Beveik visi B. V. Karaciejaus portretų herojai – jam gerai pažįstami žmonės. Gal todėl autoriui nėra sudėtinga juos „prakalbinti“, atskleisti būdingiausias charakterio spalvas. Kurdamas portretus jis nesivaiko eksperimenų, konstruoja lengvai perskaitomas vizualinės žinutės, todėl vaizduojami žmonės atrodo ne tik pažįstami, bet ir dvasiškai artimi. Parodos, į kurią sugužėjo daug fotomenininko bičiulių, nuotaiką atspindi ir jos pavadinimas – „Savi“.
Parodoje – artimų žmonių atvizdai
„Fotomenininkas nevargina žiūrovų subjektyviomis įžvalgomis, interpretacijomis ar papildomais kontekstais, tiesiog seka portretuojamąjį, gaudo ir fiksuoja būdingiausias jo išraiškas – per žvilgsnį, įprastą rankų mostą, šypseną. Kartais matome ir susimąsčiusį arba savyje visiškai užsisklendusį herojų.
Intymus ryšys tarp fotografo ir vaizduojamo asmens įkyriai nedemonstruojamas, bet nesunkiai nuspėjamas. Puikus šviesos pojūtis, apgalvotos kompozicijos, nuskaidrintos formos liudija, kad fotografijos medija B. V. Karaciejui yra būtent ta kalba, kuria jis supranta ir valdo geriausiai“, – pristatydama bibliotekos „Baltojoje“ galerijoje atidarytą parodą „Savi“ pažymėjo menotyrininkė Danguolė Ruškienė.
B. V. Karaciejus savo archyve sukaupė daugybę iškilių ir mažiau žinomų klaipėdiečių fotoportretų, atspindinčių menininkų, gydytojų, jūrininkų, kitų profesijų žmonių gyvenimo akimirkas, jų nuotaikas. Parodos autorius vengia papildomų prasmės sluoksnių, nuotraukose užfiksuoti asmenys lengvai suvokiami ir atpažįstami, aiškios nuorodos į jų profesinę veiklą. Eksponuojamų portretų ciklas apima ganėtinai platų 2004–2023 metų laikotarpį.
Klaipėdos fotometraštininku dažnai vadinamo B. V. Karaciejaus kūryboje portretas įsitvirtino kiek vėliau, tačiau dabar šis žanras jam, regis, yra ne mažiau reikšmingas. Nemažai portretų surežisuoti, bet tai, pasak D.Ruškienės, autoriui netrukdo išgauti tikrumo įspūdį: „Pavaizduoti herojai jam artimi ir mylimi, kai kurie iki šiol nematyti, pateikiami su ta pačia aida ir meile. Visi jie – mūsų laikų herojai, įvaizdinantys uostamiesčio gyvenimo pulsą ir būtį“.
Universalaus braižo menininkas
Klaipėdietis B. V. Karaciejus išgarsėjo kaip urbanistikos peizažistas, įprasminantis tuos pačius, bet kaskart kintančius būties ženklus. Rūkuose tirpstančios Danės žiotys, krantinės, tiltų turėklai, senamiesčio pastatų, uosto krantinių siluetai, marias raižantys keltai – pagrindiniai jo fotonovelių motyvai. Civilizacijos atributai ties riba, kur miestas susiduria su vandenimis, fotomenininko darbuose apgaubti mistiškos šviesos, perteikiami netikėtais rakursais.
„Kaip ir kiekvienas mirtingasis, noriu palikti pėdsaką savo aplinkoje, savo žemėje, kai jau yra ką pasakyti ir parodyti. Šioje parodoje eksponuojama tik nedidelė dalis portretų. Man pasisekė, nes visą gyvenimą ne tik dirbau kasdienius darbus, bet ir kūriau stebėdamas, kaip keitėsi požiūris į žmogų, miestą, gamtą, laikmetį, įgijau daug draugų“, – kalbėjo B. V. Karaciejus.
Jau seniai įrodęs, kad geba būti ne tik jautrus ir atidus urbanistinių peizažų stebėtojas, įgudęs vaizdų manipuliatorius, taiklių fotoreportažų kūrėjas ar objektyvus dokumentalistas B. V. Karaciejus kažkada prasitarė esąs ne miesto, o gamtos vaikas. Jo darbuose nušvinta sudvasinti stichijų pėdsakai – Kuršių nerijos smėlynai, marios, bangų talžomos Baltijos pakrantės. Tai vietos, kuriose fotomenininko siela ir kūnas atsigauna.
„Žmonėms būdingas pirmapradžių pavidalų ilgesys, aš irgi jaučiu troškulį gamtos vaizdinius perteikti fotografijoje. Į ugnį ir jūros horizontą, saulėlydžius niekada neatsibosta žiūrėti. Taip ir žingsniuoju – nuo realybės į mistiką, į nepažintų būties miražų pasaulį, kur gali tik įtarti esant formą, judesį ir spalvą“, – šypsojosi parodos autorius.
