Kaip rašoma parodos pristatyme, svetimšaliai į Vilnių įdėmiau žvelgė geopolitinių krizių akivaizdoje. Pirmoji krizė įvyko 1915 m., kai okupuotą Vilnių pradėjo intensyviai stebėti, tirti, piešti ir tapyti keliolika kaizerinės Vokietijos kariuomenės propagandininkų, kurie paliko ir parodoje rodomą meninių artefaktų – tapybos, grafikos ir fotografijos – rinkinį.
Kitą svetimšalių dailininkų atsiradimo mieste bangą suformavo Antrasis pasaulinis karas ir sovietinė okupacija. Tuomet Vilnius ypač viliojo fotomenininkus – į miestą atvykdavo daug fotografų iš sovietinių respublikų, šių kelionių metu fiksavusių Vilniaus kasdienybę.
Trečią užsienio menininkų bangą išjudino dar vienas geopolitinis lūžis – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas.
– Ar dera vienoje salėje eksponuojama XX a. pradžios tapyba ir šiuolaikinių menininkų darbai? Ar neatrodo tarsi koks disonansas? – paklausiau vienos iš keturių šios parodos kuratorių meno istorikės Laimos Laučkaitės.
– O XX a. Vilniaus istorijoje ar nebuvo disonansų? Negi viskas vystėsi taip gražiai, tolygiai ir tvarkingai?
Nors, tiesą sakant, iš pradžių nuogąstavau, kaip atrodys tradicinė dailė šalia šiuolaikinės. Juk parodą rengė keturi kuratoriai ir kiekvienas buvo atsakingas už savo dalį.
Tačiau visą ekspoziciją gerai sutvarkė architektas. Visa tai, kas susiję su Pirmuoju pasauliniu karu, eksponuojama ant juodų sienų. Sovietmetis – raudonas, o tai, kas sukurta atgavus nepriklausomybę, – balta. Ir tos spalvos iš karto vizualiai nuveda mus į skirtingus pasaulius.
Tada jau galima gilintis į kiekvieną iš jų. Rastas iš tiesų geras sprendimas parodyti, kokia ta Vilniaus istorija buvo sudėtinga, ir kad svetimšaliai mus matė labai skirtingomis akimis.
Man įdomi tokia koncepcija. Vieni žmonės ateina žiūrėti šiuolaikinio meno, o kiti kaip tik atvirkščiai – domisi seniau sukurtais darbais, bet pamato, kad ir šiandien sukuriama įdomių dalykų, kai pasigilini.
– Kiek tų svetimšalių jūsų kuruotoje Pirmojo pasaulinio karo metų dalyje?
– Pristatomi keturi autoriai – trys dailininkai ir nežinomas fotografas. Alfredo Hollerio (1888–1954) ir Walterio Buhe (1882–1958) kūriniai atkeliavę iš Vakarų Europos muziejų. Nors sukurti Vilniuje, bet pirmą kartą rodomi čia po daugiau nei šimto metų.
– Juos suradote rengdama monografiją „Vilniaus dailė Didžiojo karo metais“, kuri išleista prieš penkerius metus?
– Taip, tyrinėdama tų meto dailę studijavau periodiką, žiūrėjau, kokios parodos tuo metu vyko. Taip ir atradau šituos dailininkus. Kai tyrinėji, tempi siūlą po siūlo. Ir išlindo tokių pavardžių, kurios mūsų dailės istorijoje visiškai neminimos.
Šiek tiek jų kūrinių publikuota toje mano knygoje, bet parodoje yra ir visiškai naujų darbų, kurių Vilniuje niekas niekada nėra matęs.
– Vos įėjus į parodą akį patraukia tapytojo A. Hollerio Vilnius? Kaip jis atsidūrė Vilniuje?
– Vokiečių dailininkai į Vilnių atvyko kaip kareiviai ar karo dailininkai. Jie visi buvo jauni menininkai, dar tik pradedantys savo karjerą. Vėliau jie tapo žinomi, bet žiūrėdami į čia rodomus Vilniaus vaizdus turėtume neužmiršti, kad tai jauno žmogaus tapyba. Žinoma, atsispindi to meto Vokietijos tapybos mados.
