Dailės akademijos „Titaniko“ parodų salėje veikia M.Saukos medžio skulptūrų paroda „Vaikų kambarys“. Iš pirmo žvilgsnio ji gali pasirodyti šiurpoka. Kaip ir autoriaus parodai sukurtas tekstas, kuriame naivumą su medžiu susiejo čekų teologo Jano Huso nuo laužo mestelėta frazė „O šventas naivume“, kai senė pasilenkė įmesti malkų į ugnį, kurioje jis buvo deginamas kaip eretikas.
Už tuščios sakyklos – minia mažų medinių angeliukų ir gyvūnų, tarsi išgelbėtų iš gaisro apimtos bažnyčios ir laikinai sustatytų vienas šalia kito. Turėtų būti panašu į blogą sapną, bet šilta šviesa, užliejanti šį medinį pasaulį, sukuria keistai jaukią šventinę nuotaiką.
– Užėjus į salę atmintyje iškyla ištrauka iš Evangelijos pagal Luką: „Jėzus, pasišaukęs vaikučius, tarė: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite jiems, nes tokių yra Dievo karalystė.“ Mūsų tautodailė glaudžiai susijusi su tuo, ką meistrai matė Biblijoje, maldaknygėse, bažnyčiose. Ar tai ir jums buvo svarbu? – paklausiau M.Saukos, praėjusių metų gruodžio pradžioje sulaukusio Kristaus amžiaus – 33 metų.
– Taip. Bažnyčią irgi galima pavadinti vaikų kambariu, nes įėjęs į ją dažniausiai matai daug mažyčių vaikų figūrėlių – paveiksluose, reljefuose, skulptūrose. Todėl čia ir atsirado šitie „pučiai“ (išvertus iš italų k. žodis „putti“ reiškia vaikus, taip vadintos berniukų (angeliukų) figūrėlės meno kūriniuose. – Red.), kurių pilna bažnyčių puošyboje.
Tos figūrėlės ir yra tarsi pagrindiniai šios parodos veikėjai. O parodų salė taip pat yra vaikų kambarys, nes joje menininkai gali pažaisti su savo darbais, visaip juos išdėlioti. Anksčiau skulptoriai dažniausiai gaudavo užsakymus iš bažnyčių, todėl būtent ten jie galėdavo parodyti savo kūrybą, „pažaisti“.
Taip, šioje parodoje ne viskas mano sugalvota, daug ką pasiskolinau iš matytų, surastų šaltinių.
– Kodėl kai kurios „putti“ skulptūrėlės su atvirais pilvais ar galvomis?
– Bažnyčiose dažnai naudojami relikvijoriai – figūros su atviru pilvu ar krūtine. Tose kiaurymėse saugomos vieno ar kito šventojo kūno dalys – relikvijos. Parodoje daug sąsajų su religija.
Į tuos paveikslus, kurie sukonstruoti iš bambuko stiebelių (kaip dabar populiarūs „vabzdžių namai“), taip pat galima žiūrėti kaip į savitas ikonų replikas.
– O jūs pats tikintis?
– Tai jau labai asmeniški dalykai. Šioje parodoje susipynę daug įvairiausių temų, tačiau jos ištakos ir kertinis akmuo yra amatas, darbas būtent su šita medžiaga – medžiu. Ir man tai labai svarbu.
– Medis – profesionalių skulptorių ne itin mėgstama medžiaga. Nors turėjome ir Leoną Striogą, ir Antaną Mončį – tai labiau išimtys. Drožyba yra tarsi liaudies meistrų teritorija, kurioje karaliauja šviesaus atminimo Lionginas Šepka. O kaip jums kilo sumanymas drožti?
– Taip, medis susjęs su naivumu. Net ir mūsų tautosakoje, ir kalboje, jei yra koks medinis dalykas, tai jis turi kažkokio nebrandumo atspalvį, žymę. Toks įsigalėjęs požiūris. Todėl ir drožimas – šiek tiek vaikiška, naivi veikla.
Nors iš tiesų medis – tokia pat gera medžiaga kūriniui kaip ir bet kuri kita. Pasaulyje daugybė nuostabių medinių skulptūrų. Užtenka vien pasidairyti bažnyčiose. Kad ir mūsų medinėse bažnytėlėse.
