M.Jonynaitė dalijasi mintimis apie savo kūrybinį kelią ir kur jis veda.
– Morta, šiuo metu gyvenate itin intensyviai, dirbate su kostiumais kino aikštelėje ir dar spėjate dalyvauti meniniuose projektuose bei pristatyti solo parodas. Kaip viskas prasidėjo? Kokie keliai paskatino imtis meninės praktikos ir kodėl ją susiejote būtent su tekstile?
– Visada žinojau, kad man reikalinga kūryba ir kad tikrai noriu kurti. Baigusi mokyklą norėjau šiek tiek laisvės, kad turėčiau laiko sau ir galėčiau susikoncentruoti į kūrybą be griežtos tvarkos.
Žinojau, kad norėjau studijuoti ne Lietuvoje ir man buvo įdomi Amsterdamo Gerrito Rietveldo akademijos programa, nes ten esmė buvo atrasti asmeninę kūrybinę kryptį. Šio tikslo ten siekiama iš konceptualios pusės – per grupinį darbą ir analizę – tiek savęs, tiek aplinkos.
Studijuojant privalomi metus trunkantys bendri kursai ir tik tada galima pasukti norima kryptimi. Visos tos kryptys veikiau reiškia kūrybinį modelį – nors medija svarbi, ji tiesiogiai susijusi su tavo darbo praktika, pavyzdžiui, mano atveju – tekstile.
Mano studijų kryptis labai stipriai svyravo tarp tyrimo, aplinkinių procesų analizės ir viso to perkėlimo į taktiliškumo sritį. Man tai buvo labai artima, nes mane domina tiek kostiumų ir drabužių dizainas, tiek juvelyrika. Viskas, kas susiję su kūnu.
O tekstilė plačiu spektru apima tą su kūnu susijusį lauką. Man patinka, kad tekstilė yra labai arti mūsų, dėl to per ją galima tyrinėti jautrius procesus.
– Nuo taktiliškos tekstilinės materijos nukeliaujate prie fizinio ir mentalinio kūno. Papasakokite daugiau apie savo meninę praktiką. Ant kokių pamatų ji statoma?
– Reaguoju į aplinkoje vykstančius procesus, tad tam tikra prasme jie persikelia ir į kūrybą. Visas mano parodas galima stebėti iš dviejų pusių: viena yra technologinė, nes mane domina aiškią struktūrą turinti tekstilė, kažkoks aiškus tinklelis, leidžiantis per labai paprastą ritmiką kurti pasakojimą; o kita yra pasakojimai, kuriuos įpinu į šiuos tekstilinius tinklelius.
Gal mano metodika ir yra lygiagrečiai ieškoti technologinių sprendimų ir pritaikyti juos jau konceptualiam turiniui.
Temos į mano kūrybą ateina dažniausiai iš asmeninės patirties. Pavyzdžiui, Marcinkonių traukinių stotyje surengta paroda buvo glaudžiai susijusi su rezidencijos aplinka, buvimu miške ir toje nuolat judančioje gamtoje.
Užupio galerijoje „Galera“ vykusi paroda „Kvadratinė šaknis“ buvo susijusi su gėda ir pavydu, tarpstančiais mano aplinkoje. Ieškojau, kaip galėtume kalbėti tokiomis nepatogiomis temomis.
Naujausias kūrinys „Antra oda“, pristatytas parodoje „JCDecaux premija. Galimybių bangos“, susijęs su mano artimoje aplinkoje esančio artimo žmogaus patirtimi. Domėjausi ir sekiau transbendruomenės gyvenimą per artimą aplinką.
– Kaip sugalvojote pastarąjį darbą pateikti projektui „JCDecaux premija“?
– Kūrinį „Antra oda“ kūriau labai ilgai, ieškojau specifinės erdvės jam pristatyti, o kad jis įvyktų, reikėjo ir finansinės pagalbos.
Mane sudomino, kad paroda šiemet buvo perkelta į Dailininkų sąjungos galeriją, turinčią vitrininius langus, nes šiam kūriniui norėjau maksimalaus matomumo. Jis kalba apie absoliučiai nematomą mūsų visuomenės dalį. Arba tai, kad mes, kaip visuomenė, neleidžiame jai būti matomai.
– Renkatės archajiškas, lėtąsias tekstilės technikas, reikalaujančias amato įgūdžių ir laiko. Kodėl renkatės būtent šį kelią, kai šiandien yra tiek daug galimybių greitai išgauti kūrybinius rezultatus?
– Mane domina technologinės galimybės, o lėtumas leidžia išgryninti pasakojimą. Kadangi kūrybiniame procese esu gana intuityvi, kartais galiu kažką abstrakčiai sugalvoti, bet per rankų darbą viskas susipina į istorijas, per jį randasi esminės idėjos.
Naudojant lėtąsias technikas kūriniai užsipildo energija ir emocija. Pavyzdžiui, audimas yra visiškai tvari technologija, nes negali daug nuveikti, audiniai imlūs laikui.
Kūryboje man svarbus tvarumas, kuris kuriamas emociškai per meditatyvumą, savidrausmę. Viena yra naudoti technologiškai tvarius procesus, o kita – kasdienybėje kurti tvarų ryšį su aplinka ir savo bendruomene.
– Kas įkrauna jūsų kūrybą?
– Savo meninę veikla vadinu išgyvenimo taktika. Tai nėra tiesiog darbas, iš kurio gyvenu, man tai be galo reikalinga. Tai išgyvenimo taktika, per kurią ieškau, kas man rūpi, ir bandau atrasti sprendimus. Dažnai juos randu savo studijoje.
