Pajūryje, gyvenančio save su protėviais iš Žemaitijos kildinančio K.Balčikonio aistra prieš 5000 metų Kinijoje išrastai šilko ir kitokių audinių dekoravimo technikai dar neišblėsusi – parodoje svečiai išvydo ir tradicinės karštosios batikos bei plangi marginimo būdais sukurtus jo darbus.
Vytis – Seimo rūmų simbolis
Naudodamas archaišką techniką K.Balčikonis vizualiai interpretuoja įvairius lietuvių liaudies motyvus, pagonių dievus, senosios baltų kultūros ženklus. Didesni formato drobėse pasirinkęs tik vieną spalvą jis geba meistriškai išgauti iškalbingus, dinamiškai išsiliejusių formų ir permainingų atspalvių ornamentus.
Žinomo batikos meistro K.Balčikonio darbų įsigijo Lietuvos nacionalinis, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės, Mažosios Lietuvos istorijos muziejai, jų yra privačių kolekcininkų rinkiniuose. Įspūdinga 88 kvadratinių metrų ploto jo batikos drobė „Vytis saulės spindulių fone“ puošia senąją Seimo rūmų posėdžių salę.
Seimo patalpose minint valstybės šventes, reikšmingas istorines datas, rengiant iškilmingus posėdžius, televizijos laidų žiūrovai spinduliuojantį K.Balčikonio Vytį mato kaskart, kai operatorių kameros nukrypsta į pirmininkaujančiojo tribūną.
„Taip jau atsitiko, kad daug mano darbų, kurtų viešbučių, kavinių, kitų viešųjų erdvių holams, atnaujinant interjerus ilgainiui pranyko. Šį laikotarpį primena kelios „Rūtų“ galerijoje eksponuojamos didesnės batikos drobės. Jas man padėjo restauruoti ir išsaugoti gyvenimo draugė – iš Žagarės kilusi latvių kilmės lietuvė Dzidra Laurinaitytė“, – pasakojo K.Balčikonis.
Sielos atgaiva – jūros vėjai
K.Balčikonis mokėsi M.K.Čiurlionio meno mokykloje, Dailės institute (dabar akademija) įgijo dailininko dekoratoriaus specialybę. Jo polinkį į kūrybą veikiausiai įtakojo ir tėvas – žymus tekstilės menininkas, scenografo Liudo Truikio mokinys, Dailės akademijos garbės profesorius Juozas Balčikonis. Motina – iš Žemaitijos kilusi scenografė Regina Songailaitė.
Po studijų K.Balčikonis darbavosi dailininku Lentvario kilimų fabrike, Dailės kombinate, vėliau dėstė Vilniaus dailės akademijoje, Klaipėdos universitete. Persikėlė į Klaipėdą tik todėl, kad jį visą laiką viliojo motinos tėviškė ir jūra.
„Čia aš jaučiu kuršių, kurie buvo sumanūs jūrininkai, dvasią“, – tvirtino K.Balčikonis, ir pats kelis dešimtmečius su buriuojančiais draugais menininkais išraižęs Baltijos platybes Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) jachta „Dailė“.
Dar viena dingstis, paskatinusi K.Balčikonį iš sostinės persikelti arčiau jūros – šiek tiek pašlijusi sveikata. Mirkydamas drobes sovietiniuose akrilo dažuose dailininkas susirgo sunkiai pagydoma astma. Kvapui atgauti, pasak jo, pats geriausias vaistas – ne farmacininkų siūlomos tabletės, visokiausi purškalai, o plaučius ir sielą gaivinantys pajūrio vėjai.
LDS vadovybei parceliuojant menininkų sąjungos turtą, nuspręsta parduoti ir marinistikos paveldą – Atlantą įveikusią jachtą „Dailę“. Tačiau pajūryje apsigyvenęs K.Balčikonis ir po to burių nenuleido, netgi buvo įsigijęs nedidelį kurėną.
Dažai skverbėsi į plaučius
„Gal ir gerai, kad žmonės neįsivaizduoja batikos kūrimo proceso – marginami audiniai lankstomi, dygsniuojami, raišiojami, kaitinami katiluose. Ankstesnieji dažai neatitiko jokių Europos Sąjungos standartų, todėl dailinininkai prisikvėpuodavo kenksmingų garų. Paskui atliekų surinkėjai tuos sovietinius dažus šluodavo iš meno dirbtuvių užsimaukšlinę dujokaukes“, – seni laikai neišblėsta iš K. Balčikonio atminties.
Vilniuje anksčiau netgi nebuvo tokių patalpų, kuriose K.Balčikonis klasikine karštosios batikos technika galėtų išmarginti didesnių formatų drobes. Kuriant garsųjį pano Seimo rūmams, „Vytis saulės spinduliuose“, pakeitusį ten kabojusį sovietinės Lietuvos herbo atvaizdą, menininką į dekoracijų dirbtuves įsileido Nacionalinis dramos teatras.
Susuktam į storą ritinį audiniui pergabenti į Seimo rūmus prireikė vienuolikos nešikų. Uniformuoti „Geležinio vilko“ pėstininkų brigados kariai K.Balčikonio kūrinį ant pečių iškilmingai nešė per visą Gedimino prospektą.
„Žmonės susidomėję stebėjo, kas čia vyksta, klausinėjo kariškių, kokį drakoną jie tempia per visą miestą – keistoka nešikų kolona jiems priminė ne lietuvių, o kinų nacionalinę šventę“, – pasakojo K.Balčikonis.
