Vilniaus 700-ajam jubiliejui skirtoje didžiausioje šių metų MO muziejaus parodoje „Vilniaus pokeris“ įspūdingą labirintą pagal garsųjį Ričardo Gavelio romaną „Vilniaus pokeris“ sukūrė režisierius O.Koršunovas, scenografas Gintaras Makarevičius, kompozitorius Antanas Jasenka, šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas ir dizaineris Liudas Parulskis su menotyrininkėmis Alge Gudaityte ir Dovile Barcyte.
Parodoje eksponuojami Lietuvos kūrėjų darbai nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio iki šių dienų atskleidžia aktualias laisvės, atminties, tapatybės ir amžinos kovos su metafiziniu blogiu temas.
Režisieriaus kuruota paroda MO muziejuje – ne naujiena. Prieš trejetą metų toje pačioje trečiojo aukšto erdvėje buvo galima pamatyti parodą „Kodėl taip sunku mylėti?“, kurią sukūrė vienas originaliausių šių laikų kino režisierių Peteris Greenaway su savo žmona menininke Saskia Boddeke.
Tik P.Greenaway pasiūlė žiūrovams specialiai MO muziejaus erdvėms sukurtą instaliaciją ir šiuolaikinių lietuvių menininkų kūrinių ekspoziciją, o O.Koršunovas visą parodą sukūrė kaip instaliaciją, kaip savitą spektaklį, kuriame aktoriais tapo meno kūriniai.
Istorija upės vingiuose
„Dirbdamas teatre dažnai susiduriu su literatūros kūriniu, kurį reikia konvertuoti į erdvę. Čia buvo panašus dalykas.
Darsyk perskaitęs „Vilniaus pokerį“ buvau kupinas radikalių fantazijų, bet su kolegomis grynindami parodos koncepciją tas fantazijas prislopinome, nes mano užduotis šioje parodoje buvo neužgožti meno kūrinių, o padėti jiems prabilti, atsiskleisti kiek įmanoma geriau“, – pasakojo tapytojas ir scenografas, Nacionalinės premijos laureatas G.Makarevičius.
Pasiūlęs žiūrovams pasivaikščioti po vingiuotus tamsius tunelius, jungiančius skirtingu metu sukurtų kūrinių erdves, jis neslėpė, kad parodos scenografiją pasufleravo pats Vilnius, kuris kūrėsi ir gyveno upės vingiuose.
„Skaičiau „Vilniaus pokerį“, kai vyko protestai Baltarusijoje. Jau buvau primiršęs, kaip mes gyvenome prieš 30 metų ir koks laisvės troškimas buvo mūsų sielose. Taigi romanas man aktualus, net ir pačius fantasmagoriškiausius epizodus labai gerai suvokiu“, – prisipažino scenografas.
Sukūrė visą pasaulį
„Modernaus teatro pradininkas Edwardas Craigas svajojo apie teatrą be aktorių. Ir išties teatre svarbus ne vien tik aktorius, juk teatras – tai sukurtas pasaulis. Ir ši paroda – tai tas pasaulis, kuris išplaukia iš R.Gavelio Neries“, – savo sumanymą atskleidė O.Koršunovas.
Štai kelios parodos režisieriaus mintys, kurios būsimiems parodos lankytojams galbūt tiksliau paaiškins sumanymo esmę.
Labirintas. Kurdamas spektaklį visada pirmiausia susikuriu tą scenografiją, kuri iš tiesų yra ne scenografija, o savitas spektaklio pasaulis. Šioje parodoje tai puikiai matoma. Neatsitiktinai joje atsirado labirintas. Juk Vytautas Vargalys (romano veikėjas. – Red.) yra tarsi lietuviškas Odisėjas, Tesėjas ar Peras Giuntas, kuris dėl sovietinės sistemos negalėjo ištrūkti ir keliauti linijiniu, tiesiu keliu. Jis keliavo užburtu labirintu po Vilnių.
Aktoriai. Teatre sukuriamas pasaulis, kuris dažnai yra susijęs su literatūros kūriniu. Parodoje vyksta labai panašus procesas. Todėl man tai nebuvo labai didelė naujiena. Tik teatre tarpusavyje ir su žiūrovais sąveikauja aktoriai, o šioje parodoje – meno kūriniai. Jie taip pat gali užmegzti dialogą, konfliktuoti ar sutarti.
Neris. Neris taip ilgai teka ekrane, kad mes žiūrovams pasiūlėme čiužinių. Iš upės išnyra tiek daug įdomių atminties artefaktų, kad tikrai verta prigulti ir pasižiūrėti. Aš pats esu vilnietis, gimęs prie Neries, vaikystėje ji man buvo svarbi ir dabar tokia yra. Šiaip Neris vis dar tarsi atskirta nuo miesto. Mažai kas, be R.Gavelio, yra skyręs jai tiek dėmesio.
Stacijos. Kurdami parodą norėjome, kad ji virstų ne teatru, o gavelišku pasauliu, į kurį patenka žiūrovas ir keliauja stabtelėdamas ties R.Gavelio stacijomis (asociacija su Kryžiaus kelio stotis vaizduojančiais paveikslais. – Red.) – pro „Naručio“ kavinę, biblioteką, bažnyčią ir kitas svarbias Vilniaus vietas, kuriose vyksta romano veiksmas. Tai leido logiškai sudėlioti įvairius kūrinius, sukurtus skirtingu metu. Mano manymu, viskas gerai susidėliojo, tinkamai sąveikauja ir veikia. To sąmoningai siekėme.
Asmenybė. Kurdami visumą stengėmės nepamesti atskiro meno kūrinio. Svarbu, kad kiekvienas dailininko darbas turėtų savo autonomiją. Juk ir teatre svarbi ne tik spektaklio visuma. Gerame teatre visuomet matyti ir aktoriaus individualybė, jo asmeninis pasaulis, asmeninė kūryba.
