Puiki grafikė ir turbūt geriausia Lietuvoje meno kūrinių iš rankų darbo popieriaus kūrėja E.K.Kriaučiūnaitė, šiais metais su šeima atšventusi aštuoniasdešimtmetį, kitą dieną sužinojo, kad susirgo COVID-19.
Tačiau sunki ligos eiga nesutrukdė neišsenkančia energija garsėjančiai menininkei surengti planuotų jubiliejinių parodų, simboliškai pavadintų „Kintantis laikas“. Pirmoji jų įvyko Vilniuje, antroji – Kiduliuose, kur šeima įsikūrė grįžusi iš Argentinos, o trečiąją iki šios savaitės pabaigos dar galima pamatyti Žemaičių dailės muziejuje (ŽDM).
Pasak menotyrininkų, E.K. Krikščiūnaitės kūriniai išsiskiria lietuvių grafikos kontekste, įliedama į ją spalvingumo, ekspresyvumo, argentinietiško tango atgarsių kupino laisvo polėkio.
Besidairantiems originalių kalėdinių dovanų reikėtų pavartyti ir ką tik pasirodžiusį dailininkės kūrybos albumą, kuriame – įdomiausi darbai ir atskiros knygos verti biografijos vingiai. Kūrybą papildo autentiški pačios dailininkės komentarai.
– Ar vaikštinėdama jubiliejinių parodų salėse pagalvojate, kaip būtų galėjęs susiklostyti jūsų likimas, jei šeima būtų pasilikusi Argentinoje? – paklausiau E.K.Kriaučiūnaitės, savo dirbtuvėje Vilniaus senamiestyje stebinčios keistą Baltijos dumblių viralą, kuris po kiek laiko taps jos darbų popieriumi.
– Pasvajoju. Bet dabar jau visas mano gyvenimas čia. Šeima, vaikai, anūkai. Sovietmečiu turėjau daug baimių. Atrodė, kad kažkas manyje negerai, juk gimiau ir augau visai kitur. Atkūrus nepriklausomybę viskas stojo į savo vietas – pasidarė visai nebaisu, kad turiu ir tėvynę, ir gimtinę. Pasijutau turtingesnė. Dabar stebiuosi, kad tiek metų turėjo praeiti.
Tiesą sakant, kažin ar būtume atvažiavę į Lietuvą, jei ne tėvo liga. Argentinoje jam išoperavo kairį plautį ir pasakė, kad Buenos Airėse labai drėgnas klimatas, todėl būtina važiuoti gyventi kur nors į Andų kalnų pusę arba į Europą.
Pagal prognozes jam buvo nedaug likę gyventi – pusmetis, geriausiu atveju metai.
Tuo metu kaip tik buvo toks vajus – daugelis Argentinos lietuvių važiavo į Lietuvą. Mama pasakė, kad jei jau mirti – tai tėvynėje. Gal rasime giminių, pažįstamų. Juk daugelį metų visai nebuvo jokio ryšio, nieko apie saviškius nežinojome. Pasirodė, kad buvo gyvos keturios tėvo seserys, trys broliai ir daug mano pusseserių bei pusbrolių.
Lietuvoje tėvas pragyveno dar beveik devynerius metus. Net ilgiau nei mama, kuriai sovietiniame ūkyje teko dirbti nevėdinamame beicavimo sandėlyje. Ten ir gavo kepenų vėžį.
– Kodėl atvažiavę iš tokio didmiesčio kaip Buenos Airės apsigyvenote mažame Kidulių miestelyje?
– Mano tėvas Lietuvoje buvo šaulys savanoris. Ir nors išvažiavo į Argentiną 1928 metais, grįžus sovietinė valdžia neleido apsigyventi nei Vilniuje, nei Kaune, nei Klaipėdoje, nei kitame didesniame mieste.
Tėvas dažnai priekaištaudavo mamai, kad grįžome, o mama niekada nesiskundė.
Kartą teko 16 kilometrų eiti iki Kidulių per lietų pėsčiomis (autobusai tais laikais ten iš viso nekursuodavo). Aš niršau, o mama mane ne tik ramino – džiūgavo, sakė, kad nereikia nusiminti. Mat čia – Lietuva, o ne Buenos Aires, kur jei per lietų vaikščioji, tai drėgmė ilgai per kaulus eina. Lietuvoje jau rytoj viskas išdžius, gėlės žydės. Čia viskas juk taip gražu! Sunku pasakyti, ar jai taip jau viskas patiko, ar ji tiesiog tyliai kentėjo.
– Kiek jums buvo metų, kai atvažiavote į Lietuvą?
