Dauguma Mykolės kartos menininkų kuria pasitelkdami „antrinę realybę“. Jų šaltinis – kitų tapytojų sukurti paveikslai ir rastos spaudos ar archyvinės fotografijos. Tuo tarpu Mykolės išeities taškas visada yra betarpiškas kraštovaizdžio įspūdis ir jį sekančios kruopščios natūros studijos plenere. Iš taip sukauptos medžiagos vėliau, jau savo dirbtuvėje, ji tapo paveikslus, kuriuose koncentruoja ir sintetina patirtus emocionalius įspūdžius ir analitinius tyrimus. Menininkė savo peizažams gamtovaizdžių motyvus randa artimiausioje aplinkoje kaip ir trumpalaikėse ar ilgalaikėse išvykose.
Susižavėjusi kunigaikščių Oginskių rūmų ansamblio parku Plungėje, Mykolė čia pernai rudenį savaitę savo pačios išvystytu metodu šį tyrinėjo. Kruopščiai fiksuodama topografiją ir išplanavimą, menininkė susitelkė į savitą architektūros sujungimą su reljefu, augmenija ir vandeniu. Šiam tikslui tapytoja kūrė gausius mažus eskizus pieštus akvarele ir kreidinėmis pastelėmis.
Šie eskizai perteikė taip pat ir impresionistinį vaizdų įspūdį. Tokie spalvoti piešiniai turi ir savarankišką meninę vertę. Papildoma tyrimų priemonė Mykolei ir šį kartą buvo jos pačios daromos fotografijos. Fotoaparatu ji naudojasi panašiai kaip piešinių bloknotu. Fotoaparatas jai ne tik priemonė tiksliai dokumentuoti aplinką, bet ir būdas objektyve sufokusuoti pasirinktą vaizdo fragmentą.
Grįžusi į Vilnių iš Plungėje sukauptos paruošiamosios medžiagos Mykolė aliejumi ant drobės nutapė įspūdingą šiai vietai dedikuotą paveikslų ciklą „Promenada parke“. Tapytoja tarsi pakviečia žiūrovus pasivaikščioti Oginskių rūmų parke jos pasiūlytu judėjimo ritmu ir pažvelgti [į parką] jos akimis.
Mykolė, kaip peizažistė, apdovanota ypatingu gamtovaizdžių, gamtos ir vegetacijos regėjimu bei pojūčiu. Jai pavyksta kiekvieną vietą atskleisti kaip ypatingą. Oginskių rūmų parke Plungėje Mykolės dėmesys sutelktas į ypatingą griežtai geometrizuotų atvirų erdvių sandūrą su tapybiškomis ūksmingomis alėjomis ir šlaitais, apaugusiais tankiais krūmokšniais.
Iš abiejų rūmų fasadų atsiveriantiems iškilmingiems simetriškirms neo-klasicizmo stiliuje suformuotiems vaizdams Mykolė paskyrė tris monumentalaus dydžio paveikslus. Visuose pasirinkdama horizontalias, išlygsvarintas kompozicijas ir žvilgsnį iš aukščiau. Tai – panoraminiai atvirų, simetriškai suplanuotų, erdvių vaizdai. Į tą patį motyvą su fontanu žvelgiama saulei leidžiantis it naktį. Abiejuose paveiksluose Mykolė puikiai perteikia erdvės struktūrą kaip ir atmosferą. Leidžiantis saulei dangus nusidažo blyškia rausva spalva, medžių siluetai tolumoje liejasi ir tik pirmam plane ryškiai nužymimos baltos fontano čiurkšlių linijos ir žydram vandens paviršiuje juodais, rusvais ir smaragdiniais potėpių brūkšniais smulkūs plūduriuojančių augalų lapai. Naktį tas pats fontanas švyti fluorescencinės žalios linijomis, fone medžių siluetai paslaptingai juoduoja, o dangus kaip ir vanduo nusidažo gilia tamsia mėlyna. Taip dėka kito apšvietimo tas pats peizažo motyvas – visiškai kitoks.
Trečiajame paveiksle vaizduojama apžvalgos aikštelė įrėminta puošnia baliustrada. Jos baltų kolonėlių puslankio fone gėlių klombos ovalas rudenio saulės spinduliuose suraibuliuoja vaivorykštės spalvomis, kontrastuodamas su blyškiu dangum.
Iškilmingiems, griežtai suplanuotiems vaizdams Mykolė netikėtai suteikė jausmingo romantizmo. Kitose didelio formato vertikaliose drobėse įamžinti panoraminiai vaizdai – dar labiau fragmentiški ir ekspresyvūs. Vešli augmenija, medžiai ir krūmokšniai čia užvaldo visą erdvę atsispindėdami taip pat ir vandens telkinių paviršiuje. Energingais potėpiais menininkė brėžia juodas, grafiškas kompozicijos linijas, bet pagrindine struktūros išraiškos priemone čia tampa jos pamėgta geltonai oranžinė spalva.
Mykolės „Promenada parke“ paveikslai dėka fragmentiškų vaizdų kompozicijų pasirinkimo Oginskių rūmų ansamblio parką Plungėje atskleidžia ne kaip hermetišką pasaulį, bet kaip atvirą, kviečiančią ir įtraukiančią lankytojus erdvę. Menininkės per pasivaikščiojimus parke sukurti vaizdai nuteikia ne melancholiškai, bet džiugiai ir energingai.
Šioje parodoje [eksponuojamą] naujausią „Promenada parke“ ciklą papildo dar vienas – „Apsemtas miškas“ gimęs pernai. Pastarajį įkvėpė kasmet pavasarinio potvynio metu apsemiamas Žalgirių miškas Nemuno deltoje. Priešingai, nei Oginskių parke, menininkę sužavėjusiame šventiško spalvingo rudeninio parko giedra nuotaika, Žalgirių miške Mykolę buvo užbūrusi paslaptingai ir pavojinga atmosfera. Pavasarį gamta čia atbunda kaip grėsmė.
Nesustabdomai plūstantys vandenys ir jais plukdomos liūtys grasina savo kelyje nušluoti viską, kas gyva. Stichijos jėgai priešinasi tik didžiuliai seni medžiai. Jų tarsi suakmenėję tamsūs kamienai šakomus remiasi į dangų, o šaknys plačiai išsiraizgo vandenyje.
Apsemtame miške stebėdama, piešdama ir fotografuodama, Mykolė plaukiojo baidare. Taip į kompozicijų rakursu iš apačios ir šono perspektyvą integruodama lėtą judėjimą vandens paviršiumi. Dinamiška juodų linijų kaligrafija sukuriamas visas paveikslo karkasas kaip ir nužymimos detalės. Nemažiau dėmesio šiuose peizažuose skiriama spalvoms veikiamoms kintančios šviesos galios. Mykolė pasakoja: „kai atplauki – juoda, ir tik po to oranžinė spalva. Tik išsisklaidžius juodumai išryškėja medžiai, iki tol matosi tik jų atspindžiai vandenyje“.
Ankstyvo ryto peizažuose – achromatinis koloritas. Juoda medžių siluetuose kontrastuoja su balta danguje ir vandenyje. Saulei patekant kraštovaizdį užlieja gintarinės ir oranžinės liepsnos. Ryškūs jų liežuviai derinami su mažyčiais prigesintų achromatinių juodos, rudos, baltais intarpais bei kur ne kur blykčiojančia žydra.
Trys didžiausios „Apsemtam miškui“ pašvęstos drobės skirtos saulėtekiui. Jos balansuoja tarp tikroviško peizažo ir abstrakcijos, labiau priartėdamos prie pastarosios.
