Kurortiniame Prancūzijos Alpių kaimelyje Valuare kasmet rengiami net trys skulptūrų konkursai. Vasarą poilsiautojus džiugina įspūdingi kūriniai iš šiaudų ir šieno. O sausio mėnesį šiame slidinėjimo kurorte iškyla ledo, vėliau ir sniego skulptūros.
Iš viso pasaulio siunčiamus skulptorių projektus konkursams atrenka, paskui nugalėtojus skelbia ne kurorto bendruomenės atstovai, o solidi tarptautinė žiuri. Tačiau bendruomenė ir turistai nelieka nuošalyje – visuomet įteikiamas ir publikos simpatijų prizas.
Šią žiemą Prancūzijos slidinėjimo kurorte karaliavo lietuviai. Sausio pradžioje vykusiame ledo skulptūrų konkurse pagrindiniu žiuri prizu įvertintas kauniečio skulptoriaus Tautvilo Povilionio kūrinys „Zzzzzzip“. Užtrauktuku sujungtai ledinių įsimylėjėlių skulptūrai atiteko ir publikos simpatijų prizas.
Praėjusį savaitgalį vykusiame sniego skulptūrų konkurse pagrindinį prizą pelnė Valuaro konkursų senbuvio, žinomo skulptoriaus D.Aleksos sukurtas ironiškas „Pokalbis“.
– Jūsų „Pokalbyje“ matome dujų vamzdžius, per kuriuos Rusijos dujos teka į Europą. Ar festivalio žiuri akcentavo politines aktualijas? – paklausiau D.Aleksos, pernai atšventusio savo penkiasdešimtmetį.
– Pastaruoju metu visur politinis fonas ryškesnis. Į šiuos skulptūrų simpoziumus-konkursus anksčiau atvykdavo viena ar dvi komandos iš Rusijos, o dabar tos šalies skulptorių nebekviečia. Vasarą į šiaudų skulptūrų konkursą buvo atvykusi komanda iš Ukrainos. Rengėjai tai ypač akcentavo.
Šių metų konkurse skulptorių komanda šalia mūsų padarė iš sniego perskeltą Vladimiro Putino galvą, kurios viduje – šiurpi kaukolė. Mūsų skulptūra ne tokia tiesmuka, tačiau tokiame politiniame kontekste asociacijos su dujų vamzdžiu peršasi savaime.
Tiesa, oficialiame idėjos pristatyme aš kalbėjau abstrakčiau, akcentavau žmogiškąjį pragmatizmą, jo įtaką tarpusavio santykiams.
Buvo malonu, kai iš vieno komisijos nario išgirdau, kad žiuri vienbalsiai nutarė skirti pirmąją vietą. Taigi net sniego skulptūrų festivalyje, kurio paskirtis – linksminti atvykstančius turistus, svarbi aštresnė mintis, vertinamas kūrinys, kuris per ironijos prizmę leidžia pažvelgti ir į tikrus žmonijos skaudulius.
– Tai jau ne pirmas jūsų prizas šio Prancūzijos Alpių kurorto laikinų skulptūrų konkursuose. Ar dažnai ten vykstate?
– Kai su kolegomis atvažiavau į Valuarą pirmą kartą, ten vyko jubiliejinis, 30-asis, sniego skulptūrų festivalis. Šiais metais – jau 40-asis. Per tą dešimtmetį į konkursus važiuodavau kasmet, kartais ir vasarą, ir žiemą – pertrauką teko padaryti tik per pandemiją.
Kiek kartų ten buvau? Reikėtų gerai pagalvoti, gal apie 15. Dažniausiai važiuodavau į šiaudų skulptūrų simpoziumus, rečiau – į sniego, tik vieną kartą kūriau ledo skulptūrą.
– Su kuo smagiausia ir įdomiausia dirbti – su šiaudais, ledu ar sniegu?
– Turbūt geriausiai esu perpratęs šiaudus. Iš jų galima gaminti ir masyvias, ir ažūrines kompozicijas. Be to, šiaudų skulptūros gamybai naudojami tie patys universalūs įrankiai, kurie tinkami daugeliui darbų.