– Ėjau penkioliktus. Buvo taip liūdna, kad norėjau numirti. Ir ne tik dėl to, kad palikau savo miestą, draugus, svajones, bet dar ir dėl to, kad ne tokią Lietuvą radau! Iš motinos pasakojimų, pasakų ir dainų buvau susikūrusi nuostabų krašto paveikslą.
O ką pamačiau? Nuskurdintą, išniekintą, ištremtą tėvų žemę, kurioje tiesiog baisu gyventi. Reikėjo priprasti, prisijaukinti, kad ir tokią. Mokėjau lietuviškai, bet ta mano kalba buvo senoviška ir dar maišyta: mama buvo aukštaitė, tėtis – suvalkietis. Sakydavau „undarokas“, „šėpa“. Mokykloje buvau pajuokos objektas. Išėjus atsakinėti berniukai iš juoko krisdavo ant žemės. Mano pirmame diktante buvo 57 klaidos. Gavau net ne kuolą, o nulį.
Bet nepasidaviau. Kai iš manęs pradėjo juoktis, nusprendžiau – pirma iš savęs pasijuoksiu. Ir pradėjau eiti atsakinėti savanore. Kiekvieną dieną, per visas pamokas. Tada mane labai pamėgo, nes kol atsakinėdavau, praeidavo pusė pamokos. Kitų nebespėdavo paklausti.
Ir kažkodėl visuomet šypsodavausi. Kartą Vytautui Landsbergiui papriekaištavo, kad jis šypsosi kritiškose situacijose. O aš jį suprantu. Šypsena – tarsi apsauga. Dažnai vėluodavau į pamokas, nes turėdavau nueiti du su puse kilometro pėsčiomis visokiu oru. Atidarau duris ir juokiuosi. Fizikos mokytojas buvo piktokas, kartais pasakydavo: „Kriaučiūnaite, nerodykit dantų, aš jų nepirksiu.“
Tik po penkiasdešimties metų išdrįsau vėl į tuos Kidulius nuvažiuoti. Dabar ten taip gražu! Puikiausiai galėčiau gyventi. Labai kūrybingos Kidulių dvaro organizatorės – energingos, įdomūs jų planuojami renginiai. Tai ir sužadino neišsakytus sentimentus iš tų laikų, kai nors ir liūdna buvo, bet tėvai buvo šalia, o viskas dar ateityje. Todėl ir jubiliejinę parodą surengiau dvarelyje, kuriame mano paauglystės metais buvo įsikūrusi tarybinio ūkio kontora.
Jau studijuodama Vilniuje beveik dvejus metus kas mėnesį eidavau į vykdomąjį komitetą reikalauti, kad mus išleistų atgal į Argentiną arba duotų butą. Gyvenau Dailės instituto (dabar – Dailės akademija) bendrabutyje, o tėvai vis dar gyveno Kiduliuose.
– Bet iš Kidulių pabėgote ne į Vilnių, o į Kauną?
– Taip, kažkur perskaičiau, kad Kaune atidaryta pirmoji mokykla-internatas. Aš norėjau piešti, ilgėjausi miesto, kino, teatro, kitų dalykų. Man tuomet buvo 17 metų. Namuose su tėvais buvo saugu, kalbėdavau ispaniškai, bet nusprendžiau, kad būtina išvažiuoti.
Taip atsidūriau „ubagiukų“ internate. Dabar ten Juozo Naujalio mokykla, už Muzikinio teatro. O toji internatinė mokykla buvo ypač gera. Literatų būrelį kuravo rašytojas Kazys Saja, su muzikantais dirbdavo Juozas Indra. Muzikinio teatro žmonės rengė įvairius muzikos būrelius.
Man dailę dėstė skulptorius Alfonsas Janulis ir tapytojas Eugenijus Survila. Tokio lygio žmonės – moksleivių būreliuose! Nenoriu kritikuoti, bet raskite šiais laikais tokio lygio internatą. Dar lankiau dailę Profsąjungų rūmuose, tad man leisdavo grįžti į bendrabutį po dešimtos. Tik vakarienės negaudavau, bet likdavo duonos, o svogūnų iš namų turėdavau. Ir to man pakakdavo.
– Turbūt sapnuodavote gimtinę? Ar dabar dar sapnuojate? Juk nemažai jūsų darbų – lyg sapnai ar kažkam tolimam siunčiami laiškai.
– Mano sapnai – ryškūs, įdomūs. Papasakosiu jums paskutinį savo sapną Argentinoje. Bagažas jau buvo išvežtas, likę tik šiek tiek baldų. Tėtis po tos operacijos vaikštinėjo lietsargiu pasiremdamas, nes lazdos nenorėjo. Ir į Lietuvą važiuoti nenorėjo, todėl mama viską tvarkė.
