Dar iki karo Nikiforo kūriniai buvo eksponuoti Paryžiuje, jis tapo įkvėpimo šaltiniu daugybei straipsnių, knygų siužetams, apie jį buvo sukurtas vaidybinis ir nemažai dokumentinių filmų.
Dailininko darbų turi pagrindiniai Europos etnografijos muziejai ir art brut meno kolekcininkai, o Nikiforo gimtajame Krynicos mieste atidarytas jo gyvenimui ir kūrybai skirtas muziejus.
Kokia yra Nikiforo populiarumo priežastis? Kaip gali būti, kad žmogus, neturėdamas jokio meninio išsilavinimo, beraštis, neturtingas, elgeta, gyvenantis visuomenės užribyje, kamuojamas ligų, dėl negalios sunkiai bendraujantis su aplinkiniais, etninės mažumos atstovas, po Antrojo pasaulinio karo priverstas persikelti į kitą šalį, sulaukė tokio populiarumo?
Kodėl, praėjus pusei amžiaus po jo mirties, jo maži paveikslėliai, nutapyti pigiausiomis akvarelėmis ant nekokybiškų medžiagų, yra tokie populiarūs tarp kolekcininkų ir brangiai įkainojami meno rinkoje?
Nikiforo, kaip menininko, fenomenas aiškinamas jautriu spalvų pajautimu, gebėjimu surasti subtiliausius atspalvius, intuityviu suvokimu, kaip perteikti šviesą ir spindesį. Jis tapė viską, ką matė aplink, kas buvo artima jo širdžiai: Krynicą ir jos kurortus, stilingus dvarus ir įvairių konfesijų šventyklų interjerus, suteikiančius prieglobsčio ir dieviškumo pojūtį, kraštovaizdžius ir geležinkelio stotis, kurios jam buvo gerai žinomos dėl dažnų kelionių traukiniais, arba miestų, kuriuose lankydavosi, architektūrą.
Visus vaizdus jis transformuodavo, pasitelkdamas savo vaizduotės galias, sukurdamas nerealius statinius, paminklus ar ramumos kupinus peizažus, kuriuose skirtingi vaizduojami objektai susijungia į visumą. Nikiforo menas priartina prie žmogaus egzistencijos paslapties ir liudija apie nepaprastą, sunkiai paaiškinamą jo talentą.
Parodoje eksponuojama apie 100 dailininko kūrinių iš Lenkijos nacionalinio etnografijos muziejaus Varšuvoje, kuriame sukaupta viena didžiausių šalyje dailininko darbų kolekcija.
Paroda veiks iki birželio 11 d.
