B.Kleizaitė-Vasaris gimė 1925 m. Kaune, Romos universitete baigė meno istoriją, dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Romoje, 1948 metais išvyko į Argentiną, po dešimties metų – į Kanadą, vėliau – į JAV. Studijavo Browno, Rod Ailando universitetuose, Bostono koledže, Tuftso universiteto doktorantūroje. Dirbo bibliotekose, vėliau dėstė dramą ir ispanų kalbą JAV, Buenos Airėse, Monrealyje, Bostone buvo subūrusi lietuvių teatro trupes ir joms vadovavo.
1991 m. grįžo į Lietuvą. B.Kleizaitė-Vasaris vadovavo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino paminklo šalpos fondui, kuris pasistengė, kad Vilniuje būtų pastatytas Gedimino paminklas. Mecenatės pastangomis į Lietuvą parvežti Vytauto Kašubos, Adomo Galdiko, kitų užsienio lietuvių kūriniai.
Parašė monografijas „Lietuvių dailininkų darbai Šiaurės Amerikos šventovėse“ (2003), „Albinas Elskus: grožio ir vizijos dailininkas“ (2009), angelologijos studiją Angelai (2011–2013). B. Kleizaitė-Vasaris Anykščių miestui yra padovanojusi savo sukauptą angelų kolekciją, kurioje – tapybos, grafikos, skulptūros, tautodailės kūriniai. Kolekcija tapo pradžia Angelų muziejui, kuris šiame mieste buvo įkurtas įkurtas 2010 metais.
Marijampolei B.Kleizaitė-Vasaris padovanojo daugiau kaip 300 dailės kūrinių, šiame mieste 2014 metais įkurta B. Kleizaitės-Vasaris menų galerija.
2017 metais „Lietuvos ryto“ korespondentė Dalia Gudavičiūtė kalbėjosi su šviesaus atminimo B.Kleizaite-Vasaris apie rūpesčius dėl paminklo Gediminui Vilniuje. Pateikiame šio interviu fragmentus.
* * *
„Man padėjo tai, kad aš moteris“, – anuomet šyptelėjo Beatričė Kleizaitė-Vasaris, prieš keletą dešimtmečių pastačiusi Vilniuje paminklą kunigaikščiui Gediminui.
Prieš ketvirtį amžiaus režisierei B.Kleizaitei-Vasaris teko rinktis – disertacija Bostono universitete (JAV) ar Gedimino paminklas Vilniaus Katedros aikštėje.
– 1993 metais, kai pradėjote rūpintis kunigaikščio Gedimino paminklu, juk atrodė, kad veltui triūsiate ir jokio paminklo Vilniuje nebus, – pasiteiravau tuometinės Gedimino paminklo šalpos fondo pirmininkės B.Kleizaitės-Vasaris.
– Tikrai atrodė, kad nebus. Situacija buvo žiauri. Vyrai buvo sukūrę Gedimino fondą, kuris esą vykdys komercinę veiklą, o iš to, kas liks nuo komercinės veiklos, – statys paminklą. Žinoma, jiems nieko neišėjo.
Tuo metu aš atvažiavau į Lietuvą kaip skulptoriaus Vytauto Kašubos įgaliotinė. Jie pasiūlė man tapti fondo pirmininke, bet aš atsisakiau ir pasakiau: „Statom iš naujo.“
Pareikalavau, kad niekas už nieką jokių pinigų neimtų (išskyrus buhalterį) ir nebūtų jokių komercinių veiklų. Užregistravau naujus įstatus ir tik tada pradėjome rinkti pinigus.
Vieniems nepatiko vieta, kitiems – paminklas, o tretiems tai, kad skulptorius įsikūręs Jungtinėse Amerikos Valstijose. Manau, kiekvienas turėjo savo išskaičiavimų.
– Ar žmonės noriai aukojo pinigus Gedimino paminklui?
– Pradėjome rinkti pinigus, manęs klausia: „Kur jūs gausite pinigų?“ Nediplomatiškai sakau: „Dievas davė dantis, duos ir duonos.“
Matyt, nusprendė, kad kalba su kvaila moterimi, tai daugiau neklausinėjo. Tačiau pinigų rinkimas atėmė laiko.