Taigi prieš pat išvažiavimą sapnuoju, kad mane pažadino baisus garsas. Išbėgu į kažkokį koridorių – jis nei žalias, nei mėlynas, keistos švieselės jame ir angelai kažkokius judesius daro. Bandau prie jų prisiderinti, bet nepavyksta. Man taip slogu, kad grįžtu į kambarį, iš kurio išėjau, o jis pilnas plunksnų, pūkų. Jie lenda man į ausis, akis, nosį, burną. Negaliu kvėpuoti, dūstu. Ir išgirstu balsą (turbūt Dievo?), kuris man sako: „Nebijok, tu tik atsispirk – pakilsi aukščiau, įkvėpsi ir turėsi jėgų vėl atsispirti.“
Atsibudau išpilta šalto prakaito. Paskutiniai pusryčiai. Reikia išvažiuoti. Taip liūdna. Draugai atėjo manęs palydėti. Verkiu. Ir tas laivas niekaip neišplaukia, ir tas sapnas galvoje. Nuėjome miegoti, o kai atsibudau ir išlėkiau į denį, Buenos Airės jau buvo toli. Verkiau.
Praėjo dveji metai. Ir pirmą rytą Kauno internato bendrabutyje atsibudau nuo baisaus garso – visus žadino trimitas ir spyris į duris. Po to trimito visos lekiame su naktiniais į koridorių daryti mankštos. Kaip angelai, su naktiniais.
Švyti langas, pro kurį matyti M.K.Čiurlionio muziejus, o ilgo koridoriaus gale – spingsulė. Vienas, du, trys, keturi. Darom mankštą, daužomės rankomis ir kojomis, nes koridoriuje nedaug vietos.
Aš daugiau nebegaliu, sugrįžtu į kambarį ir prisimenu savo sapną, nes ten rugsėjo saulė pro langą apšvietė visas kosmines dulkeles, kurios sklandė visur kaip tie sapno pūkai. Tuomet pagalvojau, kad nors atrodys, kad dūstu, bet aš atsilaikysiu. Reikės tik atsispirti. Ir tai man gyvenime padėjo.
– O su Argentinoje likusiomis draugėmis palaikėte ryšius?
– Taip, visą laiką susirašinėjome. Štai dirbtuvėje kraitelis laiškų. Paskui ištekėjau, gimė sūnus. Bandžiau atnaujinti ryšius su tolimesniais giminaičiais Argentinoje, bet taip ir nepavyko užmegzti kontakto. Argentinoje buvo sunkūs laikai, nerami politinė situacija ir su sovietais nelabai kas norėjo bendrauti. Tokia realybė.
Tačiau iš anų laikų puikiai prisiminiau draugių telefonus ir, kai atėjo Michailo Gorbačiovo era, nusprendžiau paskambinti į Argentiną savo pieno seseriai – kai man gimus mamytei trūko pieno, tos draugės mama, argentinietė, mane maitino. Mes su ja buvome neišskiriamos. O kai paskambinau, kiek buvo džiaugsmo! Tuomet pradėjau jau realiai planuoti kelionę.
Kaip turistei važiuoti nesinorėjo, tad praėjo dar nemažai laiko, kol pavyko gauti kvietimą surengti parodą prestižiniame meno centre „Recoleta“ Buenos Airėse. Taip nutiko, kad Lietuvos garbės konsulo Argentinoje šviesaus atminimo Algimanto Rastausko išrūpintas kvietimas porą metų išgulėjo kažkur Užsienio reikalų ministerijoje, o paskui dar ir Kultūros ministerijos stalčiuje.
Buvusiame vienuolyne įsikūrusiame „Recoleta“ centre – didelės parodų salės. Galėčiau jas užpildyti, darbų turiu daugiau nei proto, nes nieko kito daryti nemoku. Na, dar tortą iškepti ir matę virti. Bet nelabai mėgstu vieno autoriaus parodas. Tik dabar, jubiliejus proga, rengiau tokias. O šiaip įdomiau ir smagiau su kompanija. Ir argentiniečiams įdomiau pamatyti įvairesnės lietuvių kūrybos panoramą.
