpai stabteli Priekulėje. Senųjų raudonplyčių pastatų „Lietuvos geležinkeliams“ nebereikia – apmirusios stoties restorano salė, kur anksčiau skambėdavo bokalai, po daugelio dešimtmečių vėl šurmuliavo, kaip tarpukariu, kai čia užkandžiaudavo keleiviai.
Parodos kuratoriai (menotyrininkė Danguolė Ruškienė ir fotomenininkas Remigijus Treigys) ekspozicijai „Nuo sienos iki sienos“ atrinko įdomiausias R.Urbono fotografijas Rytų Prūsijos tema. Didingos Karaliaučiaus katedros griuvėsiai, vaiduokliški miesteliai, kolūkiais paversti bažnytkaimiai – toks po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungai priskirto krašto vaizdas atsivėrė menininkui, kai jis čia pradėjo lankytis.
Paroda atspindi R.Urbono klajoklišką dvasią – jį domino ne tik Karaliaučius (dabar Kaliningradas), bet ir visi kadaise derlingiausiu Vokietijos aruodu vadinti Rytprūsiai. Daugelio nuotraukose užfiksuotų senųjų statinių nebėra, neliko net griuvėsių. Kai kurie tebestovi paramstyti pastoliais, užkonservuoti, kad nesubyrėtų, netgi suremontuoti, bet tokios urbanistikos gamtos fone, kokią anais laikais regėjo R.Urbonas, jau neišvysime.
Rytprūsius jis lankydavo ne tik vedamas kruopščiai sužymėto maršruto, vykdavo ten ir be jokio tikslo, ištisomis valandomis važinėdavo po apylinkes. R. Urbonas, regis, jautė pareigą užfiksuoti tai, kas dar liko – prūsišką paveldą, dar sparčiau nykstantį po Sovietų Sąjungos griūties.
Performeris atnašavo dievams
„Mėgaudamasis jaukiomis vokiškomis alėjomis jis dardėdavo per miestelius tašytų akmenų grindiniu tarsi matuodamas kiekvieną šio krašto atkarpą. Kartais išvis nefotografuodavo, o paskui grįždavo į tas pačias vietoves, kad tai, kas įsirėžė į atmintį, įamžintų savo fotografijose“, – pristatydama parodą „Nuo sienos iki sienos“ kalbėjo J. Ruškienė.
Geležinkelio stotyje eksponuotos ne tik R. Urbono fotografijos, bet ir su jo pamėgta Rytų Prūsijos tema susijusi archyvinė medžiaga – fotomenininko asmeniniai albumai, užrašai. Parodą papildė 1991 metais sukurto trumpametražio dokumentinio filmo „Sepija“ (režisierė ir scenaristė Aušra Lukošiūnienė, operatorius Laisvis Karvelis) peržiūra, Pauliaus Sadausko garso instaliacija.
Renginį vainikavo įtaigus aktoriaus ir režisieriaus Beno Šarkos performansas „Žavesys, grįstas akmenimis ir saulėlydžiais“. Teatro šamanu tituluojamas kūrėjas, įvairiomis manipuliacijomis užmezgęs ryšį su anapusiniu pasauliu, į Priekulės stotį išsikvietė savo draugo R. Urbono dvasią, krikščioniškąją Žolinės šventę interpretuodamas savaip – pagal vaisingumo deivės Žemynos archaiško kulto papročius.
Pabaigoje, kai B. Šarkos rankose ėmė liepsnoti ne tik jo padegti šventieji laukų žolynai, bet ir magiškieji pergamentai, buvusio restorano salėje susispietę žiūrovai ne juokais sunerimo – ar pagoniškų apžavų persmelktas performeris nebus atskirtas nuo Romos Katalikų Bažnyčios?
Kūryba – kaip akupunktūra
R. Urbonas, kuriam šiemet būtų sukakę 60 metų, fotografijos meną vertino kaip praeitin slenkančio laiko ženklus. Jo artimiausi bičiuliai prisimena, kaip šis pilkos sovietmečio kasdienybės alchemikas fotografuodavo skurdžią ir nykią laikmečio aplinką visiškai nesureikšmindamas to, ką daro.
Jau tada akylesni R. Urbono kūrybos vertintojai į jo akiratį patekusių objektų sangrūdose įžvelgdavo alternatyvaus gyvenimo atšvaitų. Atsitiktiniai vaizdai susiliedavo, įgaudavo netikėtų prasmių. Dabar tai – savotiškas epochos fotometraštis, pasakantis galbūt net daugiau nei istorikų studijos.
