Vilniaus senamiestyje veikianti N.Kadano paroda „Oda ir kiautas“ – lyg slėptuvė. Grindų lentomis užkalti langai, nuo bombų karščio išsilydę stiklainiai, šviestuvų fragmentai, per pusę perskilęs mėlynas suvenyrinis paukštelis.
Bernardinų gatvės šešto namo antrame aukšte „Lewben Art Foundation“ tvarkomos erdvės dar neprimena čia planuojamo įkurti muziejaus. Tyrinėtojų atidengti sieninės tapybos fragmentai šalia nuotraukų ir eksponatų iš karo zonos – tarsi visai kitokio pasaulio, kitos istorijos reliktai.
Po parodos būsimas privatus muziejus bus uždarytas remontui ir atvers duris visiškai atnaujintas.
Tačiau karą Ukrainoje dokumentuojančiam kūrėjui dar nesutvarkyta, įvairių amžių ženklus išsaugojusi XV a. pastato erdvė ypač tiko. Ji leido sukurti kontrastą tarp romantinių restauratorių laukiančių griuvenų ir karo griuvėsių, kurie – tarsi randai pastatų ir žmonių kūnuose.
Paroda organizuojama kartu su Goethe's institutu Lietuvoje. Jos kuratorė – Justė Kostikovaitė.
– Kaip kilo sumanymas būsimame muziejuje pristatyti eksponatus iš karo lauko – apgriauto muziejaus fotografijas, bombų suniokotuose namuose rastus daiktus? – paklausiau N.Kadano, kurio paroda „Slėptuvė II“ šį mėnesį atidaryta ir garsiame Italijos šiuolaikinio meno muziejuje „Castello di Rivoli“ Turine.
– Fotografijose matomi vaizdai – iš Luhansko krašto muziejaus. Jo rūsyje įrengta slėptuvė, kurioje nuo raketų antskrydžių slepiasi muziejaus darbuotojai ir gretimų namų gyventojai. Pats muziejaus pastatas smarkiai apgriautas, nes į jo stogą pataikė raketa, nunešusi ne tik stogo, bet ir sienos gabalą.
Todėl muziejaus eksponatai, kurie nors ir buvo apgadinti, bet išliko, buvo sunešti į tą patį rūsį. Tarp eksponatų – ir miesto pastatų, pramonės objektų bei transporto modeliai. Šiurpu, nes šie apgadinti modeliai yra identiški sugriauto miesto objektams už muziejaus sienų.
Toje pačioje erdvėje esanti slėptuvė ir šie eksponatai sukuria labai keistą atmosferą. Tarsi būtum atsidūręs mitologiniame požemio pasaulyje. Juk sumažintos daiktų kopijos – tai ir įvairių magiškų, šamanizmo ritualų priemonės.
– Jūs fotografavote dar prieš karą?
– Iš tiesų karas prasidėjo 2014 metų pavasarį, kai buvo užpultas Krymas, o pernai jis virto didelio masto įsiveržimu. Fotografavau 2017 metais.
– Kodėl kai kurios skulptūros tarsi įveržtos tarp grindų ir lubų?
– Rusų kalboje pasipriešinimas ir atsparumas išreiškiami tuo pačiu žodžiu („soprotivlenije“), o kitos kalbos, tarp jų ir ukrainiečių, tam turi atskirus žodžius. Šios atramos – tokio atsparumo simboliai, o ant jų pritvirtintus įrankius radau Hostomelyje. Tai nedidelis miestas šalia Kijevo, kurį rusai buvo okupavę ir smarkiai sugriovė.
Tokie paprasti darbo įrankiai – grėblys, kirvis, žirklės. Bet man jie kelia asociacijas su partizaniniu karu. Tai nėra aktyvus pasipriešinimas su ginklu rankose. Tai pasyvus pasipriešinimas, atsparumas tam siaubui.
Galvojau apie tuos, kurie karo metu jaučia kaltę, kad jie nepakankamai aktyviai priešinasi, kovoja, nors iš tiesų yra be galo daug skirtingų būdų pasipriešinti okupantams karo metu. Mano galvoje sukosi toks pavadinimas – „Kambariniai Atlantai“, laikantys mūsų namų lubas.
– Apsauginės liemenės plokštė su kulkos žyme – tikra, išgelbėjusi kariui gyvybę?