Suorganizavau Lietuvos grafikos kolekcijos parodą, kurią parėmė George’o Soroso fondas ir Argentinos lietuvių bendruomenės. Parašiau džiugią žinią savo argentinietėms draugėms. O kai pro lėktuvo langelį pamačiau Buenos Aires, pasidarė taip neramu – kas bus, jei niekas į tą mūsų parodą neatvažiuos? Atskridom. Nusileidom. O ten pasitiko gal šešios mano draugės su plakatu „Sveika atvykus!“. Ir dar ten visko prirašyta! Mažai trūko, kad būtų buvusi pakviesti ir TV laidos „Sugrįžimai“ reporteriai.
Buvo puikus susitikimas. Susirinkdavome toje gatvėje, kur gyvenome, ir vaikštinėdavome savo vaikystės takais: Benito Nazaro aikštėje, prie mokyklos, prie picerijos „Corrientes“ prospekte. Sugrįžom į jaunystę.
Anuomet, prieš daugelį metų, vasaros vakarais mes tai su viena, tai su kita mama eidavome valgyti ledų į kavinaitę. Tos ledainės jau nebėra, bet paaiškėjo, kad mėsininkas – tas pats. Jau senukas, bet gerai prisiminė donją Mariją, mano mamą.
– Nesinorėjo ten pasilikti?
– Negaliu niekur pasilikti. Dabar Lietuva – mano namai. Tiesa, turiu svajonę kasmet mėnesį ar du praleisti Argentinoje.
Tikiu, kad ji dar gali išsipildyti. Juk planuoju pagyventi dar kokius dvidešimt metų. Mano teta Aneliūtė mirė 103 metų, o paskutinė jos skaityta knyga buvo Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“. Taigi ir aš turiu šansų.
Tik ne į svečius nuvažiavus pas draugus ar pažįstamus, o išsinuomavus dirbtuvėlę. Tokią, kurioje galėčiau dirbti ir pati priimti svečius. Noriu – paišau, noriu – miegu. Noriu – geriu raudoną vyną.
Tikiu, kad ta svajonė dar gali išsipildyti. Juk planuoju pagyventi dar kokius dvidešimt metų. Mano teta Aneliūtė mirė 103 metų, o paskutinė jos skaityta knyga buvo „Silva rerum“. Taigi, ir man yra šansų.
– Rankų darbo popierių irgi atradote gimtinėje?
– Taip. Toje pirmoje lietuvių grafikos parodoje Buenos Airėse prie manęs priėjo argentinietis dailininkas Ricardo Crivelli ir pagyręs Lietuvos grafiką pasidomėjo, kodėl visi dailininkai dirba su vienodu popieriumi.
Išgirdęs, kad mes kitokio ir neturime, pasiūlė užeiti pas jį į dirbtuvę, nes jis pats gamina popierių savo darbams. O ten – ne tik dirbtuvės, bet šalia ir sodas, kuriame auga bananai ir visokios kinietiškos rožės – medžiaga, iš kurios jis ir daro popierių. Man taip patiko, kad paklausiau, ar galėčiau gauti to popieriaus gamybos pamoką? Jis sutiko, bet išaiškėjo, kad pamokas rengia tik šeštadieniais. Kitu metu dirba savo darbus.
O šeštadienio pamoka užima visą dieną – darbas, pietūs ir toliau – iki pat vakaro. Viena pamoka – 120 dolerių. Iš manęs jis tik vieną darbą paėmė. Kitaip būčiau neišsimokėjus.
Nuo tada ir mano kūryba pasikeitė. Visada mėgau popierių, o dabar jis – ypač svarbi mano darbų dalis. Kai kada padarius lakštą nieko net pridėti nereikia. Yra ir forma, ir įvairių žolynų raštai. Ypač gražūs – iš bijūnų, bet įdomūs ir iš meldų, kitų augalų.
Esu padariusi popierių iš Ispanijos jūros žolių, o dabar nusprendžiau išbandyti Baltijos jūržoles, kurias tiek kartų esu mačiusi pajūryje, bet niekada nebuvau panaudojus. Gaunasi toks gilios pilkos spalvos popierius su įdomia faktūra.
Aš ir popieriaus dirbtuves rengiu – suaugusiems, vaikams. Ir kas man labiausiai patinka, kai darau tokį popierių, tai kad visa tai – ne mano, o Jo triūsas. Kaip sėmiau – taip sudėjau. Tuomet niekuomet negalvoji, kad tau kažkas nepasisekė. Tai Jam pavyko, arba ne. Išmirkai ir vėl iš naujo mali, semi, kloji. Štai, pavyzdžiui, lakštai, į kuriuos sudėjau svogūnų lukštus, kuriuose viriau velykinius margučius. Aš, žinokite, nieko neišmetu. Popieriui viskas tinka, jei tik ekologiška, – ir paukščių plunksnos, ir šuns plaukai.
