Vilniaus miesto galerijoje „Meno niša“ šią savaitę atidaryta asmeninė M.Jonučio paroda „Sapnai“ – dvidešimtoji šioje galerijoje. Jau įprasta, kad pavasarį Vilniuje ženklina vasariškai ryškūs šio dailininko kūriniai. Tik per karantiną ji surengta vasaros pradžioje.
Naujoje parodoje nėra visus kūrinius jungiančios temos, tai ne serialas ar komiksas, tik visokie sapnai, vaizdai ir istorijos. Darboholiku dažnai pavadinamas jos autorius prisipažino, kad kurti vaizdus jam ne mažiau smagu nei žiūrovams juos tyrinėti.
„Man įdomus tas žaidimas, dėl jo kiekvieną rytą džiaugsmingai keliuosi, kaip lošėjas negali sulaukti, kada atsidurs kazino“, – sakė dailininkas.
– Ar dažnai susapnuojate būsimų paveikslų siužetus? O gal tai tik gražus pavadinimas? – paklausiau M.Jonučio.
– Šį kartą, kai tik padariau kelis parodai skirtus darbus, pradėjau galvoti, kas tai yra? Nei peizažai, nei portretai, kažkokie išgalvoti dalykai, kuriuos visgi kažkas jungia. Kaip sapnuose – kažkas vyksta lyg ir su pažįstamais žmonėmis, pažįstamose vietose, tačiau visa tai gerokai kitaip, nes sapno logika – visai kitokia, savita, nelinijinė.
Sukabinęs „Meno nišoje“ parodą prisiminiau, kad kažkada skaičiau psichologo ir filosofo Ericho Frommo knygą „Pamiršta kalba. Įvadas į sapnų, pasakų ir mitų supratimą“. Ir E. Frommui ir psichoanalizės pradininkui Sigmundui Freudui, kuris tais dalykais taip pat domėjosi, sapnai ir mitai yra kilę iš to paties šaltinio, tarsi iš paralelinės tikrovės, kurioje viskas išreikšta simbolių kalba.
Aš panašiai ir paišau. Jei piešiu žmogų, tai jis nėra koks asmuo su vardu ir pavarde, o tiesiog žmogus, žmogaus hieroglifas, simbolis. Ir sudėlioju tuos hieroglifus paveiksle. Žmogus, prie žmogaus paukštis, namas, žuvis ir t.t. Kiekvienas žiūrovas gali savaip tuos simbolius perskaityti.
Darbą idėją iš tiesų gali pasufleruoti sapnas, bet negalėčiau pasakyti, kad esu tiesiog susapnavęs kurio nors paveikslo siužetą.
– Nubudęs visuomet prisimenate savo sapnus?
– Labai retai. Dažniausiai keliuosi anksti, su žadintuvu, kuris nubraukia visus tuos sapnus. O kai pavyksta atsikelti be žadintuvo, tai kartais ir prisimenu.
Pavyzdžiui, šiandien buvau neužsistatęs žadintuvo. Ir nors vis tiek atsikėliau prieš septynias, bet prisiminiau, kad sapnavau, jog grįžau namo iš kažkokios kelionės su maišu, o tame maiše – aš jo neatrišau, bet mačiau kaip su rentgeno aparatu – trys drakono galvos.
– Ruošėtės iškeisti jas į karalaitę? Matėte ją sapne?
– Ne, tik realybėje. Karalaitė gulėjo šalia.
– Kažkodėl šioje parodoje nemažai tų karalaičių – pilkos, nespalvotos. Nors šalia – medžiai žaliuoja, geltona saulė šviečia.
– Na, vieną tokį darbą mano žmona Lina pavadino – „Ką veikia moterys visą dieną“. Jos kiekvieną dieną – vis kitokios. Ir ne spalvotose suknelėse visas džiaugsmas, o tose gėlėse, kurias jos užaugina. Net jei neturi „Louis Vuitton“ rankinės, vis tiek šypsosi.
– Ne, šypsenų niekur nematyti. Kodėl tokių spalvingų ir dažnai linksmų jūsų paveikslų herojai nesišypso?
– Mene tos šypsenos atsirado ne taip ir seniai. Ir fotografai pradėjo prašyti šypsotis. Anksčiau net nebuvo tokio beprasmiško šypsojimosi į kamerą. Jei pasižiūrėsite į klasikinės tapybos paveikslus – nėra ten šypsenų.
– Kažkada esate sakęs, kad nesate tikintis, bet turite tarsi savą religiją, kurios centre – ne Dievas, o tie dalykai kaip namai, šeima. Ar apie tai ir paveikslas, kuris vadinasi „Dalykai“?
– Tai įvairūs simboliai, kurie ir sudaro tai, ką galėčiau pavadinti asmenine religija. Mat tos tikrosios religijos taip ir neradau gyvenime, bet yra svarbūs dalykai, kurie nubrėžia rėmus, kuriuose gyveni ir atitinkamai elgiesi. Tokie svarbesni momentai.
– Vaikystėje dažnai viešėdavote pas senelius Žemaitijoje. Argi jie jūsų į bažnyčią nenuvesdavo?
