„Fotografija leidžia užfiksuoti aiškų (tikrovišką ir suprantamą) šviesos kuriamą realybės atvaizdą, bet jis visuomet pažadina fotografo ar nuotraukos saugotojo subjektyvius ir dažnai sunkiai žodžiais apibūdinamus prisiminimus. Net aiškiame fotografijos atspaude asmeninė atmintis egzistuoja kaip dar neišryškintas negatyvas, kaip nematoma fotografijos dimensija, kuriai turinį ir prasmę gali suteikti tik žiūrovo ar paties fotografo patirties projekcija į atvaizdą.
Toks atminties sužadinimas fotografijoje beveik neišvengiamas, nes joje įamžinta akimirka visada priklauso jau praėjusiam laikui. Nesvarbu ar prisimenama vakar diena, ar toli praeityje likusios patirtys – kiekviena fotografija yra į atmintį vedančio kelio ženklas.
Aleksandro Ostašenkovo fotografijos taip pat inspiruotos autoriaus asmeninių prisiminimų, tačiau tiesioginis, dokumentinis ryšys tarp nuotraukose įamžintų vietovių ar objektų ir autoriaus gyvenimo įvykių čia nėra svarbus.
Žiūrovo asmeninės patirties sąsajos su atvaizduose užfiksuota tikrove, žinoma, dar mažiau tikėtinos. Ir kaip tik tuomet, kai nutrūksta nuotraukas ir jų autorių ar žiūrintįjį siejantys asmeninių prisiminimų saitai, atsiskleidžia atminties ir fotografijos santykio nepaprastumas.
Daugelyje Ostašenkovo darbų atmintį įjautrina tuštuma, trūkumas, nebūtis, kurių fotografija, atrodytų, negali užfiksuoti ir parodyti. Tekantis vanduo, migla virš tuščio lauko, į apleistas patalpas sklindanti šviesa – tai efemeriški vaizdai be įvykio, be pasakojimo, bet kaip tik dėl to atviri žiūrovo subjektyvių patirčių projekcijoms, nekliudomoms atvaizdo dokumentinio turinio.
Anglų meno kritikas Johnas Bergeris teigė, jog fotografo tikėjimas, kad į jo užfiksuotą vaizdą verta žiūrėti, gali būti matuojamas visu tuo, ko autorius sąmoningai nerodo, nes mano, kad tai telpa jo įamžintame atvaizde.
Pagal tai, kiek mažai įprastų fotografijai objektų ar įvykių savo darbuose parodo Ostašenkovas, galima numanyti, kokie svarbūs autoriui yra nuotraukose įamžinti iš pirmo žvilgsnio nereikšmingi vaizdai. Iš tiesų, neinformatyvios, tariamai tuščios fotografijos kaip tik ir yra prasmės ir emociniu požiūriu talpiausi Ostašenkovo kūriniai. Jie leidžia pajusti dabartyje atsiveriančią tuštumą, paryškintą nuotraukose neparodomo, bet kadaise įvykusio (autoriaus? žiūrovo?) gyvenimo prisiminimais“. /Fotografas ir fotografijos tyrinėtojas Tomas Pabedinskas/.
Paroda veiks iki balandžio 15 d.
Lietuvos fotomenininkų sąjungos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Prospekto galerijos darbo laikas II–V 12.00–18.00, VI 12.00–16.00
