Nacionalinėje dailės galerijoje surengta fotografų Antano Sutkaus, Artūro Morozovo ir Tado Kazakevičiaus fotografijų paroda „Ne visi. Karo pabėgėlių portretai“ tapo akcijos „Sušildyk Ukrainą“ dalimi. Autoriai dirbo be jokio honoraro, paroda nemokama, o kiekvienas lankytojas kviečiamas paaukoti akcijai.
Kaip sakė šią parodą organizavusios iniciatyvos „Stiprūs kartu“ vadovas Edmundas Jakilaitis, kartu su Nacionaliniu dailės muziejumi pradėtos akcijos „Sušildyk Ukrainą“ dėka vasario pabaigoje į karo kamuojamą šalį jau buvo nuvežta tūkstantis generatorių ir dizelinių šildytuvų.
„Ir ši paroda – taip pat vienas būdų sušildyti Ukrainą. Spalio pabaigoje jam paskambino Nacionalinio dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas ir pasiūlė paremti Ukrainos kultūros įstaigas.
Juk dauguma tų įstaigų – muziejai, bibliotekos ar kiti kultūros centrai jau nėra tik tai, kuo jie buvo iki karo. Dabar tai daugiafunkciai centrai, kuriuose žmonės gali ir telefoną pasikrauti, ir pasišnekučiuoti“, – sakė E. Jakilaitis.
Gal čia kvailas pokštas
Išraiškingą portretų ekspoziciją papildo ukrainiečių pasakojimai, įrašyti fotosesijų metu.
„Ksenija. Aš iš Charkivo. (…) Paklausiau, kas čia vyksta. Mama atsakė: prasidėjo karas. Pirmas jausmas, kad kažkoks kvailas pokštas! Įsijungiau televizorių ir reporteris pasakė, kad va, pradžia Trečiojo pasaulinio karo. Pasidarė be galo baisu, tėtė pakvietė pusryčių, bet nieko negalėjau praryti. Priešais mane – varškė su vyšniomis. Net supykino.
O mintyse visokie vaizdai apie Holodomorą. Ir mintis, kad jei dabar nepavalgysiu, tai pakui gailėsiuos, nes ilgai nebegausiu maisto.
Susirašėme klasės grupėje, kur artimiausia slėptuvė. Susižinojau, kad slėptuvė nuo bombų – užtrijų autobuso stotelių.
Tiesa, dar momentas. Dėdė Ženia dieną prieš karą žvejojo ir pagavo 8 kilogramų lydeką. Tai prasidėjus karui tą lydeką valgėme pamažu, su visais ikrais. (…)
Parduotuvės mieste buvo beveik tuščios. Visgi teta nupirko ir atnešė man „Kinder bueno“ saldainį. Sulaužiau į smulkius gabaliukus, kad po truputį užtektų bent trims dienoms. Išbėrė visą kūną, turbūt nuo streso“.
Fotografuoti vaikus
Paroda sudaryta tarsi iš trijų dalių. Pirmoji ir svarbiausioji – karo pabėgėlių portretai. „Kai Vytautas V. Landsbergis manęs paklausė, ką dabar norėčiau nufotografuoti, tai sakiau, kad pabėgėlių vaikus. Tik buvau ligoninėje, tai supratau, kad vienas to nepadarysiu. Prisijungė jaunesni kolegos, puikūs portreto meistrai“, – sumanymo pradžią prisiminė A. Sutkus.
Todėl ekspozicijoje – šeimos su vaikais. Daugiausia – mamos. Pokariu tėvo netekusiam A.Sutkui pažįstama prie mamos šono saugumo ieškančio berniuko savijauta.
Neatsitiktinai ir tekstai prie fotografijų – tai vaikų pasakojimai apie karo pradžią. Tik už pačius mažiausius kalba suaugusieji.
Dalį tų pasakojimų galima išgirsti gyvai, nes trečioji parodos dalis – dokumentinis V.V.Landsbergio filmas, kuriame užfiksuotos Nacionalinėje galerijoje vykusios fotosesijos. Nors fotografų net trys, o A. Sutkus – vežimėlyje, jie laikosi pagarbaus atstumo.
Sterilioje baltoje meno erdvėje vykstantis veiksmas atrodo šiek tiek nerealus, neįtikėtinas kontrastas su pokalbių dalyvių prisiminimuose išryškėjančiu karu – draskančiu pokalbių gijas, verčiančiu nutilti, nubraukti ašarą.
„Menas ir yra tas amžinas žmonijos ginklas, kuriuo galima apsisaugoti nuo patrankų. Kadangi tai – visai kito matmens apsauga. Aš tai jaučiau fotografuodamas tuos žmones. Ir parėjęs namo sakiau žmonai Rimai, kuri man labai daug padėjo tam darbe: „Kokie gražūs žmonės“. Ir suaugę, ir vaikai. Jų santykiai. Galime pasimokyti tokių santykių“, – sakė A. Sutkus per parodos atidarymą.