– Jie patys eidavo dažniausiai tik per šventes. Prisimenu porą kartų močiutė buvo nusivedusi, bet man ten taip nejauku buvo. Mane ten ir pakrikštijo slaptai nuo tėvų. Gal keturmetis buvau, kai senelis pas kleboną nusivedė.
– O Velykas švenčiat? Margučius marginat? Gal kaip nors ypatingai?
– Mėgstu Velykas kaip šeimos šventę, visa giminė susirenka. Smagu ir kiaušinius maliavoti. Paprastai, teptuku ištapau akrilo dažais – jie vandeniniai, sudaro plėvelę, į vidų per lukštą nepersisunkia. Nulupus kiaušinį – jokios žymės, o juk net su svogūnų lukštais nudažęs jų žymes gali pamatyti.
Pasidedu kelis kiaušinius ir tepu. Tiesa, žmona margina klasikiniu būdų – apraišioja ir verda svogūnuose.
– Šalia jūsų namų – nemažas prūdas ir ežeras Verbliūdas, o paveiksluose vis išnyra žuvys ar koks žvejys valtyje. Gal pradėjote žvejoti?
– Ne, žvejoti dar neišmokau. O žuvys čia pas mus dažnai šokinėja. Jų – pilnas tvenkinys. Ir mes niekam neleidžiam jų žvejoti. Iš pradžių vis kas nors užklysdavo, klausdavo ar galima pažvejoti. Atsakydavome, kad negalima. Nesinori, kad nuolat svetimi žmonės su meškerėm sėdėtų prie mūsų prūdo.
Gyvenam tarp dviejų ežerų ir upelio, tarsi kokiame pusiasalyje. O iš kitos pusės – dar pelkė ir miškelis.
– Gal žinot, iš kur toks keistas to ežero pavadinimas?
– Niekas tiksliai ir negali paaiškinti. Tai buvo Jiezno dvarą pasistačiusių Pacų valdos, kažkada priklausė ir rusų didikams, carienei Jekaterinai. Tačiau vietinis diedukas, kuris turi ir šio krašto muziejų, mums aiškino kad „Verbliūdas“ – tai ne kupranugaris (rusiškai), o „verbų Liūdas“.
Verbos – tai vytelės, iš kurių pina krepšius. O Liūdas – tai nedidelis išdykėlis velniukas, kuris šiose vietose kirkindavo mergas. Pasakojo, kad jei dingdavo kokia mergina, tai po kelių dienų ją rasdavo sėdinčią upelyje ir besijuokiančią. Prieidavo arčiau – o ji jau negyva. Tai ir pats Verbliūdo ežeras – toks nedidukas, gūdus, apsuptas aukšto eglyno.
– Kartveliškas paveikslas su vynuogėmis sufleruoja, kad viešėjote Sakartvele. Ar seniai?
– Praėjusią vasarą su draugais porą savaičių smagiai pakeliavome po tą šalį. Ne kaip profesionalūs alpinistai, bet ir po kalnus nemažai pasivaikščiojome. Net ir tokiose vietose, kur kalnuose vos keli kaimai – elektros nėra, parduotuvių nėra. Man ten labai patinka, manau, kad dar ne kartą nuvažiuosim.
– O kas labiausiai patiko – vaizdai, svetingi žmonės ar skanus maistas?
– Viskas, ką suminėjai, ten yra tobula. Dar ir vynas. Šį kartą atradome Saperavi vyną. Taip vadinasi vynuogių rūšis.
Parodos atidarymui nupirkau kaip tik tokio. Jis – sausas, raudonas. Mes jį atradome Sakarvelo kalnuose. Ten būdelėje mergina vyną pardavinėjo. Paklausėme, ar turi raudono. Ji kiek sutriko ir pasakė, kad šiaip jau jis labiau juodas.
Jis iš tiesų tokios labai tamsios bordo spalvos, labiau į violetinę, tikrai beveik juodas. Ir labai skanus.
– Traukia į kalnus, tačiau pačių kalnų paveiksluose visai nėra?
– Nenorėčiau gyventi kalnuose. Ten traukia nuvažiuoti, smagu pabūti ir gražu pažiūrėti, bet man mielesnės kalvos. Aplink mūsų sodybą visur kalvos. Man patinka. O kalnai – toks gana agresyvus dalykas, turbūt reikia gimti kalnuose, kad prie jų priprastum.
– „Oranžinis liūtas“ – irgi ne visai įprastas. Jis susapnuotas, ar taip pat sakartveliškas?
– Kai buvome Tbilisyje, tai ėjome per ilgą tiltą – apačioje greitkelis, upė, o kažkur tolumoje matėsi kilimų krautuvė. Prie jos gatvėje buvo iškabintas žalias didžiulis kilimas su oranžiniu liūtu. Iš tolo jis nelabai gerai matėsi. Tą dieną nebuvo laiko, tačiau kitą dieną pradėjau tos krautuvės ieškoti, nes labai norėjau to liūto.
