Vasario 16-osios išvakarėse Valdovų rūmų muziejuje atidaryta įspūdinga paroda „Lvivas sveikina Vilnių. Europos tapybos šedevrai iš Lvivo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos“, kurioje pristatomi tapybos šedevrai, atkeliavę iš dviejų Lvivo nacionalinės dailės galerijos padalinių – Potockių ir Lozinskių rūmų.
Parodos globėja – Lietuvos pirmoji ponia Diana Nausėdienė. „Blogis, kurio tikslas – palaužti suverenią, orią, savo laisvę ginančią tautą, išniekinti jos istorinę, kultūrinę tapatybę bei sunaikinti per šimtmečius kurtas, kauptas ir saugotas kultūros vertybes, kurios yra neatsiejama ne tik Ukrainos, bet ir visos Europos bei pasaulio, visos žmonijos paveldo dalis, negali nugalėti. Ir nenugalės“, – sakė D.Nausėdienė per parodos atidarymą.
Pasak Lvivo nacionalinės B.Voznyckio dailės galerijos vadovo Taraso Vozniako, ši ekspozicija – ne tik bandymas Europos meno šedevrus apsaugoti nuo rusų raketų, bet ir dovana 700 metų jubiliejų švenčiančiam Vilniui ir padėka Lietuvos žmonėms už pagalbą Ukrainai.
Jis pasakojo, kad net karo siaubiamoje šalyje muziejai neužveria durų. Įveikti elektros stygių padeda keli šimtai lietuvių (tarp jų ir Lietuvos muziejininkų) atvežtų generatorių bei specialūs šviestuvai su akumuliatoriais. O tarp muziejų lankytojų – ypač daug mamų su vaikais, pabėgėlių iš rytinės Ukrainos dalies ir kariškių iš Lvive bei jo apylinkėse formuojamų bei apmokomų karinių dalinių.
Į Lietuvą nacionalinėmis Ukrainos vertybėms priskiriami kūriniai keliavo laikantis ne tik muziejinių kūrinių gabenimo, bet ir karo zonos bei ypatingo slaptumo reikalavimų. Per Ukrainą ir per Lenkiją transportą lydėjo ginkluota apsauga. Sustiprinta apsauga buvo ir Lvive, ruošiant kūrinius kelionei. Mat kaip tik tuo metu šiame mieste vyko iš anksto neskelbtas Lietuvos ir Lenkijos prezidentų susitikimas su Ukrainos prezidentu. Draudimo bendrovė BTA, nepaisydama didžiulės rizikos, sutiko apdrausti atvežamus šedevrus.
Trijose parodos salėse publikai pristatomi 33 garsių italų, vokiečių, flamandų, ispanų, austrų, lenkų, kitų šalių autorių tapybos darbai, sukurti XV–XX a. pradžioje.
– Lvivo nacionalinė galerija yra vienas didžiausių ir turtingiausių Ukrainos muziejų, turintis net 21 padalinį ir saugantis dešimtis tūkstančių eksponatų nuo antikos iki šių dienų. Kokie buvo kriterijai atrenkant kūrinius Vilniaus parodai? – paklausiau Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus 52 metų V.Dolinsko.
– Pirmiausia rinkomės tuos kūrinius, kurie turi kokių nors sąsajų su Lietuva, su istorinėmis valdovų ir didikų kolekcijomis. O tik paskui – garsiausių menininkų darbus, nes žinomų dailės meistrų paveikslų Lvivo muziejuje yra gerokai daugiau.
Kiekviena paroda, kuri turi sąsajų su Lietuva, ypač aktuali. Tokios ekspozicijos leidžia mums geriau suvokti savo vietą Europoje, o šiuo atveju – ir Ukrainos vietą Europoje.
– Neatsitiktinai Lvivo nacionalinės galerijos direktorius prisipažino, kad vienas mieliausių jo širdžiai paveikslų šioje parodoje yra Austrijos imperatorienės Sisi portretas?
– Vakarų Ukrainos rezidencijose išliko nemažai senosios europinės dailės kolekcijų, nes šis kraštas po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų atiteko liberaliausiai ir kultūringiausiai valstybei – Austrijos imperijai ir gavo kultūrinę bei politinę autonomiją.