Miestas. Šios parodos ir R.Gavelio dėka sugrįžau į savo jaunystės Vilnių. Dar atsimenu ir „Narutį“, ir kitas romane minimas vietas. Augau ir klajojau kaip Vargalys tame sovietiniame Vilniuje. Šis miestas man buvo visas pasaulis. Tiesa, ir dabar, nors Vilnius nėra labai didelis, net iš jo neišvažiavus galima apčiuopti viso pasaulio pulsą. Ir manau, kad tą sugrįžimą į asmenines patirtis taip pat galima pajusti šioje patirčių parodoje.
LAIKAS. XX a. pabaiga man labai svarbi. Nors „Vilniaus pokerio“ veiksmas vyksta kitu laiku, bet išleistas jis buvo 1989 metais ir skaitomas dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Iš tos perspektyvos jis buvo vertinamas, taigi gyveno ir tame laike. Mums R.Gavelis leido persikelti iš sovietmečio į Nepriklausomybės pradžios laiką.
Improvizacijos. Parodos kūrimas su tokia nemaža kompanija vyko gana linksmai. Vis prisimindavome kokias nors parodas, susitikimus, istorijas. Jos buvo susijusios ne tik su mūsų karta. Pavyzdžiui, man teko bendrauti ir su gerokai vyresniais menininkais. Prisiminimai formavo parodą, ištraukdavome iš praeities ne tik istorijas, bet ir žmones, ir jų kūrinius. Nors dailėtyrininkės jau turėjo savą parodos koncepciją, buvo dirvos ir improvizacijoms.
Romanas. Net ir neskaičiusiems knygos turėtų būti įdomu paklaidžioti labirintu, stabtelėti prie tų stacijų. Čia yra daug gerų meno kūrinių, kurie išsamiai pristatyti. Net tie, kurie seniai skaitė „Vilniaus pokerį“, įžvelgs sąsajų. O tie, kurie ypač gerai žino romaną, gal kritikuos, o gal susidomės mūsų interpretacijomis.
Citatos. Vienas įdomesnių šios parodos niuansų – teksto ir meno kūrinių sąveika. Ji dažniau netiesioginė, leidžianti iš naujo permąstyti ir patį romaną. Kitomis akimis pažvelgti ir į upę, ir į Vilnių gali būti įdomu nepriklausomai nuo to, ar žmogus skaitė romaną. Tie, kurie neskaitė, galės parodoje jį paskaityti, nes yra labai daug tekstų ir esminių romano ištraukų. Tai geras įvadas į romaną – sutrumpintas „Vilniaus pokerio“ variantas ant muziejaus sienų.
Ir žiūrėti, ir pajusti
Menotyrininkė D.Barcytė atskleidė, kad bendras teatralų ir menotyrininkų darbas nebuvo paprastas. Teko ieškoti kompromisų. Nemažai pagelbėjo ir parodos konsultantai – profesionalai, padėję giliau pažvelgti ir į kūrinius, ir į romaną.
„Daug diskutavome, kam teikti pirmenybę – menui ar teatrališkumui. Tai patirtinė paroda, vadinasi, susijusi su emocijomis. Architektūra, scenografija, šviesos ir garso sprendimai sukuria ypatingą nuotaiką. Visa tai reikėjo suderinti su pagarba meno kūriniui, pateikti taip, kad lankytojas nesunkiai perskaitytų tą žinutę, kurią mes norėjome jam perduoti“, – pasakojo kuratorė.
Pasak kitos šios parodos kuratorės A.Gudaitytės, R.Gavelio romane aprašomas laikas – tas, kurį atspindi MO muziejaus kolekcija. Todėl sumanymas buvo formuojamas remiantis šia kolekcija. Vėliau jis papildytas ir kitų kolekcijų kūriniais. R.Gavelio romano temos ir motyvai sufleravo, kokius autorius reikėtų pasirinkti.
„Ieškojome tokių kūrinių, kurie geriausiai atskleidžia romane aprašomą laikotarpį, – to meto visuomenės nuotaikas, būsenas.
Taip pat tokius dalykus kaip atmintis, tapatybė, jų virsmas, trauminės patirtys. Ir kaip galiausiai visa tai išveda žmogų į laisvę. Apie tai byloja ir patys meno kūriniai, ir tai, kaip mes juos sudėliojome parodoje“, – sakė ji.
Kuratorė atskleidė, kad paroda – tai kelionė ir po praėjusį laiką, ir po Vilniaus istoriją. Nuo Aloyzo Stasiulevičiaus žvilgsnio į niūrų Senamiestį iki didžiulio Liudo Parulskio fotomontažo, kuriame į upę, tarsi į vilniečių pasąmonę, nugrimzdę daugiabučių blokai. Ir pagaliau iš to sovietinio žmogaus ir kūrybos žlugdymo laikotarpio išlendama į šviesą.
„1989 metai, kai buvo išleistas R.Gavelio „Vilniaus pokeris“, svarbūs ir parodoje. Jie – kaip esminis lūžis ir mano kartos gyvenime. Parodoje po tamsaus tunelio atsiranda universalus baltas kubas, kuriame matome ryškiausių, intensyviausiai dešimtajame dešimtmetyje kūrusių menininkų darbus. Pabaigoje jau išeiname į laisvę – į sveikstantį miestą ir sveikstantį protą, sveiką vilniečio tapatybės suvokimą“, – žiūrovams siūlomą maršrutą trumpai apibūdino A.Gudaitytė.
Ji įspėjo, kad parodoje yra vaikams jautraus turinio kūrinių, tamsių erdvių, blyksinčių šviesų.