Rekonstruojant Seimo rūmus, nereikalauta K.Balčikonio pano perkelti kitur, pakeisti naujesniu meno kūriniu. Per tris dešimtmečius audinio su Vyčiu spalvos neišbluko – liko tokios pačios, kai darbas buvo pakabintas ant sienos.
Pamėgtos temos – drobėse
Nors batikos kūrėjai dabar jau gali naudotis ekologiškais, tiesa, gana brangiais dažais ir cheminėmis medžiagomis, K. Balčikonis pastaruoju metu labiau susitelkė į tapybą, kuri menininkui anksčiau nebuvo svetima. „Rūtų“ galerijoje eksponuojami akrilu, aliejine pastele ant drobės sukurti jo darbai.
Meno gerbėjams nebuvo sunku pastebėti, jog K. Balčikonis iš savo batikos drobių į paveikslus perkėlė jo širdžiai labiausiai artimus baltų kultūros siužetus, įvairiais rakursais traktuojamus Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK) heraldikos, valstybingumo ženklus ir simbolius, marinistikos įvaizdžius.
„Autorius ir savo tapyboje nenutolsta nuo etnokultūros temų, simboliškai įaustų į tradicinį lietuviškąjį peizažą. Išskirtinę ekspresiją jo paveikslams suteikia jūros vaizdai, jo darbai persmelkti gamtos stichijų žaismo“, – pažymėjo parodą „Kelionė švieson“ pristačiusi menotyrininkė ir dailininkė Agota Bričkutė.
Batikos ir tapybos drobėse šuoliuojantis karžygis ant žirgo su kalaviju rankoje – K.Balčikonio nuo seno pamėgtas simbolis. Senųjų Lietuvos herbų Vytis, pasak jo, yra pats įtaigiausias tautos kovos už krašto laisvę ir nepriklausomybę ženklas.
Šioje parodoje nušvinta anksčiau neregėtos Vyčio simbolio interpretacijos – ant žirgų šuoliuoja ir karžygės moterys.
Narsuolės prilygdavo vyrams
Vytis yra vyriškosios giminės atstovas, bet K.Balčikonis nemano, jog anais laikais lietuvaitės vien tik kurstydavo namų židinį, sukinėjosi prie alkaviečių, pindavo rūtų vainikėlius, meldėsi Perkūnui ir Medeinai laukdamos iš žygių grįžtančių vyrų.
„Galėjo būti ir kitaip – kartais ir moterys griebiasi ginklų, kelia vyrus į kovą. Aš tokias lietuves karžyges pavadinau Vytėmis“, – kalbėjo su garbinga LDK praeitimi, o ypač su jos heraldika neblogai susipažinęs parodos autorius.
Dailininko vaizduotę, regis, pakurstė archetipinės sakmės ir padavimai. Net graikų mituose išgirtas Heraklis, aukso vilnos Kolchidėje su bendražygiais ieškojęs argonautas Tesėjas kaip ugnies vengdavo karingųjų amazonių strėlių.
Prisiminimų apie narsiais moteris karžyges, raiteles, amazones, jūrų pirates, kurios kautynėse nenusileisdavo vyrams, išliko ir kitų pasaulio tautų atmintyje.
„Tokių narsuolių būta ir mūsų kraštuose. Moteriškos giminės Vyčių pėdsakų reikėtų ieškoti prie Baltijos, istorinėse Pilsoto žemėse – su žemaičiais susigiminiavusių kuršių tėvonijoje“, – tokia versija nė kiek neabejoja K.Balčikonis.
Galerijoje – netekties šešėlis
Viename dailininko piešinyje lietuviška amazonė, iškėlusi kalaviją, šuoliuoja ant žirgo išskleistos burės fone. Apačioje – irklais varomas laivas ir užrašas „Mes – jūros šalis“. Kitame piešinyje – raitos karžygės, rankoje laikančios ietį, siluetas.
„Šie ženklai primena karinguosius kuršius – baltų vikingus. Išplaukę į Baltiją jie šiurpindavo ne tik artimiausią Gotlando salą, bet ir kitus kaimyninius kraštus“, – aiškino autorius.
Piešinių serijoje „Pajūrio Vytė. Vedlė“ K.Balčikonis, regis, tik jam vienam būdingu stiliumi ir koloristika pratęsė pamėgtą Vyties ženklo feministinę versiją.
Paroda „Kelionė švieson“, kurioje atskleidžiamos mūsų šalies valstybingumo, istorijos, meilės tėvynei ir gamtai temos, prasmingai įsipynė į šiemet minimą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečio renginių kontekstą.
„Mano senelis iš motinos pusės kretingiškis Pranas Sangaila kaip žvalgas dalyvavo istoriniame žygyje į Klaipėdą – vadavo Mažąją Lietuvą, kurią pagal Antantės įgaliojimus valdė Prancūzijos legionieriai. Pastaroji aplinkybė jam vėliau padėjo įstoti į kompozitoriaus Stasio Šimkaus įkurtą Klaipėdos muzikos mokyklą“, – pasakojo parodos autorius.
Šviesų dailės vernisažą netikėtai aptemdė ir liūdna žinia – nesulaukta K.Balčikonio kūrybą turėjusio pristatyti menotyrininko Petro Šmito. Atidarius parodą sužinota, kad maršrutiniu autobusu į „Rūtų“ galeriją važiavusį vyrą staiga ištiko mirtis.
