Vilniaus Lukiškių aikštės prieigose įsikūrusioje Savicko paveikslų galerijoje atidarytoje grafiko ir „Lietuvos ryto“ karikatūristo V.Jurkūno parodoje „Ulisas“ – netikėtas kūrybos posūkis. Nedidelėje pirmo aukšto erdvėje, kurią galerija dalijasi su europarlamentaro Petro Auštrevičiaus biuru, eksponuojami pandemijos metais sukurti tapybos darbai.
Pastarųjų metų parodose „Litras tušo“, „Jurqnizmai“ autorius rodė savo piešinius tušu ir pieštuku, pastele ir anglimi pieštus autoportretus. Humoru ir piešinio meistryste spinduliavo jo piešinių ciklas pagal Naujojo Testamento epizodus „APD (Apaštalų darbai)“.
Akrilu tapyti naujausi V.Jurkūno darbai liudija, kad grafikas nusprendė ištyrinėti spalvų dermių gelmes ir teptuko teikiamus malonumus.
Menininkas atskleidžia, kaip pasirinkta raiška ir techninės priemonės padeda atskleisti kūrybinį sumanymą, kaip kadravimas sąveikauja su pasirinkta kompozicine schema, koks ryšys tarp eskizo, kūrinio idėjos ir galutinio rezultato.
– Visi parodos darbai sukurti pandemijos metu. Ar tuo metu vyravusios niūrios nuotaikos privertė jus atidėti į šalį juodo tušo stiklainį ir internetu užsisakyti teptukų, tinkamų akriliniams dažams? – paklausiau 75 metų naštos lyg ir nejaučiančio V.Jurkūno.
– Pandemija mano gyvenimo būdui didelės įtakos lyg ir neturėjo. Paišiau, vedžiojau šunį. Akrilo dažų nusipirkau parduotuvėje. O teptukai – mamos. Ji buvo tapytoja – jos teptukų dar likęs visas ryšulys.
Jau išbandžiau beveik visas grafikos technikas ieškodamas spalvų sodrumo, piešinio raiškumo, toninės dermės. Ir litrą labai gero kiniško tušo vis dar turiu. Bet pamaniau, kodėl gi ko nors nenutapyti?
Tapydamas rezultatą daug greičiau pamatai, nereikia visą dieną vargti prie grafikos preso. Beje, jau ir patį presą padovanojau M.K.Čiurlionio menų mokyklai.
– Šiais laikais tapantis grafikas ar grafikos technikomis kuriantis tapytojas – ne naujiena. Bet jūsų kartos dailininkams tai nelabai įprasta. Nebijote susilaukti priekaištų iš kolegų?
– Atsimenu, kad mano bičiulis grafikas Mikalojus Vilutis guodėsi, kad kai jis pradėjo tapyti, tai viena menotyrininkė pasakė: „Gal tu, Viluti, netapyk“. Aš suprantu, ką ji turėjo omenyje. Jo visų šilkografijų fonai būna lygūs lygūs – įspūdinga precizika. O teptuku ne taip paprasta visiškai lygų foną padaryti.
Tai ir aš nusprendžiau sužinoti, ką pamačiusi šią parodą kokia nors menotyrininkė pasakys man. Gal pasakys: „Žinai, Jurkūnai, ir tu netapyk“.
– Pasiėmęs mamos teptukus nutapėte ir tą patį Senamiesčio vaizdą, kurį ji mėgo tapyti?
– Tai mano vaikystės kiemas Literatų gatvėje Vilniuje, tuose namuose ir dailės istorikas Vladas Drėma gyveno, ir kiti. Per langą ji tokių vaizdų yra nutapiusi tris ar keturis. Vienas iki šiol ant sienos kabo. Kai sovietai išvaikė vienuolynus, rūsyje gyveno tokios bobutės. Viena jų, Teofilija, mamos paprašyta kieme prie namo pastovėjo, kad būtų aiškesnis mastelis. Taip ir liko tame paveiksle Teofilija.