– Kas daugiausia aukojo?
– Pinigų ieškoti ėjome visur. Pamenu, važiavome į Visagino atominę elektrinę – 10 tūkstančių litų gavau.
Vilniaus vyriausioji architektė Dalija Rudytė man padėjo, nes aš rusiškai nesuprantu.
O Amerikos lietuvis, jei tau duos 5 dolerius, tai norės, kad jo vardą įrašytų. Aš išsiunčiau 400 laiškų – jie man irgi nepigiai kainavo.
Ir iš viso iš užsienio lietuvių surinkau 1240 dolerių. Ir dar gavau pamokymų: esą, dabar ne laikas statyti paminklus, reikia vaikais rūpintis.
Vienas aukštas pareigūnas atvirai pasakė: kol valdžioje Algirdo Brazausko vadovaujama Lietuvos demokratinė darbo partija – pinigų neduosim. Bet jei ką darai – ir padarai.
Vilniaus muitinės direktorius mane asmeniškai nubaudė 500 litų bauda, kai vežiau iš Baltarusijos plastiliną ir pritrūko kažkokio antspaudėlio. Po to muitinės tarnautojai surinko 842 litus paminklo statybai.
– Kur gavote granito?
– Su granitu buvo istorija. Kainos baisios, o pinigų mes neturime. Klausiu Romualdo Ozolo, kuris buvo fondo valdyboje: „Kokie Gedimino laikais buvo Lietuvos santykiai su Ukraina?
R.Ozolas sako: „Mes juos valdėme, bet santykiai buvo geri.“
Paprašiau R.Ozolo supažindinti su Ukrainos ambasadoriumi Lietuvoje. Man aiškina, kad su ukrainiečiais reikės gerti degtinę. O aš jos negeriu. Sakau: gerai, gersiu.
Eidama pas ambasadorių prisivalgiau grietinės, – taip, kaip mane tikino, esą nepasigersiu.
Su pilnu skrandžiu nuvažiuojam į Turniškes pas Ukrainos pasiuntinį Rostislavą Bielodidą, o jis kalba angliškai ir degtinės nereikia gerti.
Taip susidraugavome, kad gavome iš Ukrainos granito tiek, kiek reikėjo, ir dar jo liko. Ir ne tik padovanojo – dar ir atvežė iki Lietuvos sienos. Mes mokėjome tik už gabenimą nuo sienos geležinkeliu.
– Kiek tiesos ganduose, kad tas granitas iš Černobylio?
– Kokie žmonės! Ir dar girdėjau, sakė, kad aš esu ragana.
– O kur gavote bronzos?
– Bronzos kainos didžiausios – kur mes gausime bronzos? Pagalvojau: juk bronzos turi muitininkai, kurie konfiskuoja metalą.
Nuėjau, įtikinau, kad paminklui reikia bronzos. Bet kol buvau išvykusi Kalėdų atostogų, 10 tonų bronzos išgaravo. Vėl nuėjau kalbėtis – bronzos nebeturi, bet turi vario.
Gerai, sakau, duokit vario. Mes parduosim varį ir už tuos pinigus pirksim bronzą. Kiek to vario turite, viską duokit – jie ir atidavė. 20 ar 30 tonų.
Tik grįžtu namo – skambutis: „Beatričė Vasaris? Nekišk nagų prie vario!“ Ir padėjo ragelį.
Skambinu R.Ozolui: ką daryti? Jis patarė neimti vario – tikrai gali nudėti. Pasirodo, varis buvo konfiskuotas iš „berniukų“, kurie pralaimėjo teismą. Kitą dieną aš einu į muitinę. Tikrai, sako, su tokiais geriau neprasidėk.
Bet vėliau muitinė konfiskavo bronzos ir vario nebeprireikė.
– Kur bronzą laikėte?
– Paskambinau į kariuomenę, davė kareivių, sunkvežimius, sukrovėme bronzą ir paslėpėme Nacionalinėje dailės galerijoje.
