Tai – pirmas kartas, kai didžioji dalis parodoje eksponuojamų kūrinių yra specialiai sukurti čia pat, MO muziejaus patalpose. Tarp gipsinėmis fosilijomis tapusių žmonių – muzikantas Andrius Mamontovas, režisieriai Oskaras Koršunovas, Rugilė Barzdžiukaitė, aktoriai Andrius Žebrauskas, Arūnas Sakalauskas, dizainerė Sandra Straukaitė ir kiti. Ketvirtadienio vakarą 18 val. 30 min. MO lankytojai kviečiami dalyvauti parodos atidaryme bei diskusijoje.
Ž. Kempinas, lietuvių menininkas, gyvenantis ir kuriantis Niujorke, 1996 metais įgyvendino projektą „Portretai-fosilijos“. Anuomet jo dirbtuvėse gipso kaukes liejosi šiuo metu gerai visuomenėje žinomi tapytojai, šokėjai, režisieriai. Per porą dešimtmečių išliko tik keturios kaukės iš maždaug 70-ies bei režisieriaus Ginto Smilgos filmuotas liejimo procesas.
Šiandien Ž. Kempinas geriausiai žinomas dėl oparto ir minimalistinių estetikos principų taikymo kūryboje ir joje naudojamų priemonių bei medžiagų – tokių kaip kasetinės vaizdo juostos, ventiliatoriai, šviesa ir jų deriniai erdvėje. MO muziejuje pristatomame rekonstruotame 1996 metų projekte „Portretai-fosilijos“ taip pat matyti menininko kūrybai būdinga raiška, apimanti laiko, vietos ir judėjimo erdvėje suvokimą.
Šįkart Ž. Kempinas nukelia į ankstyvąjį savo kūrybos etapą – tai vienas paskutinių jo kūrinių prieš išvykstant į Niujorką.
Idėją ateityje atkurti gipso kaukių dirbtuves Ž. Kempinas gvildeno dar 1996–aisiais, tačiau tai iš tiesų padaryti prireikė beveik trijų dešimtmečių. Projekto tąsą paskatinusiu impulsu tapo MO muziejaus paroda „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“, kurioje buvo eksponuojamos trys išlikusios ir atrastos menininko kaukės.
2023–iaisiais Ž. Kempinas sugrįžo į Vilnių ir kaukių dirbtuves atkūrė paties MO muziejaus hole, kur gipso fosilijomis vasario mėnesį tapo didelė dalis prieš 27–erius metus kaukes nusiliejusių žmonių, jų vaikai, nauji Ž. Kempino bičiuliai ir bendražygiai.
Režisierius G. Smilga, anuomet fiksavęs kaukių liejimo procesą VHS kamera, nuolat dalyvavo ir atkurtame kaukių liejimo procese, šįsyk jau pasitelkęs šiuolaikines technologijas. Parodoje „Portretai-fosilijos 2023“ į autentiškus kūrybinių dirbtuvių užkulisius galės pažvelgti kiekvienas lankytojas: G. Smilgos filmai iš abiejų kūrybinių procesų taip pat taps parodos dalimi.
Ž. Kempinas pabrėžia kūrybinio proceso svarbą. Anot menininko, parodoje eksponuojamos kaukės – paties dirbtuvių proceso išdava, jų skulptūrinis rezultatas.
„Kaukės – kaip atspaudas, memorabilija to veiksmo, kuriame žmonės dalyvavo, lyg suvenyras, kurį galės po parodos pasiimti, jei tik panorės. Šis kūrinys išsiskleidžia laike ir apima visus tuos 27-erius metus. Galiu fantazuoti, kad man reikėjo išvykti iš Lietuvos, apsukti pasaulį n kartų, realizuoti daugybę projektų, kad galėčiau sugrįžti ir pabaigti šį“, – sakė menininkas.
Projekte „Portretai-fosilijos“ portreto žanrą Ž. Kempinas sujungia su fosilijos idėja – menininką domina patys ankstyviausi įvaizdžiai, vaizdo įamžinimas. Tačiau kūrėjui kaukės reiškia ne tik atminties išsaugojimo temą: jį domina atvaizdo reikšmė pakitusiame laike bei kontekste, selfių kultūroje.
Ž. Kempino kaukės – objektyvūs, fiziškai atliekami įspaudai, nepavaldūs skaitmeninei manipuliacijai. Jų dėka kiekvienas nulietasis atsiduria akistatoje su savo autentišku atvaizdu.
Parodos atidarymo vakarą, kovo 2 d., 18 val. 30 min. MO muziejaus hole įvyks diskusija, kurios metu apie projektą ir tai, kaip ši į(si)amžinimo forma sąveikauja su šiuolaikiniais atvaizdo kontekstais, kalbėsis pats menininkas Ž. Kempinas, parodos kuratorės Miglė Survilaitė ir Aušra Trakšelytė bei 1996–ųjų ir 2023–ųjų projekto „Portretai-fosilijos“ dalyvė, drabužių dizainerė Sandra Straukaitė. Diskusiją moderuos menotyrininkė Laima Kreivytė.
Ž. Kempino parodą „Portretai-fosilijos 2023“ MO muziejaus mažojoje salėje bus galima aplankyti nuo kovo 2 iki rugpjūčio 6 dienos.