Pabandyti drožti buvau sumanęs jau senokai – prieš kokius 10 metų, bet vis atsirasdavo kitų darbų. O čia užgriuvo karantinas ir, matyt, atėjo laikas medžiui. Dirbau trejus metus. Tiesa, kartais dariau ir kitus darbus. Mano „Ungurius“ galima pamatyti Vingrių skvere prie MO muziejaus. Dar buvo ir portretai, kuriuos rodžiau meno mugėje „ArtVilnius“. Bet pastaruosius metus jau ypač daug drožiau – kiekvieną dieną, net ir sekmadieniais.
– Ar drožti smagiau nei lipdyti, kurti tas betonines skulptūras, kurias galima pamatyti Viršuliškių miško parke Vilniuje? Juk vis tiek kasdien turite eiti į studiją kaip į darbą?
– Drožti labai smagu, daugiau kūrybos, nes iš karto matai rezultatą. Lipdydamas iš molio tarsi irgi matai, bet tai tik pirmasis skulptūros etapas. Po to dar tenka nuimti formas, atlieti. O tai užima daug laiko. O čia droži, pabaigi, dedi į šalį.
Ir net nežinau, kaip tai pavadinti, – veikla ar darbu. Visa bėda, kad šiandien pats žodis „darbas“ turi kažkokį neigiamą atspalvį. Tarsi tai būtų labai blogas dalykas, niekas nemėgsta apie jį kalbėti. Jei taip suprantame darbą, tai to, ką darau, tikrai nenorėčiau vadinti darbu. Juk einu į studiją ne todėl, kad privalau, o todėl, kad pats noriu. Tuomet ir savaitgalių negaila.
– O kas jus mokė drožti?
– Niekas. Mokiausi pats. Pradėjau prieš trejus metus ir viską, ką čia matote, padariau per tą laiką. Amato mokiausi bedarydamas, o dėl formos principai – tie patys kaip ir lipdant. L.Šepka taip pat niekur nesimokė. Ir, mano manymu, drožė gerai dar ir todėl, kad jo nesugadino švietimo sistema.
Rašo, kad jis mokyklos nebaigė ar baigė keturias klases. Gal ten net dailės nebuvo. Gali būti, kad visi būtų kaip L.Šepka, jei neitų į mokyklą. Juk tai, kad jis taip originaliai drožė, nėra stebuklas. Galbūt stebuklas yra tai, kad mažai suaugusiųjų kuria taip originaliai. Mokyklose daugumą suvienodina, suštampuoja. Todėl mokymasis – ir reikalingas, ir pavojingas dalykas.
– Taip kalbate, nors iš tiesų dailės mokėtės nuo ankstyvos vaikystės. Net jei tėvai – žinomi tapytojai Nomeda Saukienė ir Šarūnas Sauka – jūsų nemokė, nuolat matydavote jų paveikslus, girdėdavote jų pokalbius, būdavote tapytojų studijomis paverstuose kambariuose šeimos namuose Dusetose.
– Nenorėčiau to vadinti mokymusi. Negalėčiau. Žinoma, mačiau jų darbus. Ir turbūt svarbiausia – pavyzdį. Tokio gyvenimo būdo pavyzdį. Kitokioje šeimoje augusiam žmogui gali atrodyti neįtikėtinas dalykas, kad galima taip gyventi, kurti.
– Esu girdėjusi nuomonę, kad jūsų parodoje – tikra apokalipsė. Ar kurdamas galvojote apie pasaulio pabaigą? Gresiantį atominį karą ar ką nors panašaus?
– Ne. Žinoma, tokiu metu minčių buvo įvairių, bet iš tiesų aš tiesiog ėmiau trinką, drožiau, dėjau į šalį, tada ėmiau kitą. Negalvojau apie jokią apokalipsę.
Nors turiu prisipažinti, kad prasidėjus karui Ukrainoje paklausiau „Titaniko“ salių direktoriaus Vido Poškaus, ar sulauksime gruodžio, kurį buvo suplanuota paroda. Jis atsakė, kad turiu drožti.
– Jūsų išdrožtos lervos ir vabzdžių kokonai – pasikeitimo, atgimimo kitu pavidalu simboliai? Dar yra ir ant nugaros apvirtęs, taigi savo jėgomis tikrai negalintis atsikelti vabzdys. Tokie dalykai ne mažiau kaip keistos figūros gali išgąsdinti kai kuriuos žiūrovus.