Taigi, vaikščiojome porą valandų tais tiltais, kol radome kaip nusileisti, o tas kilimas jau buvo parduotas. Gal jis nebūtų tilpęs į bagažą, o ir šiaip per didelis namuose. Tai nusprendžiau, kad pats nusipaišysiu. Tai irgi toks beveik sapnas – lyg ir buvo, lyg ir ne.
– Prieš porą metų iš parodos sužinojome, kad statote namą. Dabar kabo paveikslas su daugybe namukų medyje, pavadintas „Draugai“. Statybos užbaigtos? Gal ir normalią dirbtuvę jau turite?
– Namas baigtas, dabar reikia seną tvartą nugriauti. Namuose yra dirbtuvė, bet ji skirta tik dailiems darbams. O kai reikia medį pjaustyti, tai vasarą einu į kiemą, o žiemą dirbu daržinėje. Juk tai ir triukšmas, ir dulkės, namuose to nedarysi.
Komfortui nelabai reiklus esu. Žiemą išbėgu trumpam, o paskui – namo sušilti.
– Šalia įprastų medinių paveikslų šiemet galima pamatyti ir tapybą, ir visai ažūrinius darbus. Vienas toks išpjaustinėtas kūrinys tarsi koks vitražas kabo ant galerijos lango. Gal tokių bus ir daugiau?
– Nežinau. Tapybos darbai atsirado per plenerus, kuriuos vasarą pas mus rengiame su draugais. Jie greičiau pasidaro, bet su medžiu man vis tiek labiau patinka dirbti. Ir labiau apčiuopiami daiktai gaunasi. Man kaip „žmogui iš kaimo“ – svarbi daikto idėja.
O tuos ažūrinius tiesiog labai smagu pjaustyti. To niekaip negaliu atsisakyti. Ir nenoriu. Tiesa, kai sudėtingesnės vietos, tai tenka net kvapą sulaikyti. Dirbu su elektriniu pjūkliuku, vienas netikslus judesys – ir lūžta. Trapūs dalykai.
Šiaip jau senokai vis pagalvodavau apie tai, kad vertėtų „Meno nišos“ langus išnaudoti. Tas drožinys dvipusis, tai ir troleibusu pro šalį važiuojant matosi.
– Dar viena naujovė – ne nutapyti, o pieštukais nupiešti paveikslų intarpai. Gal tai žmonos grafikės įtaka?
– Kartą pasižymėjau pieštuku, kur klijuosiu vieną detalę ir pastebėjau, kad labai gražiai ant juodo dažo tas pieštukas matosi. Paveiksle „Šventė“ gana daug pripaišyta su spalvotais pieštukais. Žmona Lina kuria iliustracijas ir turi didžiulę pieštukų kolekciją – tūkstančius. Ji leidžia skolintis, bet neleidžia tų pieštukų graužti, kaip aš įpratęs.
Kažkada mačiau labai teisingą paveikslėlį internete: nudrožtas pieštuko galas su grafitu skirtas darbui, o antrasis, visas apgraužtas, – mąstymui. Mokykloje aš net plastikinius tušinukus taip nugrauždavau, kad jų šerdelės iškrisdavo per tą galą.
– O kodėl su Lina nedarote bendrų parodų? Juk su Nomeda Marčėnaite dažnai darbus rodydavote kartu?
– Aš norėčiau. Prieš keletą metų net buvome sutarę. Tačiau jai ne taip lengva darbus parodai surinkti, nes daro daugiausia iliustracijas. Gal kada nors dar pavyks.
– Sakėte, kad konkrečių žmonių nepaišot. Tačiau pastebėjau mėlyną poetą.
– Tai tiesiog poetas. Galėčiau ir aš būti. Beje, sapnavau, kad esu poetas. Toks dvasingas ir nieko daryti nereikia. Nors nežinau, ar taip galėčiau. Jei nedirbu – iš karto užmiegu.
Negaliu net vakare atsisėdęs prie teliko ramiai filmą pasižiūrėti, nes tuoj užmiegu. Todėl dar dieną pasiruošiu visokiausių nedidelių detalių, kad vakare turėčiau kuo užsiimti – dažyti, spalvinti. Būna dalykų, kuriuos darant nereikia galvoti. Jei filmą žiūrėdamas ką nors darau, tuomet neužmiegu.
– O kai žaidžiat kompiuterinius žaidimus?
– Niekada nesu žaidęs. Net telefone. Negaliu daryti to, kas nesukuria daiktinio rezultato, išeina į vėją. Kai nupjaunu žolę – matau rezultatą, kai darau paveikslus – juos galima pačiupinėti. Knygą skaitai – kažko į galvą prisidedi. Jei vakare nepaskaitau knygos, tai ilgai neužmiegu. Guli prie lovos ir Olga Tokarczuk, ir Haruki Murakami.
– Ne taip paprasta būti menininku kaip daugelis galvoja?
– Taip. Kaip yra sakęs bitnikas, rašytojas ir menininkas Williamas Burroughs’as, kaina, kurią turime sumokėti už tai, kad galime daryti, ką norime, yra tai, kad privalome tai padaryti. Jei nepadarai, tai esi tik pats sau menininkas. Ir gali bambėti, kad valdžia bloga ir visa kita.