Turiu omenyje pjūklą, plaktuką, akumuliatorinį suktuką. Ledo skulptūroms naudojami gana specifiniai įrankiai, kurių kitur nepanaudosi. Jie nėra pigūs. Ir jei susikomplektuočiau viską, ko reikia norint dirbti su ledu, tarsi įsipareigočiau, tektų dažniau važiuoti būtent į ledo skulptūrų simpoziumus.
O aš nenoriu šių konkursų paversti rutina. Jie man labiau susiję su išvykomis į kalnus. Paprastai į tokius simpoziumus vykstu tik tada, kai turiu tikrai gerą eskizą.
Pavyzdžiui, pernai vasarą su Tauru Kensminu padarėme net tris prizus pelniusią skulptūrą „Pagauti vėją“, kurios idėją galvoje nešiojausi keletą metų. Mane įkvėpė ten pat kalnuose sutiktas keliautojas, kuris pasigaudamas vėją su savo parašiutu keliavo per Alpes iš Nicos į Šveicariją. Kalnuose žmonės tampa kitokie, tai veikia ir kūrybiškumą.
– Ar visuomet pavykdavo patekti į konkursą? Juk jo dalyvius atrenka solidi profesionalų komisija, o pasiūlymus siunčia skulptoriai iš viso pasaulio.
– Yra buvę atvejų, kai nusiųsti projektai nepereidavo net pirmojo atrankos etapo. Taip nutiko 2017 metais, kai sukako 100 metų nuo garsiojo Marcelio Duchamp’o „Fontano“ sukūrimo. Nusiunčiau konkursui milžiniško pisuaro skulptūros eskizą, kurį pavadinau monumentu modernizmui.
Norėjau priminti prancūzams apie jų menininko sukurtą modernaus meno ikoną. Bet kalnų kurortas turbūt ne ta vieta, kur diskutuojama apie meno istoriją, o be konteksto M.Duchamp’o „Fontanas“ – tiesiog pisuaras. Turbūt dėl to ir likome namuose.
– Ir sniego, ir šiaudų skulptūros – didžiulės. Kiek žmonių ir kiek laiko prireikia joms sukurti? Važiuojate su kolegomis ar rengėjai skiria pagalbininkų?
– Šiaudų skulptūrą stato du žmonės ir tai trunka penkias su puse dienos, o prie sniego skulptūros dirbame trise tris su puse dienos.
ir vasarą, ir dabar pasiūliau kartu važiuoti savo draugams iš Vitražo ir skulptūros centro.
Šiaudų skulptūrą aš kūriau su T.Kensminu, o dabar dirbau su Jonu Aniču ir Ryčiu Urbansku. Mes vieni kitų kūrybą ir sugebėjimus gerai žinome, vieni kitais pasitikime, o tai ypač svarbu dalyvaujant komandiniame projekte. Geriausias rezultatas būna tuomet, kai pasiskirstome darbus ir nesikišame vienas į kito darbo barą. Šį kartą kolegos užsiėmė vamzdžiu, o aš – žmonių figūromis.
– Gal kartu su pagrindiniu sniego skulptūrų konkurso prizu gavote ir solidžią piniginę premiją? Kokio jūsų darbo įvertinimas labiausiai nustebino?
– Kai kuriuose tokių skulptūrų festivaliuose už prizines vietas skiriami pinigai, bet Valuaro simpoziumuose to nėra. Tačiau tokio lygio konkurso prizas – rimtas įvertinimas.
Visuomet sieki laimėti. Bet labiausiai nustebino pirmoji vieta, kurią iškovojau sniego skulptūrų konkurse, kai dalyvavau jame kaip Kanados komandos narys. Tą sykį likus gal trims savaitėms iki festivalio sulaukiau pasiūlymo pavaduoti vieną savo draugą kanadietį. Bet likus iki konkurso porai dienų iš kitų dviejų kanadiečių skulptorių dar vienas susirgo.
Rengėjai greitai surado vietinį skulptorių prancūzą – tokį žilabarzdį senuką, nemokantį nė žodžio angliškai. Jungiamoji tos Kanados komandos grandis buvo vienintelis likęs kanadietis, kalbantis ir angliškai, ir prancūziškai.
