Nulieto, bet nesumontuoto ir niekada neeksponuoto įspūdingo bronzos bareljefo „Dialogas“ fragmentams išdėlioti prireikė visos salės. Ką tik 80-ties metų sukaktį pažymėjęs autoriaus parodoje pristato ir kamerinių formos kūrinius – medžio skulptūras, metalo plastiką, medalius.
Parodos vinis – „Plaukikas“
Beveik pusšimtį metų Klaipėdos krašte gyvenančio A. Boso parodos “Plaukikas“ pavadinimas skamba lyg sudėtingos menininko profesijos alegorija – kūrėjams dažnai tenka irtis prieš srovę, nerti į gylį, ieškoti naujų sprendimų, susidurti su iššūkiais. Tai ne kartą patyrė ir pats autorius, kurdamas didelių formų monumentalius kūrinius Lietuvos miestų aikštėms ir skverams.
„Įbridusiems į meno vandenis plaukikams reikia ne tvien ik talento, bet ir atkaklumo, kantrybės, ryžto. Jie atkakliai siekia užsibrėžtų tikslų, įgyvendinę savo vizijas atskleidžia pasaulio grožį, skatina žmones mąstyti, jautriau reaguoti į aplinką”, – pristatydama A.Boso kūrybos ekspoziciją kalbėjo Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) skyriaus vadovė Neringa Poškutė-Jukumienė.
KKKC rūmų lankytojus pasitinka dekoratyvinis kalinėto vario barelfejas „Plaukikai”, A.Boso sukurtas dar 1976 metais. Jis daugelį metų puošė uostamiesčio sporto mokyklos pastato fasadą, o paskui su visais rėmais nuplėštas ir numestas į pašalį. Žmonės suskato aiškintis, kokie vandalai įsisuko į net žiemą neužšąlančiu Lietuvos kultūros uostu vadinamą miestą.
Tik tuomet sukruto Klaipėdos savivaldybė – ėmė raminti gyventojus ir menininkus, kad plaukiką vaizduojantis metalo plastikos kūrinys esą bus išsaugotas, papuoš kokį nors kitą pastatą, galbūt atsiras prie „Gintaro” ar naujojo plaukimo baseino.
Išvydo dar neregėtą kūrinį
Negrabiai demontuojant barejefą, prie mokyklos fasado pritvirtinti bangas vaizduojantys metalo lakštai neišsaugoti. Apgadintas kūrinys, kurį A.Bosui ir šviesaus atminimo architektui Rimantui Lajui kažkada buvo užsakęs LDS priklausęs, bet jau neegzistuojantis „Dailės“ kombinatas, perduotas savivaldybei. Žadėta pagalvoti, kur būtų galima perkelti metalinį plaukiką.
Tokią A. Bosas situaciją vertina filosofiškai: „Nuo seniausių laikų kultūros vertybės nukenčia per karus, marus, supleška gaisruose, išnyksta griaunant ar rekonstruojant pastatus, jų savininkams savo nuožiūrą keičiant interjerus. Net ir šiais laikais nepavyksta išsaugoti vertingų meno kūrinių“.
Tačiau ne viskas pražuvo. Ne tik A. Boso parodos svečiai, bet ir jis pats po ilgos pertraukos išvyko jaunystėje sukurtą įspūdingų formatų bronzos bareljefą „Dialogas“ – seniausio Lietuvoje Klaipėdos dramos teatrui papuošti skirtą kūrinį, kuris ketvirtį amžiaus dulka paslėptas nuo visuomenės.
Salėje išdėliotus šio kūrinio fragmentus smalsiai apžiūrinėjo lankytojai – jis nė kiek nepasenęs. Daugelis stebėjosi, kaip masyvius bronzos luitus su mūzų, sparnuotųjų pegasų ir kitokių meno globėjų atvaizdais, lotyniškų sentencijų užrašais pavyko perkelti KKKC Parodų rūmus.
