Vilniaus aukcionas atskleidė, kad Lietuvos meno rinkoje juntamas prieš karą Ukrainoje buvęs aktyvumas, o aukcionų dalyviai vis atidžiau tyrinėja kūrinius, kuriuos planuoja įsigyti.
Vos tik paskelbus aukcione parduodamų kūrinių sąrašą „Lietuvos rytas“ išsiaiškino ir paskelbė, kad tapytojui Petrui Kalpokui priskiriamas paveikslas „Zarasai“, datuotas 1918 m., gali būti klastotė.
Įtarimus patvirtino ir žinoma P.Kalpoko kūrybos tyrinėtoja, meno istorikė Nijolė Tumėnienė. Kūrinys buvo išimtas iš aukciono ir pakeistas 1951 m. Prano Domšaičio darbu. Gali būti, kad atlikus išsamesnius tyrimus paaiškės, kas tikrasis šio peizažo autorius.
Istorijos detektyvas
Abejonių sukėlė ir šiame aukcione pasiūlytas dailininko Vytauto Kairiūkščio grafikos darbas „Pratimai W.Strzeminskio matymo teorijai iliustruoti“, sukurtas apie 1930 m.
Lygiai prieš šimtą metų V.Kairiūkštis drauge su lenkų dailininku Wladyslawu Strzeminskiu Vilniuje surengė Naujosios dailės parodą, kuri tapo viena pirmųjų Lenkijos avangardo manifestacijų.
Nacionalinės dailės galerijos nuolatinėje ekspozicijoje galima rasti informacijos, kad abu parodos rengėjai puoselėjo bedaiktę tapybą eksperimentuodami su geometrinių formų ir kontrastiškų spalvų kompozicijomis.
Tačiau įvairūs šaltiniai nurodo, kad W.Strzeminskio „matymo teorija“ buvo suformuluota tik pokario metais, kai jis pradėjo dėstyti aukštojoje meno mokykloje Lodzės mieste, o lietuvių dailininko piešinys sukurtas gerokai anksčiau.
V.Kairiūkščio kūrybos tyrinėtojas Viktoras Liutkus neturėjo galimybės pamatyti aukcionui pateikto piešinio originalo, todėl negalėjo pasakyti, ar tai iš tiesų šio dailininko kūrinys.
Bet rengdamas monografiją apie V.Kairiūkštį, kuri turėtų pasirodyti šiemet, menotyrininkas nėra radęs jokios užuominos apie tai, kad lietuvių tapytojas būtų specialiai tyrinėjęs šią W.Strzeminskio teoriją. Jis labiau domėjosi italų renesansu – Tintoretto, Tiziano tapyba, yra nagrinėjęs ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinius.
V.Kairiūkščiui rūpėjo kompozicijos, ritmo, linijos, vaizdo struktūros ypatumai, jų tyrimui jis naudojo savitą metodiką, apie kurią rašoma ir būsimoje knygoje.
V.Liutkaus manymu, aukcione pasirodęs V.Kairiūkščiui priskiriamas kūrinys galėtų pakurstyti tyrinėtojus išnarplioti šį dailės istorijos detektyvą. Žinoma, jei tai ne falsifikatas.
Meno rinkos dalis
Kad vis dažniau Lietuvoje galime įsigyti žinomų dailininkų kūrinių falsifikatų, liudija pernai Vilniaus aukciono galerijoje „Kunstkamera“ surengta paroda „Dubito“ ir ją lydėjusi diskusija.
Parodoje eksponuota Vilniaus aukciono vadovės Simonos Skaisgirės sukaupta neaiškios kilmės kūrinių kolekcija, kurią menotyrininkei padėjo surinkti ne tik kolegos, bet ir patys autoriai.
Joje daugiau nei šešios dešimtys paveikslų, kurie aukcionų darbuotojams, galerininkams, antikvarams, kultūros paveldo specialistams, net ir kolekcininkams ar meno žinovams yra sukėlę abejonių dėl autentiškumo ar atribucijos.
Su meno kūrinių klastotėmis susiduria ne tik aukcionai, todėl diskusijoje dalyvavo Kultūros paveldo departamento vyr. specialistas Remigijus Grėbliūnas ir aukščiausios kategorijos restauratorius, bendrijos „Meno kūrinių tyrimai“ vadovas Rapolas Vedrickas.
„Meno kūrinių tyrimai“ – tai laboratorija ant ratų, kuri gali atlikti meno kūrinių tyrimus visoje Lietuvoje ir už jos ribų. Pasak jos vadovo, dažnai į laboratoriją kreipiasi ir pareigūnai prašydami atlikti meno vertybių ekspertizę, kai reikia nustatyti kūrinių kainas vagystės ar turto dalybų atvejais.
Pasak specialistų, falsifikatų atsiradimas – ne tik blogybė, bet ir brandžios meno rinkos požymis. Juk tam, kad gerai veiktų rinka, reikia ne tik rimtų kolekcininkų, aukcionų namų, meno mugių, bienalių, Nacionalinės dailės galerijos ir kitų dalykų.