Aš tą patį motyvą pabandžiau nupiešti kitu būdu. Buvau jau devynerių, kai persikėlėme į Antakalnį. Tik po dešimties metų, jau būdamas studentas, vėl užėjau į tą kiemą. Apėmė keistas jausmas: lyg ir ta vieta, lyg ir ne visai ta. Ten augo toks berželis, į kurį aš laipiodavau, o tada žiūriu: mažiukas, net lipti nėra kur.
Tą savo nuotykį papasakojau fotografui Vitui Luckui, su kuriuo kartu dirbome „Švyturio“ žurnale. Jis ir sako: „Nupiešk.“ Tad šitas paveikslas – koks ketvirtas bandymas. Iki šiol man neaišku, kaip visa tai turėtų atrodyti.
Visuomet sunkiau įgyvendinti labai konkretų sumanymą. Lengviausia, kai prisėdu ir pagalvoju: „Na, ką nors nupiešiu.“ Ir piešiu. (Juokiasi.)
– Pavyzdžiui, įvairiausių taurių natiurmortą po užsitęsusios šventės?
– Stiklas – toks daiktas, kuris atspindi šviesą, sukuria atšvaitus, bet kartu per jį dar kažkas matyti. Toks įdomus, keleriopas vaizdas išeina. Įdomu tapyti.
Tiesa, kai to paveikslo fotografiją įkėliau į feisbuką, dauguma komentarų buvo: „Po baliaus.“ Jei mano gyvenime būtų buvęs tik vienas balius, būtų kitas vaizdas. O dabar jas dėliodamas supratau, kad mūsų namuose negalima rasti nė vieno pilno šešių taurių komplekto. Po kiekvieno vakarėlio jų vis sumažėdavo.
Tai puiki laiko metafora: dabar yra taip, o visa kita – sudužo. Gyvenimo trupiniai.
– Viename stikliuke dar likę šiek tiek gėrimo. Tai užuomina ar labiau vizualinis triukas?
– Kartą po mano gimimo dienos paminėjimo paryčiais bičiuliui užsiminiau, kad laikas skirstytis, o jis atidžiai apžiūrėjęs butelį ir pamatęs, kad jis dar ne visai tuščias, paprieštaravo: „Vytautai, kad laiko dar yra.“ Galima ir taip matuoti.
Bet, žinoma, tai ir dailininko gudrybė dėmesiui atitraukti. Du dalykai vienu metu yra sunkiai matomi. Žiūrovas mato arba foną, arba objektą. O jei toks derinys, tai atsiranda intriga ir tenka ilgiau prie to darbo pastovėti. O ko daugiau autoriui reikia?
Juk kūryba – tai komunikacija. Yra tokių dailininkų, kurie įsivaizduoja, kad yra jie ir yra pasaulis. Jie tą pasaulį piešia tokį, koks jis yra, – tokie registratoriai. Yra ir tokių, kurie tik save mato, tai save ir piešia. Irgi įdomus užsiėmimas.
O mano požiūris – dar kitoks. Bandau kiek atsitraukęs pažvelgti ir į save kaip į to pasaulio dalį.
– Kodėl parodą pavadinote „Ulisas“, o ne „Odisėjas“? Juk iš mokykloje skaitytos Homero „Odisėjos“ visi žino būtent šį garsiojo keliautojo vardą?
– Tai sąsaja su Jameso Joyce’o romanu „Ulisas“, o ne su Homero „Odisėja“. Beje, ir su tuo romanu mano darbus sieja tik tai, kad viskas trunka vieną dieną. Šiek tiek bendrumo yra ir su Jurgio Kunčino eilėraščiu „Ulisas grįžta“, o galimą stilistinį sprendimą tariausi radęs tarp amerikiečio Raymondo Pettibono piešinių ir ispano Antonio Lopezo Garcios tapybos.