Baltarusijoje – praeities paieškos
Kai Rusijos kariuomenė dar nebuvo įsiveržusi į Ukrainą, aplankęs kone visas Vakarų Baltarusijoje išlikusias Lietuvos didžiosios kunigaikštystės pilis, didikų rezidencijas B. V. Karaciejus sukūrė ir pristatė įspūdingą fotografijų ciklą „LDK buvimo ženklai“, skirtą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui – raiškią didingo praeities paveldo fiksaciją.
Tąkart klaidžiodamas po Baltarusiją savito braižo ir nuojautų vizualistas patyrė stebuklingą jausmą, kad LDK yra ne kažkoks mitas, ne legenda, ne tik kelių dažniausiai kartojamų Lietuvos kunigaikščių vardai ar iš vadovėlių įsirėžusios datos, bet tikrų tikriausias mūsų istorijos ir kultūros dvasinis slaptažodis.
„Ten gyvenę stiprūs ir valingi žmonės savo garbei ir mūsų ateičiai nuveikė didingus darbus, sukrovė didžiulius materialius ir dvasinius turtus, paliko stiprybės ir išlikimo, savigynos, narsumo, orumo, išdidumo, pagarbos savo žemei ir protėviams ženklus. Be LDK sunku įsivaizduoti Europos istoriją ir likimą“, – tuo, ką išvydo ir patyrė kelionėse po Baltarusiją, nenustoja žavėtis B. V. Karaciejus.
„Daugiasluoksnės tapybos drobes primenančiuose jo darbuose subtiliai persipina aukštoji ir gatvės kultūra, romantika ir kasdienybė, amžinybės ir laikinumo pojūtis, tikrovė ir paslaptingos fikcijos. Savaip perkuriamo pasaulio vaizdai, situacijos ir daiktai sukelia netikėtas ir įdomias asociacijas“, – taip į B. V. Karaciejaus kūrybą žvelgia jo kolega fotomenininkas Gytis Skudžinskas.
Knieti nerti į nepažintus vandenis
Pats B. V. Karaciejus fotografijos meną apibūdina pirmiausiai kaip gerai įvaldytą amatą: „Atsiranda gebėjimas kurti, kai technologijos dalykai tavęs nebevaržo. Tuomet tai, ką darai, tampa jau ne rutina, bet emocijų išraiška, savotišku atsipalaidavimu, atgaiva kūnui ir sielos švente – kaip žengimas į Rojų“.
Posūkį nuo fotoabstrakcijų, gamtos vaizdų į realistinio portreto žanrą B. V. Karaciejus vertina kaip jam būdingą cikliškumą: „Meninė fotografija – platus vizualinės kūrybos laukas. Anksčiau ar vėliau ateina toks metas, kai pradeda dominti kitos temos, knieti nerti ten, kur dar niekada nesi buvęs“.
„Tai, ką pastebi, savo fotografijose fiksuoja B. V. Karaciejus, žadina smalsumą, skatina apmąstyti praeitį ir dabartį, kuri ilgainiui irgi gali išnykti be pėdsakų. Metamorfozės skleidžiasi ne tik jo darbuose, bet ir žiūrovų sąmonėje“, – sakė Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) Klaipėdos skyriaus vadovas Darius Vaičekauskas.
Negatyvų užteks keliolikai parodų
Iš Dzūkijos kilęs B. V. Karaciejus Kauno Stepo Žuko dailės mokykloje baigė meninio apipavidalinimo kursą. Nuo 1975 metų gyvena ir dirba Klaipėdoje. 1977 m. priimtas į LFS, jam suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) menininko (AFIAP) garbės vardas, meno kūrėjo statusas. Parodose dalyvauja nuo 1976 m. Kūryba daugelyje konkursų ir parodų įvertinta medaliais, diplomais, kitais apdovanojimais.
Nemažai B. V. Karaciejaus negatyvų saugoma Mažosios Lietuvos istorijos, Jūrų muziejuose, Klaipėdos apskrities bibliotekos, kitų kultūros įstaigų fotografijos archyvuose. Perdavęs per daugelį metų sukauptą savo palikimą ir pats menininkas susiėmė už galvos – uostamiesčio praeitį primenančių vaizdų, pasak jo, užtektų dar keliolikai parodų.
Ryškiausi B. V. Karaciejaus fotografijos ciklai: „Smėlio legenda“ (1994 m.), „Jūros paslaptys“ (1998 m.), „Fototeatras“ (1998 m.), „Prie amžiaus slenksčio“ (1999 m.), „Draugai ir kaimynai“ (2000 m.), „Buvimo ženklai“ (2002 m.), „Būties miražai“ (2007 m.), „Pajūrio peizažai“ (2008 m.) ir daugelis kitų įsimintinų serijų.