– Na, visų prasmių nebūtina atskleisti, nes bus neįdomu žiūrėti. O įvairiausios baimės man – labai įdomus dalykas. Nes baimės, visokiausios fobijos dažniausiai atsiranda vaikystėje. Juk net tos skylutės, kiaurymės, kurių daug mano darbuose, kai kuriems žmonėms sukelia pasibjaurėjimą ar baimę. Maždaug kas šeštas žmogus turi skylių baimę – tripofobiją.
Krikščioniškajame mene kiaurymė susijusi su šventumu. Bent man taip atrodo. Šventose vietose dažnai galime rasti kiaurymių. Ten, kur stovėjo Kristaus kryžius, yra skylė, kur pakilo į Dangų – kiaurymė lubose, o kur dar visokie skylėti šventi akmenys.
– Parodos pristatyme rašėte apie vaikų kambarių madas. Tai tik pokštas ar iš tiesų domėjotės, kaip atrodo tie kambariai?
– Pasidomėjau tomis madomis, nes pavadinimą jau buvau sugalvojęs anksčiau. Prieš trejus metus vaikų kambarius puošdavo egzotiškais gyvūnais, vėliau šalia jų atsirado ir naminiai gyvuliai.
Ir pavadinimą, ir tekstą apie parodą ilgai nešiojausi galvoje – tik ne pusę puslapio, o gerokai daugiau. Jau seniai nieko nerašiau. Kad rašytum, reikia gyventi. O kai ištisas dienas droži – niekam daugiau laiko nebėra. Be to, taip dirbdamas nemąstai žodžiais ar sakiniais, svarbi tik forma.
– Koks buvo jūsų kambarys vaikystėje?
– Paroda su mano vaikyste turi tik netiesioginių sąsajų. Daugiau laiko praleisdavau ne savo kambaryje, o vadinamojoje gryčioje.
Buvusiame tvarte turėjau savo erdvę ir savo plotą už tvarto, kurį galėjau kasinėti. Taigi turėjau savo bunkerius ir savo griovius. Niekas nedraudė nei kasti, nei purvinam vaikščioti. Ir malkų šalia buvo, tad, galima sakyti, medžio kvapas taip pat susijęs su vaikyste.
– Sakėte, kad nemėgstate kalbėti apie tėvus, nors iki mokyklos manėte, kad visų vaikų tėvai – menininkai. Tačiau jūsų parodoje ne vienas žmogus įžvelgs sąsajų su Š.Saukos paveikslais.
– Kodėl tik su jo? Jei kas ieškos sąsajų, gali jų rasti ir su mamos tapyba.
– Iš mamos paveikslų – gal tik nuotaika, o ne forma?
– Nuotaika čia ir yra svarbiausia.
* * *
Skulptūros puošia parkus ir skverus
Skulptorius ir rašytojas M.Sauka gimė 1989 m. Vilniuje, tačiau augo Dusetose, baigė Dusetų Kazimiero Būgos gimnaziją. Dabar gyvena ir kuria Vilniuje.
2014 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė skulptūros magistrantūrą. 2010 m. stažavosi Italijoje, Mačeratoje.
Kartu su tėvais tapytojais Nomeda ir Šarūnu Saukomis nuo keturiolikos metų dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje.
2012 m. „Akademijos“ galerijoje (Vilnius) surengė pirmą personalinę parodą. O jau 2013 m. jo darbų buvo galima rasti tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“. 2013 m. dalyvavo tarptautiniame skulptorių plenere Dusetų skulptūrų parke.
2015 m. laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos pirmosios knygos konkursą ir išleido apsakymų rinkinį „Grubiai“. Už jį pelnė Kazimiero Barėno literatūrinę premiją.
2016 m. parodoje „Pasijuntu stebimas kito“ pristatė trijų metrų aukščio betonines skulptūras, realistiškai atvaizduojančias nuogus senyvus žmones. 2018 m. M.Saukos betoninės skulptūros pastatytos Viršuliškių miško parke Vilniuje.
2020 m. skulptoriaus „Unguriai“ pastatyti prie Daugų ežero Alytaus rajone, tokioje vietoje, kur prieš 92 metus dar taškėsi ežero bangos. 2022 m. nauja „Ungurių“ versija papuošė sostinės Vingrių skverą šalia MO muziejaus.