Tuo metu Lietuva buvo atsidūrusi carinės Rusijos gniaužtuose, mūsų krašte kauptas paveldas buvo skurdinamas, grobstomas, net naikinimas, o nuo carinės valdžios priverstos bėgti kilmingos šeimos ieškojo galimybių išvežti turtą į saugesnes šalis.
Taigi ši paroda leidžia prisiminti ir prarastas Lietuvos istorines kolekcijas, kuriose taip pat būta ne vieno čia pristatomo dailininko ar jo mokyklos meistrų darbų.
– Kaip ir kada kilo tokios parodos sumanymas? Gal ji buvo planuota dar prieš karą?
– Ir taip, ir ne. Su Lvivo muziejais bendradarbiaujame jau kelis dešimtmečius, daugelyje Valdovų rūmų muziejaus teminių parodų buvo galima pamatyti iš Lvivo nacionalinės galerijos ar iš Lvivo istorijos muziejaus pasiskolintus eksponatus.
Mes planavome retkarčiais atsivežti iš Lvivo vieną kitą šedevrą. Bet prasidėjo karas, o mūsų muziejuje tuo metu buvo surengta paroda „Baroko skulptūros mistika: Johanas Georgas Pinzelis ir kiti XVIII a. Lvivo meistrai“.
Tuomet kalbėjomės ir apie tai, kad Lvivo galerijos Europos meistrų šedevrų saugojimo sąlygos – neidealios. Juk vertingiausi kūriniai vos iškilus karo grėsmei arba pačiomis pirmosiomis karo dienomis buvo supakuoti ir nugabenti į saugyklas. Todėl juos būtų galima atvežti pas mus, o paskui dar ir į Lenkiją – į Varšuvos karališkąją pilį. Taip bent metus jie būtų saugūs NATO erdvėje.
– Ši paroda turi ir įdomią įžangą – lankytojai pirmiausia pamato dokumentinę ekspoziciją, kurioje pristatomas ne tik parodos sumanymas, bet ir svarbiausi Lvivo nacionalinės galerijos padaliniai – rūmai, pilys.
– Galima pasižiūrėti į fotografijas, paskaityti aprašus, o kai Ukraina įveiks maskolius – nuvažiuoti ten kaip turistams.
Vienas galerijos padalinių – Zoločivo pilis. Viena Rusijos raketa nukrito visai šalia šio muziejaus. Visa laimė, kad yra išlikę pilies gynybiniai įtvirtinimai su pylimu – už to pylimo ir nukrito sprogmuo. Todėl buvo mažesnė sprogimo banga, bet vis tiek iškrito visi pilies langų stiklai, kai kurie net su rėmais.
Čia pristatomi ir du pagrindiniai galerijos padaliniai, iš kurių kūriniai atkeliavo į Vilnių. Tai grafų Potockių rūmai, kuriuose eksponuojama seniausia muziejaus kolekcijos dalis – nuo XIV iki XVIII a. Ir profesoriaus, literato, kolekcininko Vladislavo Lozinskio rūmai, kuriuose rodomi XIX–XX a. kūriniai.
Tarp Nacionalinės galerijos padalinių – ir fantastiška Pidhircių pilis. Ji kol kas nėra sutvarkyta, muziejinės ekspozicijos joje nėra, bet galima pamatyti daug įdomių interjero detalių – portalų, židinių. Manoma, kad prie jos statybų ir dekoravimo prisidėjo garsūs italų architektai ir skulptoriai broliai Costante ir Jacopo Tencallos – žymiausio to meto Romos baroko architekto Carlo Maderno giminaičiai, mokiniai ir bendradarbiai. Būtent jie baroko stiliumi dekoravo Valdovų rūmus Vilniuje, statė Šv.Kazimiero koplyčią.
– Ekspozicija prasideda nuo seniausių, XV a. kūrinių?
– Pirma parodos salė – tarsi kunstkamera, kurioje eksponuojami nedideli, bet ypač vertingi XV–XVI a. vokiečių, flamandų, prancūzų ir italų dailininkų kūriniai. Pavyzdžiui, Luco Cranacho vyresniojo dirbtuvėse nutapyta „Judita su Holoferno galva“.
Cranachų giminės dailininkai buvo susiję ir su Lietuva. Lucas Cranachas jaunesnysis tapė ir Jogailaičių portretus. Mūsų šalyje nieko iš to paveldo neišliko, Lenkijoje – šiek tiek daugiau, bet nėra abejonių, kad tai mūsų valdovams dirbusių dailininkų ratas.