Filme puikiai matyti, kaip ne tik mamos glaudžia prie savęs vaikus, bet ir paaugliai vis uždeda ranką ant mamos peties. Saugo, guodžia.
Mama laukėsi broliuko
„Denysas. Aš iš Kamianskės. Kai prasidėjo karas ėjau į antrą klasę. Tą dieną buvau pas močiutę Alą Ukrainkos gyvenvietėje, Dnipropetrovsko srityje. Ryte užkaukė sirena, tada atėjo mama ir močiutė, nuvedė į rūsį. Ten daug konservų.
Kai tik sirena, iš karto leidžiamės ten, sugulam nišose. Mama dirba vaikų darželyje, bet tada jai buvo atostogos. Man ten rūsy ant bulvių padarė iš antklodžių tokį lizdą, kad galėčiau gulėti. Telefonas neveikė, bet man įrašė kelis filmukus, kad nebūtų taip baisu.
Mūsų mieste nėra slėptuvių, niekas nebuvo pasiruošę karui. Išbuvom savaitę, kol tapo aišku, kad bus tik blogiau. Mama ėmė panikuoti. Kažkas paskambino ir patarė, kad gelbėtų bent mane – išvežtų kur nors. O mama tuo metu laukėsi mano broliuko, kuris paskui gimė čia, Lietuvoje. (…)
Mano kuprinėje buvo visi dokumentai, kažkoks kariškis paėmė mane tiesiog už kuprinės rankenos ir įkėlė į traukinį. Traukiny gėrėme iš rankų plovimo bakelio tualete, nes savo vandens neturėjome.
Važiavom be šviesų, langai uždaryti, bet per juos matėsi sprogimai, girdėjosi sirena. Pirmiausia nuvažiavome į Lvivą, traukiny susiradau draugų, žaidėm telefonu. Mama miegojo ant grindų, tik mane paguldė ant lentynos su dar trim vaikais. Iš Lvivo nuvažiavome autobusu į Varšuvą. Mama turėjo tik 2000 grivinų (50 eurų)“.
Sugrįš, kai tik bus įmanoma
„Žiūrint į veidus fotografijose darosi aišku, kad šios tautos nugalėti, pavergti neįmanoma. Beveik visų pasipasakojimai baigiasi frazėm – „noriu grįžti ten“ arba „grįšiu, kai tik bus įmanoma“. O jų mamos dirba, išlaiko, palaiko ne tik šiuos iš karo baisumų išvežtus vaikus, bet ir Ukrainoje likusius artimuosius“, – sakė parodos idėjos autorius ir filmo režisierius V.V. Landsbergis.
Pasak jo, tie žmonės, kuriuos filmavo ir fotografavo, dabar tarsi šeimos nariai. Jie labai šilti ir širdingi, kad ir kokiomis baisiomis aplinkybėmis čia atsidūrė. Visiems jiems rengėjai įteiktos fotografijos iš fotosesijų.
„Manau, kad mes dar iki galo nesuprantam, kad nesame Ukrainos atžvilgiu užsienis. Mes esame pafrontės valstybė arba užnugaris. Ir mes turime šio karo metu padaryti ne tiek, kiek galime, o daugiau negu galime“, – jaudindamasis kalbėjo A.Sutkus.
Jam antrino Nacionalinio dailės muziejaus direktorius A.Gelūnas, prisiminęs amžiną klausimą, ar menas gali išgelbėti pasaulį?
„Atsakymas – ko gero negali. Tai supranti stebėdamas, kaip iš Chersono muziejaus okupantai sunkvežimiais veža pagrobtus meno kūrinius į Rusiją. Tam tikros jėgos yra pernelyg brutalios. Menas perdaug sudvasinta, pernelyg trapi kalba, kad galėtų pasipriešinti atvirai. Bet menas gali būti ta svarbi ir įtaigi kalba, kuri pasisakoma prieš blogį, prieš cinizmą, prieš nužmogėjimą“, – sakė jis.
Jo manymu meno muziejus krizių metu gali tapti svarbia susitikimų vieta, tai liudija ir ši paroda, tarp kurios autorių yra ir vienas garsiausių fotografų Antanas Sutkus. Ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Tie portretai, tos pirmuoju asmeniu pasakojamos istorijos turėtų padėti nepavargti ir toliau remti Ukrainą.
Pasak A.Gelūno, šiandien neturime liūdėti ar pasiduoti nevilčiai, bet turime gėrėtis ukrainiečių tvirtybe. Kartais reikia tiesiog ištverti iki galo.
Paskutinę parodos dieną, kovo 15-ąją (17.30 val.) vyks susitikimas su vienu jos autorių, fotografu T.Kazakevičiumi. Renginys nemokamas, bilieto į parodą pirkti nereikia, tačiau prašoma, kad lankytojai galerijos kasoje dirbančius žmones informuotų apie savo ketinimą dalyvauti susitikime.
