„Mintis išleisti ryškiausias Lietuvos vizualiųjų menų kūrėjas pristatančią knygą leidykloje kilo prieš daugiau nei trejus metus. Ją sudaryti pakvietėme menotyrininkę prof. A.Narušytę. Į komandą buvo pakviestos menotyrininkės Laima Kreivytė ir Ieva Burbaitė, filosofė Audronė Žukauskaitė, vėliau prisijungė menotyrininkė Karolina Rimkutė“, – apie knygos komandą sakė leidyklos projektų vadovė ir knygos turinio redaktorė Aira Niauronytė. Ji taip pat parengė ir dalį tekstų.
Moterys kūrėjos meno lauke ilgai buvo ignoruojamos, todėl dabar į Lietuvos meną galima pažiūrėti naujai. Šalyje yra daug talentingų ir labai skirtingų menininkių, kurių nepaminėjus neįmanoma perprasti Lietuvos vizualiųjų menų visumos.
Lietuvės, lenkės, žydės, rusės – jos kūrė Lietuvoje, nors ne visos čia gimė. Rengiant knygą siekta pristatyti skirtingų istorinių laikotarpių meno kūrėjas, knyga apima maždaug šimtmetį.
Dalis į knygą įtrauktų kūrėjų padarė ir daro įtaką ne vien savo menu, bet ir veikla, novatorišku mąstymu. Nuosekliai skaitant matyti, kaip kinta kūrybos formos: tarpukariu ir sovietmečiu tapyboje vyravo portretai ir peizažai, grafikos, skulptūros raiška dažniausiai būdavo tradicinė, o šiuolaikinis menas – tai diskusijų apie pasaulio problemas aikštelė, tyrimų laboratorija.
„Dailės istorija tradiciškai iškelia menininkus, o menininkes nustumia į pakraštį kaip nelabai svarbias, kartojančias, nesančias. XX a. 8-ajame dešimtmetyje Vakarų kultūroje prasidėjusi feministinės dailėtyros banga paskatino ieškoti užmirštų menininkių, rašyti jų istoriją.
Tačiau Lietuvoje apie moterų teises ir nelygybę įtvirtinančias meno studijų, kūrybos finansavimo, viešinimo ir įvertinimo struktūras pradėta kalbėti tik atkūrus nepriklausomybę. Dar ilgai prestižinėse parodų salėse vyravo vyrų ekspozicijos, kultūros lėšos buvo skirstomos taip, kad menininkai galėdavo pristatyti kūrybą storuose „paminkliniuose“ albumuose, o menininkės geriausiu atveju – tik plonyčiuose.
Lietuvos nacionalinių muziejų kolekcijose ir nuolatinėse ekspozicijose vyravo menininkų darbai, dailėtyrininkų rašomose studijose – vyrų pavardės. Reikšmingomis premijomis buvo gerokai dažniau apdovanojami menininkai nei menininkės, jos rečiau atstovavo Lietuvai tarptautinėse parodose“, – apie moterų menininkių situaciją rašoma knygos pratarmėje.
Padėtis pastebimai ėmė keistis XXI a. 2-ajame dešimtmetyje. Menininkių parodų daugėja, jos rengia ambicingus tarptautinius projektus, nuolat pelno geriausio menininko titulą „ArtVilnius“ meno mugėje, apdovanojamos Nacionaline kultūros ir meno premija. Taip pat vis dažniau girdime apie tarptautinę menininkių sėkmę.
Dėl šių priežasčių dabar metas peržiūrėti Lietuvos dailės istorijos kanoną. Vakarų dailėtyrininkai šį darbą jau atliko prieš keletą dešimtmečių. Šios knygos tikslas – užpildyti spragą ir viename leidinyje pateikti savotišką aukso fondą, kurio negalėtų apeiti ir pasaulio dailėtyrininkai.
Pirmoje knygos dalyje pristatomos tarpukario menininkės (jų knygoje – 14), antroje – sovietmečiu dirbusios kūrėjos (15), o trečioje – šių dienų menininkės (30). Kiekviena dalis pradedama kontekstą pristatančiu įvadu.
Knygoje 176 iliustracijos, priedas – meno terminų žodynėlis. Tarp 59 menininkių – ir tokie visiems žinomi vardai kaip Aleksandra Kašuba, Paulina Pukytė ar Venecijos Auksinį liūtą laimėjusi trijulė, ir plačiajam ratui mažiau žinomos menininkės. Anot autorių, siekta, kad perskaičius trumpą tekstą būtų galima susidaryti vaizdą apie menininkės ir kūrybą, pasaulėžiūrą ir santykį su gyvenimu.