– Kodėl paminklo Gediminui nenorėjote lieti Lietuvoje?
– Norėjome lieti Lietuvoje. Dailės kombinatas mums apskaičiavo sąmatą – 172 tūkst. litų. Bet labai greitai sąmata išaugo iki 442 tūkst. Kur mes tiek gausim?
Nelabai suprantu to lietuviško gobšumo, kai per savaitę tiek pakeliama kaina.
Man patarė paieškoti meistrų Estijoje – ten labai gerai lieja.
Ir paminklo liejimas Estijoje mums kainavo tik trečdalį to, ką Lietuvoje būtų reikėję mokėti!
Išliejo per kelis mėnesius. Lietuvoje būtų trukę ilgiau.
– Kaip jus pagerbė vilniečiai?
– Susikirtau su vyrukais Prezidentūroje. Paminklo atidarymas turėjo būti sekmadienį, kad žmonės galėtų susirinkti. Bet kažkam atėjo į galvą, kad atvažiuoja Ukrainos prezidentas Leonidas Kučma.
Man praneša vyrukai iš Prezidentūros, kad paminklo atidarymas bus ne sekmadienį, o pirmadienį, nes prezidentas atvažiuoja. Ne, sakau, paminklas ne dėl prezidentų, bet dėl žmonių.
„Tai eini prieš prezidento norą?“ – klausia. „Jei jo toks noras – tai einu“, – sakiau.
Kad ir kaip ten būtų, man paskyrė Gedimino penktojo laipsnio ordiną – patį mažiausią. Norėjo skirti antrojo ar trečiojo laipsnio, bet paaiškino, kad tokių juostelių nėra. Man tai nesvarbu, bet juokinga, kad taip atkeršijo.
– Prie paminklo net ir jokios lentelės nėra, kad jūsų dėka jis atsirado.
– Yra šis tas, bet ne lentelė. Mes su tuometine miesto vyriausiąja architekte D.Rudyte ant žirgo genitalijų išgraviravome savo vardo ir pavardės pirmąsias raides. Man to užtenka.
– Kodėl mėgstate sakyti, kad geriau būtų, jei paminklus statytų moterys?
– Moterų mąstymas visiškai kitoks. Jei moteris pasirengusi ką nors daryti – ji daro ir padaro iki galo. O apie vyrus to nepasakysiu.
Atvažiavau į Lietuvą, kai vyko diskusijos dėl arklio uodegos ant Lietuvos herbo: pakelta ar nuleista. Bet kuri moteris būtų nuėjusi į žirgyną ir pasižiūrėjusi.
Kai arklys eina ristele – uodega nuleista. O jei šuoliais – pakelta. Vyčio arklys lekia šuoliais, savaime aišku, kad pakelta.
– Kai atvažiuojate į Vilnių, dažnai einate pasižiūrėti, kaip atrodo Gedimino paminklas?
– Neinu žiūrėti paminklo, bet jeigu einu pro šalį – pasidžiaugiu. Tik paminklas stovi ne taip, kaip skulptorius V.Kašuba norėjo.
Gediminas turėjo būti atsigręžęs į Pilies gatvę – išjoja iš pilies vartų ir eina link Pilies gatvės.
– Pamenu, buvo ilgai sukiojamas fanerinis paminklo maketas. Ar tuomet netarėte savo žodžio?
– Kad mano žodžio mažai kas klausė. Kartą išvažiavau per Kalėdas atostogų, parvažiuoju, jau Gedimino paminklą stato dabartinėje Vinco Kudirkos aikštėje – jau nutarė: ir patogu, ir istoriškai teisinga.
Bet dar reikia, kad aš sutikčiau. Aš ir sakau: man tik viena neaišku – jūsų, ponai vyrai, mentalitetas. Kodėl jūs norite Gediminą, Lietuvos valdovą, statyti ten, kur ką tik iškastas generolas I.Černiachovskis?
Ir vėl Gediminas grįžo atgal į Katedros aikštę.
