2018 m. atspaustų darbų parodos pavadinimas neįprastai atliepia metais vėliau išsakytą buvusio partizano Algirdo Jono Rauličkio – Apuoko sentenciją, kad amžinos laisvės nebūna, yra tik amžina kova už laisvę. Atitinkamai, eksponuojamų grafikos darbų raiškoje yra pasitelkti archetipiniai, visuose laikotarpiuose atpažįstami kovos įvaizdžiai. Pati atlikimo technika – medžio raižiniai – yra nutolusi nuo su dailininku tapatinamų šilkografijos bei litografijos technikų.
Medžio raižiniai yra pati seniausia lakštinės grafikos technika, atspindinti archaiškumą, pirmykštę jauseną. Medis taip pat yra ne tvirta ir amžina medžiaga kaip metalas, bet atvirkščiai – trapi ir gyva materija, todėl šis technikos pasirinkimas atliepia universalią, iš vienos pusės nepavaldžią laikui, iš kitos pusės susijusią su laikinumu ir nepatvarumu darbų temą. Atspauduose yra išryškintas natūralių medžio rievių piešinys, kuris – tapęs pozityvia erdve, sudarančia foną piešiniuose veikiančioms figūroms – atspindi tiek temos gyvastį, tiek pabrėžia laiko tėkmės idėją.
Darbuose yra pabrėžta fono poliarizacija tarp maždaug lygiaverčių juodos ir baltos erdvių. Šitaip grafikas perteikia pirmykštę idėją apie pasaulio dualumą tiek supratime, kas yra gėris ir blogis, tiek kas yra laisvės emocija ir kas yra slegianti būsena. Nors „laisvės“ samprata yra įsisąmoninta tik žmogaus, „nelaisvės“ supratimas yra būdingas kone visai gyvūnijai – bet kuris gyvas organizmas, patekęs į nelaisvę instinktyviai ieško pabėgimo, išsiveržimo iš gniaužtų.
Galbūt dėl to kovos už laisvę metaforai atvaizduoti personažais yra pasirinkti gyvūnai – paukščiai, vilkai ir žirgai. Paukščiams yra įgimta skristi, todėl jie yra archetipinis laisvės simbolis. G. Šlektavičiaus paveiksluose šie paukščiai nėra visiškai konkretizuoti – vis dėlto tai nėra taikos balandžiai, o veikiau čiurliai – Lietuvos vasaros paukščiai, kurie niekada nenusileidžia ant žemės. Piešiniuose jie nenustoja skrieti net perverti vaizduojamų smaigų, jų perregimas atvaizdas simbolizuoja būvį, kuris negali būti pajungtas nelaisvei net labiausiai kritinėmis aplinkybėmis.
Kryžmomis sustatyti virbai greičiausiai taip pat yra labiausiai pirmapradis konflikto įvaizdis – nuo kryžmų, draudžiančių įeiti į aptvertą kiemą, suremtų iečių iki vadinamųjų „čekų ežių“ – tankams pravažiuoti trukdančių sustatomų stovų. Piešiniuose šios kryžmos koncentruojasi iš prieštaroje esančių pusių atskriejančių štrichų – „strėlių“.
Ne tik laisve gyvenantieji ar pats konflikto pavidalas yra pavaizduoti archetipiškai – paveikslo antagonistams pasirinktas plėšrių vilkų arba nuožmių eržilų aštriais dantimis įvaizdis. Jų pavaizdavime taip pat galime išskaityti metaforą apie smurto esmę – medžio raižiniuose akriliniais dažais yra išryškintas ant smaigų likęs kraujas. Tuo pačiu krauju pasruvusios kartais vaizduojamos žvėrių akys. Grobuoniškas, nuožmus kraujas reikalauja kraujo praliejimo. Žmogaus atvaizdo paveiksluose nėra, tačiau jo buvimas nujaučiamas – siautulio apimti eržilai yra pažaboti kamanomis. Paveikslai nevaizduoja įtampos nuoslūgio ar konflikto pabaigos – priešybė tarp tų, kurie prigimtinai yra laisvi ir tarp tų, kurie yra sutverti juos pažaboti, atrodytų, iš tiesų yra amžina.
Parodoje pristatomi darbai buvo sukurti 2018 m., tačiau šiandien jie yra matomi Rusijos sukelto karo Ukrainoje fone. Žvelgiant į paveikslus galima klausti, nejaugi nėra erdvės, kurioje laisvė egzistuotų be kovos? Atsakymą galima rasti G. Šlektavičiaus grafikos darbuose – kai tik norime jaustis laisvi, pakeliame galvą aukštyn, kur nepasiekia vilkai. Laisvė ateina iš dangaus.
