„Saulė Kisarauskienė gyveno ir kūrė kaip tikra vyresniosios kartos menininkė, kuri net nepajėgdama atkakliai tapė beveik iki pat savo mirties.Tikiu, kad Saulė (taip ji pasirašinėjo savo kūrinius) iškeliavo į saulę, į tuos horizontus, šviesą, kurią tapė besiskverbiančią ir perskiriančią tamsos luitus, krintančią žemyn ryškiais potėpiais virš tamsių peizažų, atsispindinčią skaidriais atšvaitais. Iškeliavo ten, kur greičiausiai oras virpa lyg smulkūs potėpiai, pilkas, skaidrus, lengvas, jis apsupa ir sūkuriuoja šviesia ramybe.
Aš nežinau, kaip atrodo tie toliai, kuriais dabar eina mano mama, gal skrieja, bet tikrai tolsta nuo mūsų ir jau niekada ankstyvą rytą negalėsiu jai paskambinti – šiaip sau, paklausti, kaip einasi. Bet einasi neabejotinai gerai, lengvai skriejasi šviesos keliu, į visišką šviesą. Kai norėsiu tau paskambinti, mama, turėsiu išsitraukti kurį nors iš tavo paveikslų. Žinau, dabar tu eini kartu su šviesa, esi su šviesa, todėl gero kelio tau tais dar nežinomais horizontais, virš horizontų, nutapyk ir juos kada nors“, – atsisveikino su mama Aistė.
Grafikė ir tapytoja Saulė Kisarauskienė gimė 1937 metais Kaune. 1960 baigė Lietuvos dailės institutą (tekstilę). 1970–82 dirbo Vilniaus universiteto bibliotekos Grafikos kabinete. Nuo 1960 dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje.
Sukūrė estampų (ciklai Arlekinai, nuo 1961, Šekspyro temomis 1962–64, Vilniaus motyvai 1965–69, Graikų tragedijos motyvai 1972–79, Visiškoje tyloje, nuo 1979, Prisiminimai 1982–85, Vienas 2008), ekslibrisų (V. Kisarausko, 1967, A. Tornau, 1974, D. Thiel, 2000), knygų iliustracijų (E. Mieželaičio Autoportretas. Aviaeskizai 1962), nutapė paveikslų (Figūra 1966, Prie stalo 1968, Kaukės 1969, Kompozicija 1977, Langas 1978, Tarp juodo ir balto 1982).
Plėtojo monotipijos, moliotipijos, oforto, akvatintos, sausosios adatos, kartono, medžio raižinio, įvairias mišrias technikas, grafikos kūriniams būdinga improvizacija, grakščios linijos, įvairių faktūrų deriniai, tapybai – minimali spalvų gama, monumentalumas. 1994 įsteigė vyro V. Kisarausko labdaros fondą. Kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Lenkijos, Rusijos, Jungtinių Amerikos Valstijų muziejai.
„Tave pasaulis koreguoja, muša, gerbia, drasko. Tu reaguoji į tai ir nesužvėrėti, nesubanalėti, neįsileisti neapykantos labai sudėtinga. Atsiriboti nuo pasaulio įvykių, idėjų, žmonių neįmanoma. Ir tai sudaro dvasinį lauką, iš kurio ir gimsta kūriniai. Pagrindinė idėja – humanizmo idėja. Ir, kadangi esu praktikuojanti katalikė, tai man rūpi ir šis klausimas: Dievas ir aš, Dievas ir pasaulis, Dievas ir kitas žmogus“, – savo kūrybos esmę dailininkė yra atvėrusi Austėjai Mikuckytei /bernardinai.lt/.
Atsisveikinimas Vilniaus laidojimo rūmuose (Olandų g. 22) 9 salė
birželio 25 d. nuo 16 val. iki 21 val.,
birželio 26 d. nuo 9 val.
Laidotuvės 13 val. Rasų kapinėse