Plokštės nukištos į garažą
A. Bosas šį bareljefą sukūrė Klaipėdos valdžios užsakymu, darbus finansavo Kultūros ministerija. Kauno „Centrolito“ gamykloje lietos bronzos plokštės pergabentos į Dramos teatro patalpas, tereikėjo jas sumontuoti 100 kvadratinių metrų ploto sienoje. Šlifuoto granito plokštėmis apdailintą kūrinį sumanyta eksponuoti specialiai suprojektuotoje paradinio įėjimo nišoje.
Tačiau užsakovai niekur neskubėjo. Vėliau atsirado kitokių neatidėliotinų rūpesčių, kai sovietmečiu netinkamai rekonstruoto Klaipėdos dramos teatro pastato fasadai ėmė smegti žemyn. Tik todėl 56 kvadratinių metrų ploto A. Boso bareljefas buvo nukištas toliau nuo žmonių akių – į gruntinių vandenų tvindomus rūsius. Vėliau plokštės perkeltos į garažą, kur dunkso iki šiol.
Atvėrus rekonstruoto teatro duris, 10 tonų sveriančias bareljefą „Dialogas“ plokštes pažadėta sumontuoti vėliau, bet Lietuvoje menui kaip visada pristinga investicijų. Valdžios palaimintas projektas, kuriam skirtos nemenkos valstybės lėšos, įstrigo tuo metu, kai buvo likę tik sagą prisiūti.
„Visos uostamiesčio kultūros bendruomenės pastangos atgaivinti šį projektą nebuvo vaisingos. Garaže sukrautos bronzos plokštės sudomino vagišius – kelios pradingo. Iki šiol jaučiuosi kaip kompozitorius, sukūręs muziką, kurios niekas negali išgirsti“, – apgailestavo A. Bosas.
Mažųjų paminklų šviesa
Parodos „Plaukikas“ architektui Vladui Balsiui pavyko įgyvendinti sudėtingą idėją – kai kurios bareljefo plokštės, kurių net šeši vyrai nepakeltų, išgvelbtos iš garažo ir perkeltos į KKKC erdves. Jas išvydęs A.Bosas nušvito: „Dabar žiūrovai bent fragmentus pamatys, plokštės beveik nenukentėjo“.
Prieš penkerius metus bareljefo būklę įvertinę ekspertai preliminariai konstatavo, kad „Dialogui“ atnaujinti ir sumontuoti prireiktų apie 87 tūkst. eurų. Pasak jų, iš 33 teatro garaže suverstų bronzos liejinių trūksta tik dviejų plokščių, kurias A.Bosas galėtų nesunkiai atkurti pagal senus brėžinius.
Jubiliejinė A.Boso paroda į KKKC rūmus sutraukė gausų būrį meno gerbėjų, jo kolegų ir draugų, atvykusių ne tik pasveikinti autorių, bet ir išvysti vienoje vietoje eksponuojamą rinkinį: medžio skulptūras, mažesnio formų metalo plastiką, kitokius kūrinius.
A.Bosas išgarsėjo kaip iškiliausių lietuviškosios medalistikos atstovas, per daugelį metų sukūręs šimtus įvairias istorines datas, iškilias asmenybes įamžinusių medalių, proginių monetų.
Grakščiai komponuodamas linijų ritmus, reljefus, vaizduojamų herojų portretus ir rašytinius tekstus menininkas geba metaforiškai perteikti istorinių įvykių siužetus ir žmonių gyvenimo peripetijas – šitaip žiūrovams atsiveria „mažieji paminklai“.
Mažoji plastika, atradimai ribotoje erdvėje A.Bosui padeda monumentalistikoje ir priešingai – didesnių kompozicijų temas jis neretai pratęsia medaliuose. Ryškiausias pavyzdys – parodoje „Plaukikas“ eksponuojama raudonmedžio skulptūra „Mažvydas“, vėliau pakartota granite.
Delne – kultūros paveldas
Parodoje apsilankęs šiomis dienomis baigiantis savo kadenciją Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas padėkojo A.Bosui už jo sukurtus miesto viešąsias erdves, pastatų fasadus, kultūros įstaigų interjerus puošiančius monumentalių formų ir kamerinio skambesio darbus: „Visiems jo kūriniams sutalpinti tikriausiai neužtektų ir dešimties tokių parodų rūmų“.