R. Urbono stilius neįspraudžiamas į apibrėžimų rėmus. Jis fotografuodavo padrikai, vienu metu kurdavo skirtingus ciklus, jo žvilgsnis krypdavo į tarsi įprastus, nereikšmingus daiktus, kasdienybę. Fotografijos persmelktos melancholiška, kiek pesimistiška estetika – greičiau jausenos, nei technika.
„Ši jo kūrybos ypatybė mane labiausiai žavi. Tokių kasdienybės fiksuotojų anais laikais būta ir daugiau, bet ne visi apčiuopdavo epochos dvasią. Jo fotografijos – lyg pilkosios skylės, įtraukiančios į laiko erdvę, kurioje nėra nei praeities, nei ateities, netgi dabartis atrodydavo visiškai nereali. Dabar jos vėl mus veikia kaip socialinė akupunktūra“, – kalbėjo eseistas ir dramaturgas Rolandas Rastauskas.
Anklavuose laikas sustoja
R.Urbono fotografijoje įšalusią laiko atmosferą J. Ruškienė apibūdina, kaip jausmą, peraugantį į sąstingį, laukimą: „Jose suvokimas, kad viskas dar prieš akis, akimirkos nesutabdomai nyksta, smalsumas persipina su bejėgiškumu ir gėla. Jis to nedramatizuoja, veikiau renkasi stebėtojo poziciją. Aiškiai girdėdamas istorijos tylą atsako jaukiai rusva, minkšta sepijos spalva, švelnia liūdesio melacholija. Būtent tokie yra R. Urbono Rytprūsiai“.
Dabar jau unikalūs R. Urbono kadrai, primenantys jo išvykas į Karaliaučiaus kraštą užfiksuoti dar tuomet, kai Lietuvos gyventojams nereikėdavo jokių vizų įvažiuoti į šį „uždraustu Europos kambariu“ vadinamą Sovietų Sąjungos anklavą. Tiesioginio sąlyčio su kaimynystėje nykstančia ir toliau aktyviai naikinama Rytprūsių kultūra potyris jam buvo itin svarbus.
Bendros klajonės su R. Urbonu įsirėžė į atmintį vokietei Ruthai Leisewittz: „Kartais visą dieną važinėdavome po miestelius – jis tik žvalgėsi, stengėsi įsidėmėti vietoves, stoteles, gotikinių bažnyčių, pilių, dvarų griuvėsius. Tai, kas kitiems atrodydavo nuobodu, pilka, varydavo į neviltį, buvo R. Urbono kūrybos laikas, jo erdvė. Miesteliuose jis atrasdavo bendrą kalbą ir su naujaisiais kolonistais“.
Jau ir tais laikais fotografai į šį kraštą žvelgdavo kaip į savotišką sovietinio „siurrealizmo klondaiką“, kuriame dar įmanoma atrasti šiokių tokių nebūtin vis labiau grimstančios prūsų Atlantidos ženklų, tačiau ne visi išgaudavo tokių kaip R. Urbonas sąskambių.
„Jis nesistengdavo apnuoginti sovietmečio nykumos, tiesiog fotografuodavo viską, ką matė aplink paslapties, liūdesio dėl slenkančio laiko sklidinomis akimis“, – pasakojo J.Ruškienė.
Berlyne dingo negatyvai
R.Urbono kūryba susidomėjo vokiečiai – 1993 metais viena Berlyno leidykla jam užsakė 200 juodai baltų fotografijų solidžiam albumui su vaizdais iš buvusių Vokietijos provincijų – nuo Silezijos, Poznanės, Pomeranijos iki Rytų Prūsijos. Buvo sutarta ir dėl tais laikais nemenko honoraro – 7000 Vokietijos markių.
Lietuvis įvykdė užsakymą – Wolfo Jobsto Siedlerio leidyklai perdavė Rytprūsių ciklo fotografijų negatyvus, bet ši leidykla bankrutavo, teko ieškoti kitos. Albumas išleistas, bet R.Urbonui nepavyko susigrąžinti Vokietijoje leidėjų pradangintų negatyvų. Autorius dėl labai sielojosi – tai buvo vertingiausia jo archyvo dalis.
„Fotografija Raimundui buvo gyvenimo būtinybė. Jis norėjo, jog kiekvienas darbas perteiktų būsenos arba akimirkos jausmą. Ši diena pateikė viena, kita duos kita. Jo fotografija – fragmentiška. Tokia yra ir mūsų būtis – įvairūs padriki fragmentai be koncepcijos ir tąsos“, – kalbėjo anais laikais su R. Urbonu į Kaliningrado sritį dažnai važinėjęs jo draugas ir bendražygis R. Treigys.
