Netyla spėlionės, kodėl P.Kalpokui priskiriamą paveikslą „Zarasai“ į būsimo aukciono lotų sąrašą įtraukė Vilniaus aukcionas, nors meno žinovai buvo įsitikinę, kad tai tikrai ne šio autoriaus darbas.
Samuelio Bako muziejuje birželio 2 dieną vyksiantis aukcionas meno mėgėjams iš anksto pristatė lituanistinę kolekciją. Prieš kurį laiką išleistame LXXVII Vilniaus aukciono kataloge – ir XVIII a. Pranciškaus Smuglevičiaus vario raižiniai, ir ankstyvoji Mikalojaus Konstantino Čiurlionio grafika.
Pakeitė kitu paveikslu
Aukciono kataloge buvo galima rasti ir kolekcininkų itin pamėgtų tarpukario dailininkų paveikslus – Antano Žmuidzinavičiaus „Nevėžį“ (1941 m.) ir nediduką „Nevėžį ties Raudondvariu“ (1953 m.) bei abejones sukėlusius P.Kalpoko „Zarasus“ (1918 m.).
Pradinės A.Žmuidzinavičiaus darbų kainos – 32 000 ir 5600 eurų, o „Zarasų“ – 15 000 eurų. Klastotę įsigijęs žmogus galėjo patirti nemažą nuostolį.
Kai „Lietuvos rytas“ pradėjo domėtis, kaip klastotė atsidūrė aukcione, 42 numeriu pažymėtas lotas staiga dingo iš aukciono internetinio puslapio. Buvo atnaujintas ir katalogas, kurį galima parsisiųsti pdf formatu. Vietoj įtarimus sukėlusių „Zarasų“ pirkėjams pasiūlytos Petro Domšaičio nutapytos „Trys moterys“ (pradinė kaina – 6600 eurų).
„P.Kalpoko paveikslas buvo pateiktas aukcionui remiantis vienais tyrimais. Tačiau kilus įtarimams, ar tai ne klastotė, nutarėme, kad šis kūrinys turi būti papildomai tiriamas, tad jį išėmėme iš aukciono ir pakeitėme 1951 m. P.Domšaičio darbu“, – savo sprendimą „Lietuvos rytui“ pakomentavo Vilniaus aukciono vadovė dr. Simona Skaisgirė.
Abejones sukėlė sukūrimo data
Pasak P.Kalpoko kūrybos ekspertės N.Tumėnienės, paveikslas „Zarasai“, kurį neva nutapė garsus ir kolekcininkų pamėgtas dailininkas, Lietuvoje klajoja jau kokie penkeri metai.
Tačiau vien pagal nurodytus jo sukūrimo metus galima pasakyti, kad tai ne šio autoriaus darbas. Mat tapytojas kažin ar kada buvo užsukęs į Zarasus, o 1918 metais, kuriais datuotas kūrinys, jis gyveno Italijoje (nuo 1915 iki 1920 m.).
„Žinoma, yra ir kitų akivaizdžių įrodymų, kad paveikslas – ne P.Kalpoko kūrinys. Ir parašas nukopijuotas, aptrupėjęs, pataisytas. O svarbiausia – tapyba visiškai nepanaši į P.Kalpoko, ji tikriausiai rusiška. Kiek žinau jo darbų, tokio tipo tapybos nė su žiburiu nerasi“, – svarstė N.Tumėnienė.
Meno istorikė pasakojo, kad į ją jau kreipėsi keli kolekcininkai, planavę įsigyti šį kūrinį. Ji įspėjo apie klastotę ir pasiteiravo Prano Gudyno centro restauratorių, ar paveikslas buvo pakliuvęs į jų rankas.
Išaiškėjo, kad restauravimo centre „Zarasai“ yra buvę. Tiesa, savininkas neužsakė išsamių tyrimų, kuriuos atlikus būtų galima nustatyti ne tik darbo amžių, bet ir tai, ar dailininko parašas nėra užrašytas vėliau. Tokie tyrimai gana brangūs, todėl atliekami ne itin dažnai.