Eksponuojamas ir Leonardo da Vinci mokyklos paveikslas „Ecce Homo“, vaizduojantis Kristų. Šio dailininko kūrinių taip pat buvo Lietuvos didikų kolekcijose. Bet viskas buvo išblaškyta, sunaikinta, išvežta į Maskvą. Tik lietuvių kilmės kunigaikščiai Čartoriskiai Krokuvoje išsaugojo vieną Leonardo da Vinci paveikslą, kuris ir šiandien traukia minias smalsuolių.
– Viena parodos puošmenų – žymiausio Venecijos mokyklos dailininko Tiziano paveikslas?
– Taip, Tiziano paveikslai į Lietuvą atkeliauja ypač retai. Manoma, kad tai jo gydytojo portretas. Paveikslas buvo gana smarkiai sunykęs, restauruotas, bet personažo veidas ir ranka – pagrindiniai dalykai – yra išlikę puikiai.
Man asmeniškai labai patinka sodrios spalvos, kuriomis tapė garsus XVII a. italų dailininkas Giovanni Battista Salvi, labiau žinomas kaip Sassoferrato. Parodoje galime grožėtis jo „Madona“.
– Ar tiesa, kad Valdovų rūmų muziejus šiek tiek tvarkė iš Ukrainos atvykusius paveikslus. Ką buvo būtina padaryti?
– Tarp kai kurių paveikslų porėmių ir rėmų buvo tarpai, paveikslai judėjo. Todėl sudėjome tarpines, įstatėme naujus stiklus. Pavyzdžiui, Tiziano, Anthony van Dycko darbai – gal dešimt paveikslų, tarp jų ir senieji šedevrai, paslėpti po nauju stiklu. O stiklas toks kokybiškas, kad jo net nematyti. Šiek tiek patonavome rėmus. Taigi padedame ukrainiečiams, kad kūriniai grįžtų į Lvivą bent truputį sutvarkyti.
Parodos kuratorė Daiva Mitrulevičiūtė ir kiti mūsų specialistai patikslino informaciją apie kai kuriuos paveikslus, atlieka tyrimus. Mat Ukrainos kolekcijos dar nėra ypač gerai žinomos, todėl nėra ir pakankamai ištyrinėtos. Mes ruošiamės išleisti parodos katalogą, kuriame bus ir naujausi duomenys. O kai paroda nukeliaus į Varšuvos pilį, lenkai galbūt dar pildomus tyrimus padarys. Taigi po truputį tas paveldas vėl suskambės Europoje.
Atkeliavo dalis aukso fondo
Tarasas Vozniakas Lvivo nacionalinės B.Voznyckio dailės galerijos vadovas
„Išėjęs į balkoną iš savo kabineto muziejuje dažnai danguje galiu pastebėti praskridusios ar numuštos raketos pėdsakus. Todėl buvo reali grėsmė, kad tie paveikslai, kurie eksponuojami šioje parodoje, galėjo būti tiesiog sunaikinti. Juk viena raketa nukrito ir sprogo vos už 200 metrų nuo Zoločevo pilies, kurioje yra mūsų muziejaus filialas. Kai nukrenta raketa, duobės gylis būna 6 metrai, o skersmuo – 11 metrų. Ar įmanoma rasti tinkamą rūsį vertybėms apsaugoti?
Mūsų muziejai veikia, paslėpti 67 tūkst. paveikslų ir skulptūrų iš tiesų neįmanoma, neužtektų rūsių ir bunkerių. Dar 2014 metais, kai buvo užpultas Krymas, visi meno kūriniai buvo suskirstyti į tris grupes. Pirmoje – pora šimtų didžiausios meninės vertės kūrinių, kurie perkelti į saugesnę vietą. Didelę šio aukso fondo dalį šiandien galima pamatyti Vilniuje. Tai geriausia iš to, ką mes turime. Juk rusų karas prieš ukrainiečius turi vieną tikslą – sunaikinti mūsų tapatybę, mūsų kultūrą.
Todėl mes ne tik vis labiau suvokiame kultūros svarbą, bet ir kariaujame dėl tos kultūros. Kariaujame, kad galėtume išlikti savimi. O bolševikų strategija visuomet buvo kultūros naikinimas. Kur tik jie ateina, pirmiausia degina knygas, mokyklas, muziejus.“