A.Holleris – Diuseldorfo meno akademijos absolventas. Didžiulė jo kūrinių kolekcija saugoma Belgijoje, vokiškai kalbančios Belgijos bendruomenės dailės kolekcijoje. Tos bendruomenės nariai gyvena netoli Vokietijos sienos ir turi savo autonomiją.
Nedideliame Eupeno miestelyje jie turi sukaupę A. Hollerio kūrybos kolekciją. Kai užėjau į tos bendruomenės prezidento kabinetą, tai pamačiau, kad virš židinio kabo paveikslas su Didžiąja Vilniaus sinagoga. Parodoje eksponuojamas vienas to paveikslo variantų.
Man buvo šokas, kad kažkur Belgijos pakraštyje žmonės laiko pasikabinę Vilniaus vaizdą. Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių kariuomenėje tarnavo daug žydų kilmės vokiečių. Ir jiems Vilnius buvo tikras atradimas. Čia atvykę vokiečių intelektualai – menininkai, žurnalistai susižavėjo senamiesčiu.
Jie vaikštinėjo jo gatvelėmis, piešė, fotografavo, aprašinėjo. Todėl ir parodoje eksponuojamuose darbuose to žydiško senamiesčio yra daug. Labai įdomu pamatyti, kaip atrodė namai su spalvotomis iškabomis, gatvelės, kuriose nuolat vyko prekyba, nedideli kiemeliai. Juk dabar senamiestis išvalytas, pagražintas – brangi negyvenama vieta.
– Kai kurie Vilniaus vaizdai – kiek neįprasti. Net čia gimusiam ir augusiam žmogui tenka pasukti galvą, kuri čia vieta.
– Taip, juk mūsų dailininkai turi tam tikrus stereotipus, kaip reikia vaizduoti miestą. Tuo tarpu vokiečių darbuose jį galima pamatyti visai kitais rakursais.
Kai kurias vietas sunku atpažinti, nes tų vaizdų šiandien jau ir nepamatysime, nes tų pastatų jau nėra. Pavyzdžiui, Didžiosios sinagogos vaizdas. Bet štai Katedra – truputį pasuktas mums įprastas vaizdas. Labai jautriai, gražiai, tapybiškai. Gera mokykla.
Vokiečiams labai patiko ir vilnietiška žiema. Tos baltos sniego kepurės ant stogų, pusnys kiemuose. Dažnai vaizduojamos ir senosios Šnipiškių kapinės, kuriose tuo metu jau nebelaidojo, jos buvo apleistos, o dabar jų jau nebėra (sunaikintos sovietmečiu šalia Sporto rūmų. – Red.). Visuose vokiškuose giduose parašyta, kad šitą vietą būtina aplankyti.
Visi šie A. Hollerio darbai sukurti karo metais. Kaip karo dailininkas jis turėjo vaizduoti mūšius, bet jokių mūšių netapė. Jau tuo metu buvo vienas garsesnių vokiečių dailininkų, dirbusių Rytų fronte. Jo darbų paroda buvo surengta Vilniuje. Galima sakyti, kad ta paroda sugrįžo. Pirmą kartą surengta 1917 metais, ir dabar, daugiau nei po šimtmečio. Beje, 1917 metų parodos proga išleistas jo spalvotų piešinių aplankas, kuris buvo pardavinėjamas žiūrovams.
A. Holleris man yra labai smagus ir įdomus. Aš džiaugiuosi, kad jis sugrįžo į Vilnių po šitiek metų.
– Visi jo darbai Vilniuje rodomi pirmą kartą?
– Taip. Tai tie didieji šios parodos atradimai. Štai Mikalojaus bažnyčia. Vėl neįprastas vaizdas. Iš pradžių net sunku suprasti, kokia čia vieta. Ir visur tas sniegas – toks XX a. pradžios tapybinis realizmas. Nors jei nueisi, tai rasi iš kurios vietos tas vaizdas matosi.
– O Magnusas Zelleris? Jis taip pat karo dailininkas?
– Jis dailininkas, bet netarnavo karo dailininku. Dirbo pasiuntiniu spaudos skyriuje, laisvalaikiu užsiėmė menu ir galėjo daryti ką nori. Kūrė aštrius, kritiškus ekspresionistinius darbus. Elgetos prie bažnyčios, luoši žmonės, šviesa pro bažnyčios langus. Tipiškas vokiškas ekspresionizmas.
