Peterburgo dailės akademijos auklėtinis Kazimieras Mordasevičius (1859–1923) nuo devynioliktojo amžiaus pabaigos gyveno ir dirbo Palangoje bei kituose Tiškevičių šeimos dvaruose ir buvo laikomas garsiosios grafų giminės portretistu. Alfredas Romeris (1832–1897) pats priklausė garsiai vokiečių grafų giminei, tačiau numalšinus 1863 m. sukilimą, kuriam prijautė ir jaunasis grafas, jo šeimai priklausę dvarai buvo priverstinai parduoti.
Abu dailininkai save siejo su Lietuva (A. Romeris netgi palaidotas Trakų bažnyčios rūsyje), abu garsėjo kaip XIX a. portreto meistrai. Būsimo ARS VIA aukciono kolekcijoje – A. Romerio pieštas sukilėlio Jono Gelgaudo portretas bei K. Mordasevičiaus rankai priskiriamas „Mergaitės portretas“.
Iš kilmingos lenkų giminės kilusi menininkė Helena Eydziatowiczowa (1842–1917) taip pat garsėjo reprezentaciniais portretais, tad dažnai būdavo kviečiama į tuometinės aukštuomenės namus. Ne išimtis – ir Kosakovskių šeimai priklausantis Vaitkuškio dvaras, kuriame dailininkė 1902 m. nutapė grafienės Sofijos Kosakovskienės portretą. Nutapytos moters asmenybę padėjo išaiškinti sena fotografija, įamžinusi tapymo proceso dvaro salone akimirką.
Aukciono kolekcijoje galima išvysti ir litvako Jehudos Epšteino (1870–1945) tapytą peizažą su upės skardžiu. Vilniaus piešimo mokyklos auklėtinis J. Epšteinas vėliau studijavo Peterburgo ir Vienos dailės akademijose. Jis profesoriavo Vienoje ir tapo žymiu, publikos vertinamu dailininku, tačiau stiprėjant fašizmo ideologijai, dėl savo tautybės buvo priverstas emigruoti. Karo pabaigos J. Epšteinas sulaukė PAR, kur netrukus ir baigė savo dienas.
Tarpukario dailės vardai
Lietuvių tapybos klasikas Petras Kalpokas (1880–1945) jaunystę praleido gyvendamas Vakarų Europoje, tačiau nuolat prisimindamas atmintyje įstrigusius tėviškės vaizdus. „Mano tėvynės balti beržai svyruokliai ir tamsios eglės, ir matau aš tolimus tyrus laukus ir tamsiais girias“, – 1911 m. rašė dailininkas iš Šveicarijos kalnų.
Paveikslą „Pilka diena“ (dar žinomą kaip „Beržai vėtroje“) P. Kalpokas nutapė 1926 m., jau sugrįžęs į Lietuvą. Tų pačių metų balandį paveikslas buvo eksponuojamas Lietuvos dailininkų Antrojoje dailės parodoje Marijampolėje. Tuo metu P. Kalpokas dėstė Kauno meno mokykloje, kartu intensyviai kurdamas.
„Mstislavas Dobužinskis yra didelių vandenų laivas. Plaukioja jis po plačiąsias Europos gyvenimo jūras, į viską akylai žiūri proto akimis ir fiksuoja techniškai išieškotais vaizdais. Mums, lietuviams, gera būtų, kad tas didelis laivas užsuktų į mūsų gyvenimo jūras ir iškeltų aikštėn mūsų dvasios turtus“, – 1929 m. rašė istorikas Ignas Šlapelis.
Jo noras išsipildė: dailininkas M. Dobužinskis (1875–1957) paskutinį pirmosios Lietuvos nepriklausomybės dešimtį praleido prieškariniame Kaune, intensyviai kurdamas Valstybės teatre ir perduodamas savo žinias jauniesiems dailininkams Kauno meno mokykloje bei savo įsteigtoje studijoje. Paveikslas „Fontanas parke“, dailininko nutapytas 1926 m., persunktas mėlynu nykstančios praeities didybės ilgesiu.
Tuo metu dailininkas Steponas Varašius (1894–1982) pats buvo vienas pirmųjų Kauno meno mokyklos mokinių, o nuo 1924 m. su pertraukomis tęsė studijas Paryžiuje, kur 1926-aisiais sėkmingai debiutavo Paryžiaus dailės salone.
Būtent studijų laikotarpiui priklauso ir jo 1927 m. nutapyta drobė „Italo portretas“. S. Varašius mėgo vaizduoti žmones profiliu ir trimis ketvirčiais, iki pusės. Paslaptingasis italas komponuojamas neutraliame fone, be papildomų užuominų, sutelkus visą dėmesį psichologinės būsenos perteikimui.
Emigrantų patirtys paveiksluose
Eugenijus Kulvietis (1883–1959) profesinį kelią pradėjo kaip fotografas: jos nuo 1898 m. mokėsi Rygoje, vėliau dirbo fotografo studijoje Sankt Peterburge, o 1910–1914 m. turėjo nuosavą fotostudiją Čikagos priemiestyje. Vėliau jis sugrįžo į Lietuvą, dirbo tapybos mokytoju Ukmergėje, o 1940 m. pasitraukė į Vakarus ir gyvenimą baigė Kolumbijoje.
