Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė užuojautą dėl scenografės, Nacionalinės premijos laureatės Dalios Mataitienės mirties.
Pasak šalies vadovo, ilgametė Dalios Mataitienės veikla visuomet išliks drąsių, iškart atpažįstamų meninių sprendimų ir kartu mūsų kultūrinių tapatumų išskleidimo pavyzdžiu.
„Plačiai pažinta ir pripažinta dailininkės, scenografės kūryba, vystyta ir kartu su šviesaus atminimo Povilu Mataičiu Lietuvių folkloro teatre, išlieka vienu lietuviškosios kultūros ir kultūros istorijos ramsčių bei šviesulių“, – rašoma valstybės vadovo užuojautoje.
Šalies vadovas reiškia nuoširdžią užuojautą menininkės artimiesiems, bendražygiams ir visiems jos talento gerbėjams.
Kultūros ministras Simonas Kairys pareiškė nuoširdžią užuojautą dėl dailininkės scenografės, vienos Lietuvių folkloro teatro įkūrėjų, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Dalios Mataitienės mirties.
„Netekome išskirtiniu talentu apdovanotos menininkės, daugiausiai savo jėgų ir gabumų skyrusios teatro dailei ir folkloro puoselėjimui, ieškojusios ir radusios liaudies tradicijų ir šiuolaikinės scenografijos dermę. Apie Dalios Mataitienės asmenybės šviesą, sukurtą originalų meninį pasaulį, pagarbą mūsų tautos istorijai nuolat liudys jos kūriniai, eksponuojami didžiausiuose Lietuvos muziejuose. Reiškiu nuoširdžią užuojautą artimiesiems, kolegoms, visai kultūros bendruomenei“, – užuojautoje teigė S. Kairys.
D. Matáitienė gimė 1936-ųjų birželio 6 d. Klaipėdoje. 1960-aisiais baigusi Lietuvos dailės institutą, dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje (Rusijoje, Brazilijoje, Italijoje, Danijoje, Prancūzijoje; 2011 m. dalyvavo D. Mikšio projekte Venecijos bienalėje).
Ji surengė individualias parodas Vilniuje, Taline, Tartu, Erfurte, Kaune, Klaipėdoje. 1959–1961 m. buvo Lietuvos akademinio dramos teatro, 1962–1964 m. – ansamblio „Lietuva“, 1964–1965 m. – Lietuvos kino studijos dailininkė.
Nuo 1967-ųjų su vyru Povilu Mataičiu kūrė spektaklius Lietuvių etnografiniame ansamblyje, vėliau (1974–1990 m.) tapusiame Liaudies buities muziejaus Liaudies muzikos teatro trupe, o 1992–2010 m. veikusiame kaip viešoji įstaiga „Lietuvių folkloro teatras“, sukūrė scenografijų ir kostiumų programoms „Scenos vaizdeliai“, „Lietuvių gaidos“, „Mano kanklės paauksuotos“, „Ir kelsis vėl iš tavo kraujo Lietuva“.
„Kadangi savo teatre turėjome tvirtą temą, tvirtus ir nekeičiamus kūrybos principus, todėl jokių kūrybos klystkelių nejautėme, jų patirti neteko. Mūsų teatro skrydžiui sparnus suteikė turtinga lietuvių kalba, tautosaka, tautos ir valstybės istorija“, - sakė šviesaus atminimo dailininkės vyras Povilas Mataitis.
Jo 1968 metais suburtas etnografinis ansamblis, kuris 1974 metais tapo profesiniu folkloro teatru (kolektyvas vadintas ir Liaudies muzikos teatro trupe), vasaromis vaidindavo Liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Visų programų bei vaidinimų kūrėjas ir režisierius buvo P.Mataitis, dailininkė - D.Mataitienė.
Teatras apkeliavo visą Lietuvą, dalyvavo tradiciniuose meno festivaliuose Ukrainoje, Baltarusijoje, Rusijoje ir Moldavijoje, gastroliavo Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Moldavijoje, Azerbaidžane, Armėnijoje, Gruzijoje ir Suomijoje, Lenkijoje, Bulgarijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Danijoje, Indijoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje.
D. Mataitienė sukūrė scenovaizdžių Klaipėdos („Nazimo Hikmeto Legenda apie meilę“, 1976 m.), Kauno (S. Gedos ir B. Kutavičiaus „Strazdas – žalias paukštis“ 1984 m, W. Shakespeare’o „Ričardas II“, 1985 m.), Šiaulių (V. Mykolaičio‑Putino „Valdovas“, 1974 m., B. Sruogos „Pajūrio kurortas“, 1975 m.), Lietuvos nacionalinio dramos (F. Dostojevskio „Stepančikovo dvaras ir jo gyventojai“, 1971 m., J. M. Synge’o „Narsuolis iš Vakarų pakrantės“, 1975 m., F. Schillerio „Marija Stiuart“, 2004 m.), Erfurto dramos (K. Sajos „Jaučio metai“, 1979 m.), Kaliningrado dramos (F. Schillerio „Marija Stiuart“, 2006 m.) teatrų, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (G. Verdi „Nabucco“, 1992 m., E. Balsio „Eglė žalčių karalienė“, 1995 m.) spektakliams.
D. Mataitienė buvo kino filmų „Don Žuanas“ (1987 m.), „Strazdas – žalias paukštis“ (1990 m., abiejų režisierius J. Vaitkus) dailininkė.
Ji taip pat sukūrė ornamentinės struktūros tapybos ir grafikos kūrinių. D. Mataitienės kūrybai būdinga dekoratyvumas, emocingumas ir originalumas. Jos darbų įsigijo Lietuvos nacionalinis muziejus, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Maironio lietuvių literatūros muziejus, Centrinis A. Bachrušino teatro muziejus Maskvoje.
1984 metais D. Mataitienės kūryba įvertinta LSSR valstybinė premija, 1998-aisiais ji apdovanota Gedimino ordino medaliu, 2010-aisiais kartu su vyru režisieriumi Povilu Mataičiu – Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
Mišios už šviesaus atminimo Dalią Mataitienę ir Povilą Mataitį – birželio 17 d. 9 val. Šv. Kazimiero bažnyčioje, vargonuos Renata Marcinkutė-Lesieur. Atsisveikinimas – Olandų g. 1 salėje: birželio 18 d., 16–21 val. ir birželio 19 d., 9–13 val. Laidotuvės – Antakalnio kapinese.