„Jau ir pats neprisimenu, kiek medalių, monetų, plakečių, bareljefų sukūriau. Delne telpančiame medalyje galima įprasminti krašto, tautos ir visos valstybės praeitį. Aš visada jaučiau potraukį istorijai. Persikėlęs gyventi į Klaipėdą, susidomėjau Mažosios Lietuvos praeitimi, jos šviesuoliais, paskui – išeivijos literatais. Anksčiau, kai buvo sunku prieiti prie autentiškų šaltinių, man daug padėdavo istorikai“, – kalbėjo medalistiką savo antrąja meile vadinantis skulptorius.
„Nedaug yra tokių kaip A. Bosas istorinei tematikai pasišventusių menininkų. Jo kūryba aprėpia mūsų šalies istorijos panoramą nuo Kvedlinburgo analuose pirmą kartą paminėto Lietuvos vardo, krikšto, Liublino unijos iki XIX amžiaus pabaigos tautinio atgimimo sąjūdžio, atspindi iškiliausius, sąmoningai ar per mūsų neapdairumą nepelnytai pamirštus įvykius ir asmenybes“, – pastebėjo Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius Jonas Genys.
Paminklai aikštėse ir gatvėse
Kėdainiuose gimęs A. Bosas nuo 1974 metų gyvena Klaipėdos krašte. 2001 metais apdovanotas LDS aukso ženkleliu už metų kūrybos pasiekimus – skulptūrą „Ilgesio paukštė“ (Drąsučio Kazimiero Gudelio atminimui skirtą paminklą Klaipėdos universiteto kiemelyje). Jo nuopelnai Lietuvos kultūrai ir menui (paminklai didikams Radviloms Kėdainiuose, pranciškonui pamokslininkui Jurgiui Ambraziejui Pabrėžai Kretingoje) 2011 metais įvertinti Vyriausybės kultūros ir meno premija. Skulptoriui 2018 metais suteiktas Klaipėdos kultūros magistro vardas.
Klaipėdos senamiesčio aikštėje stovi A.Boso reljefinių sienų „Bokštas“ (1982–1990). Skulptūros „Torsas“, „Dvyniai“, „Mažvydas“, „Prabudimas“, „Augimas“ puošia Skulptūrų parką, „Baltas šnabždesys“ – universitetinę ligoninę, Santuokų rūmuose galima pamatyti jo kūrinį „Šeima“. Dramos teatrui interjerui sukurtuose reljefuose („Mokyklinis“, „Karališkasis“, „Liaudies“, „Šiuolaikinis“, 1986–1989) atsispindi Lietuvos profesionaliojo teatro raida. Telšiuose pastatytas paminklas Durbės mūšiui.
Klaipėdos apskrities viešosios bibliotekos kiemelį dar puošia A.Boso paminklas „Kalbai arba žuvusioms baltų gentims“ (2013), „Ave Vita“ (2012), „Atspindys“ (2011), „Rytas“ (1985), pastatus ženklina bareljefinės atminimo lentos poetui Henrikui Radauskui, Lietuvos jūrų muziejaus kūrėjui, rašytojui Aloyzui Každailiui, ilgamečiam Klaipėdos vadovui, parlamentarui, Kovo 11-osios Akto signatarui Alfonsui Žaliui, daugelis kitų įsimintinų meno objektų.
Menininkas, kurio rankai pavaldžios įvairios medžiagos, raškydavo laurus tarptautiniuose ledo skulptūrų simpoziumuose. Jo darbai yra pasklidę ne tik Lietuvoje – nukeliavo už poliarinio rato (Norvegija, Lofateno archipelagas), pasiekė Aziją (Pietų Korėja).
A.Bosas pasižymėjo ir pedagogikos srityje – 1992–2006 metais Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje dėstė skulptūrą, kompoziciją, piešimą.