Iš šalies ramiam, net melancholiško būdo R.Urbonui netrūkdavo ir avantiūrizmo. R. Treigys prisiminė, kaip Vokietijoje gavęs honorarą už savo nuotraukas ir ten įsigijęs nudrengtą „žiguliuką“ jis atriedėjo iki Lietuvos: „Iki tol Raimundas nebuvo sėdėjęs prie automobilio vairo, neturėjo vairuotojo pažymėjimo. Nesivaizduoju, kaip jis tai padarė“.
Likimo kirtis per uraganą
R. Urbonas ir R. Treigys – klaipėdiečių menininkų avangardinės grupės „Doooooris“ (1989−1995) nariai, su tapytojais Arvydu Karveliu, Audriumi Jankausku, Sauliumi Kanapecku ironiškai metę iššūkį iš tuo metu menuose plintančiai „nuobodulio estetikai“. Apipaišytas ir sukarpytas fotografijas, dažniausiai nepavykusias, jie paversdavo intriguojančiais konceptualiais koliažais.
R. Urbono kūrybą tyrinėjęs menotyrininkas Ignas Kazakevičius jį prisimena kaip sąžiningą kūrėją: „Jis niekada nemeluodavo. Ir ne tik dėl to, kad nerežisuodavo kadrų. Visada galima parodyti kokį nors kampelį ir žmogų gražiau nei jie iš tikrųjų atrodo, bet Raimundas buities natūrą išlukštendavo taip, kad ji ir dabar neatrodo banali“.
Lietuvos pajūrį siaubiant uraganui „Anatolijus“, fotomenininkas grįždamas namo nukrito į Dangės upę ir nuskendo. Tokia netikėta R. Urbono žūtis sutapo su jį tuo metu slėgusiomis bėdomis dėl Berlyne mįslingai prašapusių fotografijų negatyvų.
Talentingas menininkas, savo kūriniuose subtiliai apčiuopęs trapų žmogaus gyvenimo ir daiktų laikinumo jausmą, tragiškai atsisveikino su šiuo pasauliu vos sulaukęs 36-erių – tiek kadrų telpa juodai baltų fotojuostelių kasetėse, kurias naudojo R. Urbonas.
R.Treigys šioje dramoje įžvelgia ne tik atsitiktinumų, bet ir likimo pirštą: „Kaip tik tuo metu prasidėję „euroremontai“ ėmę naikinti romantiką, kurią Raimundas įžvelgdavo palėpėse, aptriušusių kambarių interjeruose, nugyventų namų fasaduose. Tuomet ir pasaulis pasitraukė nuo jo“.
Kambaryje matė pasaulį
Klaipėdietis filosofas ir dailininkas Tomas Kiauka be R.Urbono sunkiai įsivaizduoja XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio uostamiesčio kultūros panoramą: „Jo nuotraukos mus išplėšia iš pasaulio tėkmės, panardina į kitokią būties dimensiją – anapus žodžių, ten, kur jau nebėra to, kas buvo“.
Ilgokai neturėjęs studijos R.Urbonas fotografuodavo ir ryškindavo nuotraukas ankštame kambaryje. Šis uždaras pasaulėlis jam buvo tapęs universalia visata – gal todėl aplinka, daiktai, apšvietimas, buitis, senamiesčio skersgatviai fotografuojant įgaudavo magiškus pavidalus.
„Jis buvo išties ryški ir pastebima asmenybė – daugiabriaunio talento kūrėjas, istorinių ir dvasinių savo laikmečio ženklų ieškojęs ne tik sunykusių Rytprūsių areale“, – fotomenininką prisimena Baroti meno galerijos vadovė Andželika Baroti.
R.Urbonas fotografija rimčiau susidomėjo 1985 m. Priimtas į Lietuvos fotomenininkų sąjungą 1988 m. Pelnė Vengrijos fotografijos meno sąjungos medalį už fotografiją „Portretas prie lango“ (1986), prizą Lenkijoje už fotografiją „Pagarba Jozefui Sudekui“, premiją Ispanijoje už darbą „Lėlės“ (1989).
Šio fotomenininko kūrinių įsigiję kolekcininkai Lietuvoje ir užsienio šalyse. Jo kūrybą primena Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro išleistas kūrybos katalogas „36 kadrai. Raimundas Urbonas“ (sudarytojai I.Kazakevičius ir R.Treigys 2009), fotoalbumas "Rytų Prūsija" (leidykla "Kitas takas", 2012).