Jei kūriniai yra klastojami, jei naudinga kurti jų falsifikatus, vadinasi, meno rinkoje yra tam tikras pasiūlos deficitas ir nemaža paklausa.
Kopijos virsta padirbiniais
Yra kelios abejones keliančių kūrinių rūšys – tai klastotės, falsifikatai ir darbai su klaidinga atribucija. Klastotėmis įprasta vadinti tokius kūrinius, kai ant vieno dailininko sukurto darbo užrašoma kito dailininko pavardė.
Tačiau ne visada klastotės kuriamos norint pasipelnyti. Kartais jos atsiranda ir dėl neteisingos atribucijos, kai būna neaišku, kas tikrasis kūrinio autorius. Ypač dažnai tai nutinka tuomet, kai artimieji tvarko dailininkų palikimą po jų mirties.
R.Grėbliūnas prisiminė, kaip mirus Stasiui Ušinskui tarp jo kūrinių buvo rastas jo sesers darbas. Kilus abejonių dėl autorystės dailininko giminės atkakliai tvirtino, kad tai paties S.Ušinsko kūrinys.
„Pasižvalgius M.K.Čiurlionio dailės muziejaus archyvuose kartu su šviesaus atminimo muziejaus direktoriumi Osvaldu Daugeliu pasidarė visiškai aišku, kad tai dailininko sesers Filomenos Ušinskaitės sukurtas paveikslas“, – pasakojo paveldosaugininkas.
Jis atskleidė ir dabar ypač populiarų būdą gaminti klastotes. Žmogus turguje nusiperka kokį nors pigų paveikslą, pasižiūri, į kokio žymaus dailininko darbus jis galėtų būti panašus, ir paprasčiausiai suklastoja jo parašą. Jau pastebėta tokių neva P.Kalpoko ir kitų paklausių dailininkų paveikslų.
Lietuvių dailės klasikų falsifikatų galima rasti ir užsienio aukcionuose. Tokia dviejų neva M.K.Čiurlionio kūrinių istorija. Vienas jų prieš kelerius metus pasirodė solidžiame Paryžiaus aukcione, kitas – Šveicarijoje.
M.K.Čiurlionio dailės muziejaus atstovai buvo nuvykę į Paryžių ir patvirtino, kad tai tikrai padirbinys. Įdomu, kad abu paveikslai papuošti dailininko parašu, nukopijuotu iš jo laiškų, mat jis savo paveikslų niekada nepasirašinėjo.
Klastočių pasitaiko ir garsiuose aukcionuose
Meno klastočių pasaulyje labai daug. Kai už klastojimą prieš dešimtmetį buvo nuteistas vienas garsiausių meno kūrinių padirbinėtojų W.Beltracchi, jis prisipažino, kad yra nutapęs apie 2 tūkst. paveikslų.
Klastotojas nesutiko pasakyti, kiek darbų yra nukopijavęs, nes jo advokatas uždraudė atskleisti per daug informacijos. O to advokato sūnus sukūrė daug aistrų sukėlusį filmą „Beltracchi: klastojimo menas“.
W.Beltracchi buvo nuteistas kalėti šešerius metus už 14 paveikslų suklastojimą. Jis su gauja kruopščiai suplanavo apgaulę ir užsidirbo 14 mln. svarų (apie 16,8 mln. eurų). Bet tai – tik ledkalnio viršūnė. Jo šeima maudėsi prabangoje, turėjo namus ir Freiburge (Vokietija), ir Pietų Prancūzijoje.
Apgavystės, prasidėjusios dar XX amžiaus viduryje, buvo atskleistos tik 2011 metais.
Gabus klastotojas savo gaujai padėdavo sugalvoti įmantrias padirbtų paveikslų istorijas, kad lengviau apgautų ekspertus. Jis net sukūrė paveikslų „kolekcijas“, kurios neva buvo slepiamos nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Padirbinių kolekcijos buvo parduodamos garsiausiuose aukcionuose – „Sotheby’s“ ir „Christie’s“.
W.Beltracchi ir jo žmona Helena pateko į kalėjimą, tačiau ir bausme šie žmonės sugebėjo pasinaudoti tam, kad užsidirbtų dar daugiau pinigų. Pora mielai dalijo interviu, išleista klastotojo biografija ir knyga, kurioje skelbiamas jo susirašinėjimas su žmona iš kalėjimo.
Demaskuotas apgavikas pasiūlė visiems, kurie įtaria, kad nusipirko ne originalą, o vieną jo kopijų, kreiptis į jį ir išgirsti tiesą. Tačiau tokių buvo nedaug. Net ir solidūs kolekcininkai dažnai nenori sužinoti tiesos, nes tai būtų smūgis jų reputacijai. Yra ir finansinė grėsmė – paaiškėjus, kad įsigytas kūrinys yra klastotė, jo kaina smarkiai sumažėtų.