Visas gyvenimas – kaip viena diena. Jaunystės rytas, brandos pietūs, darbas, pramogos, meilė ir vakaras laukiant, kada padėti tašką.
– Kaip nutiko, kad parodą surengėte tapytojo Savicko galerijoje, kuri įsikūrusi vienoje įspūdingiausių Vilniaus Naujamiesčio vietų – Lukiškių Montvilos kolonijoje?
– Susitikau kartą Raimondą Savicką netoli Kalvarijų turgaus, o jis man ir sako: „Klinikų gatvė jau artėja prie pabaigos.“ Tai ir susitarėme dėl parodos.
Mes su Savickų šeima ilgą laiką gyvenome tame pačiame dailės fondo name Antakalnyje, Klinikų gatvėje. Iš pradžių šalia net nebuvo kitų namų – aplinkui daržai, bulvės. Daug ten dailininkų gyveno. Savickai po to išsikraustė, o aš dar vis ten, tik iš trečio į antrą aukštą persikėliau.
Taip nutiko, kad R.Savickas šioje galerijoje šalia savo ar savo tėvo Augustino parodų sumanydavo kokio nors bičiulio (ar jo atžalos) iš mūsų jaunystės gatvės darbus parodyti – Teofilio Kulakausko, Rūtos Jusionytės, kitų.
Juk ir pirmasis šios parodos paveikslas nutapytas pastebėjus, kokie keisti oranžiniai atšvaitai krinta ant mano miegamojo lango nuo šviestuvų lauke. Kai pradeda švisti, ta oranžinė spalva ima maišytis su natūralia šviesa ir galima ilgai stebėti įvairius keistus dalykus.
Tame pačiame miegamajame miega šuo iš kito paveikslo. Aš stoviu, o kulnas – žmonos.
– Atskleidžiate pačias intymiausias savo paslaptis?
– Taip. Viename paveiksle net viską sunumeravau ir raštu paaiškinau, kad žmonės nevargtų spėlioti, ką aš čia nutapiau, – veidrodis, drobė, anūkų fotografija ir t.t.
Šiaip profesionalo žvilgsnis dažnai sugadina žiūrėjimo malonumą. Negaliu mėgautis, nes žiūrėdamas į bet kokį paveikslą mėginu suprasti, ką tas autorius padarė. Jei iš žmogaus rašysenos galima pasakyti daug dalykų – koks jo charakteris, asmenybė, ir iš tapybos darbo ar piešinio matyti, ką dailininkas norėjo pasakyti, o ką nuslėpė.
Tiesa, verta atsiminti, kad menininkas dažnai nupiešia ir tai, ko nėra.
Dailininkas rengia komiksų knygą
V.Jurkūnas 1971 m. baigė Lietuvos dailės institutą. 1973–1976 m. buvo žurnalo „Švyturys“ meninis redaktorius. 1981–1993 m. dėstė Lietuvos dailės institute (nuo 1990 m. – Vilniaus dailės akademija). Nuo 1990 m. piešia karikatūras dienraščiui „Lietuvos rytas“.
Iš pradžių menininkas kūrė raižinius. Vėliau daug kūrė oforto, sausos adatos ir šilkografijos technikomis. Pastaruoju metu daugiausia piešė pastelėmis, akvarele, tušu.
Netrukus turėtų pasirodyti V.Jurkūno komiksų knyga „Kalnas“. Tai istorija apie dailininko ir jo nupieštų personažų bendravimą. Piešiniai ginčijasi su autoriumi, reikalauja, patarinėja – kartais sunku suprasti, kas yra piešinys, o kas tikrovė.
Veiksmas vyksta Sapieginės kalvose, kur vedžiojamas šuo ir lesinamos varnos (gal nupieštos, o gal – tikros). Ir iki galo nėra aišku, kas sukūrė visą istoriją, nes gal ir pats dailininkas yra kažkieno nupieštas.