Štai vilniečių šeima – tėvo nebėra, motina su keturiais išbadėjusiais vaikais. Ir laiko katinėlį, kaip žmogiškumo ir šilumos simbolį.
M.Zelleriui rūpėjo ta sudėtinga situacija, kuri lydėjo karą. Dailininkas buvo kairiųjų pažiūrų, ir po karo Vokietijoje taip pat kūrė kritiškus darbus. Adolfo Hitlerio valdymo metais yra nutapęs paveikslą „Totalitarinė valstybė“, dėl kurio galėjo būti įkalintas. Minia tempia vežimą, o vežime sėdi milžiniškas stabas (fiureris, vadas. – Red.). Tokia to meto Vokietijos alegorija. Buvo ir daugiau panašių jo darbų, kuriais jis išgarsėjo Vokietijoje.
– Fotografijose – taip pat to meto Vilniaus kasdienybė?
– Taip. Eksponuojami generolo feldmaršalo Hermanno von Eichhorno armijos fotografo užfiksuoti karo metų vaizdai. Įdomu, kad generolas tas fotografijas siuntė savo namiškiams. Ką jis galėjo galvoti tai siųsdamas? Juk jose – skurdas, vargas. Gal norėjo parodyti, kokie čia žmonės, vietiniai: elgetos, beglobiai vaikai, visi išbadėję.
Gatvės vaikai pozuoja – purvini, nuplyšę, be batų. Matyti ir to meto mados atributas – kepurė su snapeliu. Ir tie vaikai, nors nieko neturi, bet jei turi tokią kepurę – jaučiasi išdidūs. Kitose nuotraukose – prekyba sendaikčiais, senomis knygomis.
Pirmojo pasaulinio karo metais Vilniuje iš tiesų buvo labai sunku išgyventi. Maisto daviniai – labai maži. Juk vokiečiai viską stengėsi atimti iš gyventojų, kad galėtų nusiųsti į frontą, kariuomenei. Taigi, padarė taip, kad žmonės badavo. Tik duonos gabalėlis per dieną ir tai ne visi gaudavo.
– Vilniaus miesto įvykių kroniką matome ir įdomiuose piešiniuose: ar malkos gatvėje išbyrėjo, ar kažkokia šventė.
– Tai Walterio Buhe’s kūriniai. Jis dirbo Vilniaus laikraščio „Wilnaer Zeitung“ korespondentu, taigi buvo labiau propagandinis dailininkas. Todėl čia nerasime kokių nors aštresnių scenų, kritinio žvilgsnio.
Bet jis daug vaikščiodavo po Vilnių ir viską, ką pamatydavo gatvėse, nusipiešdavo. Jo piešiniai tikrai įdomūs, o kai kurie – tiesiog fantastiški. Štai vargšų valgyklos vaizdas, kur berniukas košę kabina ne iš lėkštės ar puodo, o iš virdulio. Kiti vaikai tempia puodus su kažkokiu viralu. Tiesiog sutiniški veidai. Aiškiai matosi, kad tai žydų vaikai.
Badas, šaltis, moterys ant bažnyčios laiptų susisupę į storas skaras, invalidai bažnyčioje, krepšių pynėjai. Viešnamio mergina, nes skurdas moteris išveja į gatves. Lombardo scena, kai žmonės už valgio kąsnį atiduoda šeimos brangenybes, o lombardo savininkai moka grašius. Toks jau tas karas – vieni skursta, o kiti – pelnosi.
– Bet yra ir ne tokių niūrių vaizdų.
– Nupiešti ir Aušros vartai, ir kitos šventovės bei religinės šventės, kurios ypač traukė atvykėlių akį. Miestas iš tiesų buvo ne tik žydiškas su Didžiąja sinagoga, bet ir labai katalikiškas. Žmonės klūpėjo prie Aušros vartų, pavasarį procesijos eidavo gatvėmis. Vokiečiai matė, kad čia gyvenantiems žmonėms tai buvo labai svarbu.
W. Buhe’s litografijos ir piešiniai – gyvi vaizdeliai. Dirbdamas laikraštyje jis kiekvienam numeriui turėdavo nupiešti vaizdelį į miesto gyvenimo. Galima įsivaizduoti, kiek per kelerius metus jų teko pripiešti. O prieš Kalėdas laikraščio leidykla atrinkusi geriausius piešinius išleisdavo jų albumėlį. Vieną tokį albumėlį turi Tartle meno pažinimo centras, eksponavo jį Vilniaus gidų parodoje, bet jis susegtas, tai nepavartysi. O Nacionalinėje galerijoje eksponuojami darbai atvežti iš Vokietijos, Ašerslėbeno.