Fotografo įgūdžiai skatino E. Kulvietį ir tapyboje siekti vaizduojamų objektų tikslumo ir kruopštaus tikrovės imitavimo. Jo „Natiurmorto su agurkais“ esmė – per skrupulingas regimojo pasaulio formas byloti apie gyvenimo prozą ir poeziją.
Dailininkas Povilas Puzinas (1907–1967) iki karo taip pat mokytojavo Lietuvoje, kol karo audros jį nubloškė už Atlanto. Ten lietuvis mokė tapybos Niujorke, turėjo nuosavą studiją Long Ailendo saloje.
Dar gyvendamas Lietuvoje dailininkas tapė Baltijos jūros ir Klaipėdos uosto vaizdus, tačiau nuosekliau marinistikai atsidėjo gyvendamas JAV, kur jo paveiksluose matome daug apleistų prieplaukų, burinių laivų ir banguojančios jūros motyvų. Amerikoje tapytas ir efektingas, pakilios nuotaikos peizažas „Jūros pakrantė“, dabar pristatomas ARS VIA aukcione.
O štai Jonas Rimša (1903–1978) didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Pietų Amerikoje – Brazilijoje, Argentinoje ir Bolivijoje, kur įsteigė meno mokyklas ir tapo valstybiniu mastu pripažintu dailininku – Bolivijos garbės piliečiu. Tokio įvertinimo sulaukė jo pagarbus dėmesys vietos gyventojų kultūrai. Jis atsispindi ir drobėse „Indėnai“ bei „Indėnų šventė“, kurie pulsuoja ypatinga judesio ir spalvų ritmika.
Apie Vytautą Kasiulį (1918–1995) daug pasakoti nebereikia – lengvai atpažįstamą šio dailininko tapybos manierą išgarsino jau dešimtmetį Vilniuje veikiantis Vytauto Kasiulio dailės muziejus. Menininkas didesnę savo gyvenimo dalį praleido Paryžiuje, kur buvo lyginamas su Raouliu Duffy, Marcu Chagallu ir kitais garsiais Paryžiaus mokyklos tapytojais. ARS VIA aukcione šįkart pristatomi du V. Kasiulio darbai: „Venecija“ ir „Dailininkas prie molberto“.
Lituanistika retuose spaudiniuose
Aukciono senųjų knygų skyriuje pristatoma Planteno leidykloje Antverpene 1646 m. pasirodžiusi Sarbievijaus poezijos rinktinė ir Krokuvoje 1639 m. išleistas, itin retai rinkoje pasirodantis Stanislovo Radvilos traktatas.
Bibliofilus sudomins ir LDK valstybės veikėjo Albrechto Stanislovo Radvilos (1593–1656) religinis veikalas „Suspirium Animae Poenitensis“ („Atgailaujančios sielos atodūsis“), išleistas Andrzejaus Piotrkowczyko spaustuvėje Krokuvoje.
Bet kokio aukciono puošmena galėtų tapti Kazimiero Semenavičiaus (1600–1651) „Artilerijos menas“. K. Semenavičius – LDK karo inžinierius, Vilniaus universitete studijavęs matematiką, fiziką, chemiją ir architektūrą. Tarnaudamas Abiejų Tautų Respublikos kariuomenėje, jis gerai susipažino su artilerija.
Karalius Vladislovas Vaza jį išsiuntė gilinti žinių į Olandiją, kur K. Semenavičius parašė ir 1650 m. Amsterdame lotynų kalba išleido knygos „Didysis artilerijos menas“ (Artis magnae artilleriae) pirmąją dalį, netrukus išverstą į didžiąsias Europos kalbas. Pusantro šimtmečio ji buvo svarbiausias artilerijos mokslo veikalas Europoje.
Tarp XIX a. knygų išsiskiria unikali savo turiniu ir iliustracijomis Teodoro Narbuto „Lietuvių tautos istorija“ (pilnas 9 tomų komplektas, 1835–1842), o taip pat Frydricho ir Aleksandro Kuršaičių „Lietuvių kalbos gramatika“ (1876), „Lietuvių kalbos žodynas“ (1870) ir „Lietuvių kalbos gramatika“ (1912).
Istorinės grafikos skyriuje pristatoma Vilniaus panorama pagal Tomo Makovskio XVII a. pradžios piešinį ir nebeegzistuojančių Jėzuitų rūmų Vingio parke vaizdas iš Juozapo Ozemblovskio Vilniaus vaizdų serijos.
33-iasis ARS VIA aukcionas gegužės 25 d. (ketvirtadienį) 18.00 val. vyks Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerijoje „Židinys“ Vilniuje (Dominikonų g. 15). Aukciono kolekcijos parodą ten pat galima apžiūrėti gegužės 23–24 dienomis nuo 12 iki 18 val., o taip pat aukciono dieną nuo 12 iki 14 val.