– Tikra, nors ir ne iš fronto. Ji iš apsauginių liemenių siuntos, kurią vokiečių dailininkas, ūkininkas bei keli žmonės iš Ukrainos, tarp kurių kurį laiką buvau ir aš, pirko Vokietijoje ir siuntė į Ukrainą. Prieš išsiuntimą jas testavo ir aš panaudojau vieną tos testuotos liemenės plokštę.
Parodoje iškėliau ją kiek aukščiau, nes jos forma man primena ikoną, sakralinį objektą. Darbo pavadinimas – „Visumos dalies apsauga“. Mąsčiau labiau apie kolektyvinius kūnus – demokratiją ir fašizmą – ir tą apsauginę plokštę, kuri tarp jų įsiterpia.
Aš tarp tų, į kurių pusę lekia kulkos, tačiau yra ir tie, kurie užstoja, kurie įsiterpia tarp manęs ir šaudančių. Tai, kad ši liemenė atvežta iš Vokietijos, primena ir visus tuos žmones Vakarų Europoje, kurie supranta, jog Ukraina yra tarp jų ir naujojo fašizmo – tarsi koks apsauginis sluoksnis.
Tačiau tas apsauginis sluoksnis niekuomet negali apsaugoti tavęs viso. Nėra garantijos, uždengta tik dalis, o visa kita atvira kulkoms, todėl ir dalinė apsauga.
– Ant švytinčio stalo eksponuojami susilydžiusio stiklo gabalėliai irgi jūsų surasti ar sukurti specialiai parodai?
– Viskas tikra – tai „Provincijos žvaigždės“ su citata iš Bruno Schulzo (rašytojo ir dailininko, laikomo vienu didžiausių XX amžiaus lenkų kalbos stilistų. – Red.) teksto „Pavasaris“ ant sienos. Viskas prasideda nuo paprasto pastebėjimo, kad provincijoje žvaigždės visada šviečia ryškiau nei didmiestyje. Išsilydžiusio stiklo gabalėlius surinkau sugriautuose Hostomelio namuose.
Galvojau apie tokią baisią žvaigždžių šviesą, kuri viską išlydo ir sudegina. Kaip rašė B.Schulzas, apie abejingą žvaigždžių galią, kuri sujaukia visus žmonių reikalus ir jai neįmanoma pasipriešinti. Tuo pat metu mąsčiau ir apie tokius nedidelius miestus kaip Hostomelis, Buča, Irpinė arba Drohobyčas, kuriame B. Schulzas gyveno, rašė ir kur vokiečių gestapo karininkas nušovė jį einantį šaligatviu.
Į tuos nedidelius miestus, į periferiją metropolija visada išstumia katastrofą. Patys siaubingiausi dalykai dažniausiai nutikdavo ne sostinėse.
Ir tie nedideli miestai aplink Kijevą tapo pirmojo Rusijos puolimo aukomis. Kijevas išsilaikė, nes visas siaubas teko Hostomeliui ir Bučai. O juk iš Kijevo iki Bučos autobusu galima nuvažiuoti per dešimt minučių. Taigi visai šalia sostinės jau buvo okupantai ir gyvenimas virto tikru pragaru. Periferija suveržė centrą katastrofų žiedu.
– Kodėl vaikštinėdamas po rusų armijos nusiaubto miesto namus rinkote būtent stiklinius daiktus?
– Šviesa. Šviesa, kuri persmelkia kiaurai. Ir temperatūra. Juk stiklui formą suteikia liepsna. Esu sukūręs darbą, kuriame naudojau metalą, suvarpytą skeveldrų, sulamdytą sprogimo bangos. Svarbios fizinės charakteristikos.
Prie įėjimo į parodą rasite puikios dailininkės Danos Kavelinos tekstą, kuriame ji mano kūrinius vadina skulptūromis-įkalčiais.
Mat ilgą laiką mano kūrybos orientyras buvo ne meno, o istorijos muziejus, nes dailės istorija – tik viena universalios istorijos dalis. O dabar muziejų pakeitė teismas. Aš dirbu taip, tarsi rinkčiau įkalčius. Naudoju tai, ką randu, – netobulinu, neperdarau. Paukštelis suskilo per pusę, tokį jį ir eksponuoju.
Ir šios parodos erdvės man dažnai primena namą iš kokio nors siaubo filmo, taigi nieko nereikėjo keisti. Erdvė tarsi kalbasi su parodos eksponatais sava kalba.