Net ir šiuolaikinėmis priemonėmis tiksliai datuoti paveikslą nėra paprasta. Dažniausiai žiūrima, ar tokie dažai buvo naudojami paveikslo sukūrimo metais. „Jei paveikslas nutapytas Rusijoje, kas žino, kokie dažai tuo metu buvo Sankt Peterburge? Reikia specialisto“, – svarstė N.Tumėnienė.
Populiarumo ženklas
Pastaruoju metu P.Kalpoko darbais domisi ne tik Lietuvos kolekcininkai. Jų ieško ir mūsų kaimynai – latviai, estai. Juk lietuvis – žymiausio latvių peizažisto Vilhelmo Purvičio mokinys, o V.Purvitis po 1905 metų revoliucijos yra dirbęs piešimo mokytoju Estijos sostinėje Taline.
„P.Kalpokas Europoje buvo garsus ir perkamas dailininkas, prestižinės dailininkų draugijos „Sezession“ narys. Jo paveikslų iki šiol turi Vokietijos kolekcininkai“, – sakė menotyrininkė.
Kad lietuvių peizažo meistro darbai populiarūs, patvirtino ir aukciono „Ars via“ savininkas Algirdas Petraitis. Gegužės 25 dieną vykusiame aukcione pirkėjams pasiūlytas šio dailininko paveikslas „Pilka diena“, nutapytas 1926 metais. Jis žinomas ir kitu, ne autoriniu pavadinimu „Beržai vėtroje“. Pradinė kaina buvo 22 000 eurų. Paveikslas buvo parduotas už 36 tūkst. eurų.
Šalia šio paveikslo galima rasti užrašą, kad pagal Kultūros paveldo departamento raštą jis priklauso Lietuvos dailės nacionaliniam palikimui, turi istorinę-meninę vertę, todėl jo neleidžiama išvežti iš Lietuvos. Mat aukcionams skirtų darbų sąrašas pirmiausia pateikiamas paveldo specialistams. Taip pat ir Lietuvos muziejams, kad jie turėtų pirmenybę juos įsigyti.
Didžiausia P.Kalpoko kūrybos paroda „Petras Kalpokas (1880–1945) ir aplinka“ 2020 metais buvo surengta Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje Kaune. Šio muziejaus direktorė Daina Kamarauskienė „Lietuvos rytui“ patvirtino, kad muziejininkai visuomet domisi aukcionais, kuriuose gali papildyti savo kolekciją, tačiau neaiškios kilmės darbus identifikuoja nesunkiai.
„Pas mus dirba patyrę specialistai, todėl įvairios klastotės greitai atpažįstamos. O kuo populiaresnis dailininkas, tuo daugiau neaiškių darbų atsiranda. Pavyzdžiui, neva M.K.Čiurlionio darbų mums siūloma ypač daug ir pačių keisčiausių. Kaupiame jų nuotraukas, gal kada nors išleisime klastočių knygelę“, – šypsojosi D.Kamarauskienė.
Ką galima prarasti?
Atrodytų, kad pirmas klausimas, kuris kyla, kai žmogus sužino, jog solidžiame aukcione įsigijo klastotę: „Kaip atgauti pinigus?“
Bet pakalbinus keletą kolekcininkų paaiškėjo, kad jiems ne mažiau svarbus dalykas – reputacija. Apgautas meno mėgėjas gali prarasti moralinį kapitalą, solidaus meno žinovo statusą. Kaip tik todėl dauguma žmonių perka meno kūrinius ir istorines vertybes aukcionuose, nors tenka sumokėti ne tik kūrinio kainą, bet ir nemažus procentus už paslaugas.
O pinigus už aukcione įsigytą klastotę įmanoma atgauti. Dažniausiai aukcionas grąžina pinigus pirkėjui, o paskui aiškinasi su klastotę pateikusiu žmogumi ar organizacija. Tačiau tam irgi prireikia svarių įrodymų. Vilniaus aukciono vadovė S.Skaisgirė teigė, kad per visą šio aukciono gyvavimo laiką pinigus pirkėjui grąžino vos vieną kartą.