Toks Vilniaus dienoraštis. Vokiečiai liepė išgaudyti šunis. Vaikigaliai vagia obuolius. Arba tas momentas, kai Rusija paskelbė, kad baigia karą: Didžiojoje gatvėje visi stveria informacinius lapelius.
Galima pamatyti, kaip atrodė Vilniaus stikliai. Dar vienas įdomus piešinys – užfiksuota žydų Sukot šventė. Tą dieną visi turi pasidaryti palapines ir nakvoti ne namuose. Tai vilniečiai balkonus uždengdavo eglišakėmis ir taip įrengdavo palapines – eglišakių namelius Stiklių gatvėje.
Kitur – Paschos šventė. Rodoma, kokius simbolinius produktus į ją nešasi žydas. Miesto kasdienybė: veža malkas, o jos pabyra, laidotuvių procesija.
Dar vienas įdomus dalykas užfiksuotas. Karo metu visos Vilniaus parduotuvės virto arbatinėmis arba aludėmis. Nes tai vienintelis daiktas, kurio vokiečių kareiviai nuolat reikėdavo. Todėl net jei pardavinėjo batus ar medžiagas, tai parduotuvės viduryje pastatydavo stalą su kėdėmis, dar kokį gramofoną. Todėl W. Buhe’s kūrinyje parduotuvių užrašuose – kava, arbata, alus.
Arba kažkur prie Vilniaus moterys maudosi upėje nuogos. Bernardinų sode – kareiviai čiuožia, ir mamos su vaikais, kažkas griuvinėja, sniegą valo. Galima sakyti, kad tai propagandiniai darbai, kuriuose Vilnius – gražus ir ramus. Bet karo metais žmonėms irgi reikėdavo pramogų. Juk Vilniuje nebuvo karo veiksmų, vyko įprastas užfrontės miesto gyvenimas, buvo daug kareivių.
– Minėjote, kad parodoje nemažai karo metais Vilniuje sukurtų darbų, kuriuos matome pirmą kartą. Kaip pavyko visa tai atgabenti iš kitų šalių muziejų ir kolekcijų?
– Nacionalinės galerijos kuratorius Ernestas Parulskis buvo perskaitęs mano knygą „Vilniaus dailė Didžiojo karo metais“ ir nusprendė, kad reikėtų parodyti tai, ko dar Vilniuje nematėme.
Aš abejojau, nes kai rinkau medžiagą, tai buvo gana sudėtinga ir kontaktus užmegzti, ir gauti galimybę pasižiūrėti kūrinius. Juk kai nuvažiuoji į nedidelį miestelį Vokietijoje, ten niekas nelaukia, nepažįsta. O parodą rengė Nacionalinė galerija, kuriai talkino įvairiausios institucijos, ambasados, tai tokį sumanymą daug lengviau galima buvo įgyvendinti.
* * *
Svetingojo savaitgalio programa
Birželio 10 d., šeštadienį, 12.00 val. – kūrybinės dirbtuvės šeimoms „Kas žvalgosi po Vilnių?“.
Dirbtuvių metu dalyviai aplankys parodą „Svetimšalio žvilgsnis į Vilnių“, susipažins, kaip miestą matė čia gyvenę ar trumpam užsukę menininkai. Dirbtuvių dalyviai kurs koliažus ir aptars, kiek žvilgsnių reikėtų, kad pamatytume visą miestą.
17.00 val. – parodos kuratoriaus Valentyno Odnoviuno ekskursija po parodą.
17.30 val. – parodos kuratoriaus Andrei‘aus Antonau ekskursija po parodą.
Birželio 11 d. sekmadienį, 13.00 val. – menotyrininko Ernesto Parulskio ekskursija po parodą.
Visi renginiai, ekskursijos ir dirbtuvės, yra nemokami, tereikia nusipirkti lankytojo bilietą už 1 eurą ir užsiregistruoti. Registracijos anketą rasite NDG tinklapyje ndg.lt ir NDG feisbuko paskyroje.