Nepaisant tokios eklektikos, nesusikalbėjimo ir daugelio kitų keistų aplinkybių, pastatėme skulptūrą, kuriai komisija skyrė pirmąją vietą. Ta skulptūra vadinosi „Kankanas“ – 11 aukštyn iškeltų moteriškų kojų su bateliais priminė milžinišką gulbę.
– Ar ilgai kurorto svečiai gali grožėtis sniego skulptūromis?
– Jei būna palankūs orai – iki pat slidinėjimo sezono pabaigos. O jei žiema šilta, kai kurie darbai gali būti sugriaunami iš karto po konkurso. Tokios skulptūros nėra saugios. Atšilus orui jos gali sugriūti ir sužeisti praeivius.
Šiemet vos prieš savaitę darytų ledo skulptūrų jau neradau. Pirmąją vietą pelniusį kolegos T.Povilionio darbą mačiau tik jo paskyroje feisbuke. Šiaudų skulptūros tvirtesnės, su karkasu, todėl stovi iki vėlyvo rudens. Buvo atvejų, kai savo darytą šiaudų skulptūrą pamatydavau atvažiavęs žiemą.
– Lietuvių skulptoriai gana dažnai parsiveža prizų iš įvairių laikinų skulptūrų konkursų. Ar lietuvių darbai išsiskiria, turi kokių nors lietuviškajai skulptūros mokyklai būdingų bruožų?
– Pažįstu vieną meksikietį, kurio darbai labai ekspresyvūs, daug puošybos – tikra priešingybė lietuviškam santūrumui.
Gal bendras lietuvių bruožas – išreikšti idėją kuo lakoniškesnėmis priemonėmis? Esu girdėjęs, kad kitose valstybėse netgi dailės akademijose ruošiami ledo skulptoriai. Žinau, kad taip daro rusai, nujaučiu, kad ir kinai.
– Ne vienas lietuvis, pamatęs jūsų „Pokalbį“, prisimins ir Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arką“ Vilniuje, dažnai vadinamą tiesiog „vamzdžiu“. Gal ji buvo vienas jūsų įkvėpimo šaltinių?
– Sunku pasakyti, kaip atsiranda skulptūros idėja. Įtaką daro daugelis dalykų. O kalbant apie „Krantinės arką“ (tiksliau, apie žmonių kalbose atsiradusį „vamzdžio“ fenomeną, seniai atitrūkusį nuo savo šaknų), reikėtų sutikti, kad, nori ar nenori, bet kurdamas ką nors panašaus į vamzdį iš karto atsiduri „Krantinės arkos“ prasmių lauke.
Iš sniego luito gremždami vamzdį mes su kolegomis iš tiesų ne kartą minėjome garsiąją skulptūrą ir simbolines savo veiksmo sąsajas su ja.
„Krantinės arka“ – tai tarsi vilnietiškas Eiffelio bokštas, kurio paryžiečiai iš pradžių nemėgo, o dabar jis jau yra tapęs svarbia jų tapatybės dalimi. Gal ateityje prancūzai, išvydę ką nors panašaus į vamzdį, iškart pagalvos apie Lietuvos sostinę.
APIE AUTORIŲ
Vilniuje stovi skulptūra „Dumplės“
Menininkas D.Aleksa 1997 metais baigė Vilniaus dailės akademiją, kur įgijo skulptūros magistro laipsnį.
Yra surengęs dvi dešimtis personalinių parodų, aktyviai dalyvauja grupinėse parodose, įvairiuose skulptūros simpoziumuose.
Nuo 2012 m. – Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narys.
Kuria skulptūras, objektus, performansus ir videomeną. Jo kūryboje išryškėja kasdieninių situacijų fragmentai, susiję su konkrečia vieta.
Ieškodamas įkvėpimo socialinės tikrovės paraštėse, pamirštose ir apleistose vietose autorius permąsto sociokultūrines vertybes ir jų svarbą.
Šiuo metu jis gyvena ir kuria Vilniuje. Sostinėje, netoli Verkių autobusų parko, stovi D.Aleksos skulptūra „Dumplės“.
Vilniaus Malkų turgaus skvere (tarp Pylimo, Naugarduko ir Vingrių gatvių) galima pamatyti interaktyvų skulptoriaus kūrinį „Gera iniciatyva“.