– Ar tiesa, kad beveik visą gyvenimą gyvenusi Lietuvoje neseniai susidūrėte su grėsme netekti lietuviško paso?
– Ta istorija prasidėjo 1994 metais Argentinoje, kai norėjau prasitęsti vizą toms rankų darbo popieriaus pamokoms, per savo pirmą sugrįžimą po 37 metų. O baigėsi tik užpernai.
Buenos Airėse paaiškėjo, kad nors turiu Lietuvos pilietybę, vis dar esu ir Argentinos pilietė, todėl galiu išvykti iš šalies tik su Argentinos pasu. Valdininkai surado kortelę, kurią užpildžiau būdama devynerių metų – su mažų pirštukų atspaudais, vaikišku raštu surašytą. Tą dokumentą sovietų Lietuvoje iš manęs atėmė, bet tai nesutrukdė jį atnaujinti. Niekada nebuvau išbraukta iš Argentinos piliečių sąrašų, todėl po savaitės gavau naują Argentinos pasą
Tačiau problema iškilo, kai prieš dvejus metus man reikėjo keisti lietuviškus dokumentus. Pamatę, kad esu gimusi Argentinoje, paklausė ar turiu Argentinos pasą. Pasakiau, kad turiu, bet jo galiojimo terminas pasibaigęs. Tuomet paėmė mano lietuvišką pasą, identifikacijos kortelę ir pranešė, kad nieko negausiu, nes privalau atsisakyti Argentinos pilietybės. O jos atsisakyti – neįmanoma. Argentina neatsisako savo piliečių, kai jie įgyja kitos šalies pilietybę. Jei jau gimei toje žemėje, tai ir būsi jos pilietis iki pat mirties.
O Lietuvos valdininkų neįtikino mano argumentai, kad gaunu Lietuvos pensiją, esu apdovanota Vyriausybės premija. Parodžiau visus dokumentus – ir savo, ir tėvų: tėvo karinį bilietą, santuokos liudijimą ir t.t. Pareikalavo net menotyrininkų patvirtinimo, kad atstovauju Lietuvai tarptautinėse parodose, kad nedarau gėdos Lietuvai. Aštuonis mėnesius gyvenau su baisia įtampa.
O juk esu lietuvių, kurie čia gyveno iki sovietų okupacijos, vaikas, gimęs ne Lietuvoj. Taigi, turiu teisę į dvigubą pilietybę. Šešiasdešimt metų gyvenau Lietuvoje. Atstovavau jos menui – rengiau parodas čia ir užsienyje. Bet manęs vis tiek nenorėjo pripažinti piliete! Kodėl?
Gerai, kad po tiek mėnesių popierizmo vienas pažįstamas žmogus pagelbėjo. O juk tokį sprendimą galima buvo padaryti per 15 minučių. Kodėl mes taip nemylime savo piliečių? Gal „dovanėlių“ reikėjo? Nežinau. Bet bjauru! Mūsų valstybei tai garbės nedaro.
Tada ypač aiškiai pajutau, kaip man svarbu gyventi Lietuvoje. Ką daryčiau, jei mane iš tiesų deportuotų? Nors dabar jau galiu pajuokauti, kad gal būtų buvę ir geriau? Sugrįžčiau po poros metų kaip emigrantė. Pagerbtų. Galėčiau savo darbus eksponuoti išeivių kūrybai skirtame Vytauto Kasiulio muziejuje. Juk dabar sugrįžusius vertina, o aš atsiradau ne laiku – „giliame sovietmetyje“.
– Ant jūsų studijos stalo – balti vokai su kalėdiniais užrašais. Vis dar tokiu būdu sveikinate bičiulius?
– Taip. Kasmet prieš šv. Kalėdas du mėnesius darau sveikinimus. Kiti skundžiasi, kad lapkritis – bjaurus mėnuo. O mano dirbtuvėje jau nuo spalio – dega žvakutė, kvepia smilkalai ir randasi geri palinkėjimai. Darau sveikinimus, ruošiuosi Kūdikėlio atėjimui. Nors kartais taip sunku ...ir liūdna. Ar tikrai Jis ateis? Bet Viltis visada yra kažkur labai arti.
DATOS IR FAKTAI
Kuria darbus ir iš bijūnų
E.K.Kriaučiūnaitė gimė 1942 m. Buenos Airėse (Argentina). 1956 m. su šeima persikėlė į Lietuvą ir apsigyveno Kiduliuose (Šakių r.).
1958–1961 m. mokėsi Kauno internatinėje mokykloje. 1968 m. Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) baigė grafiką. 1994 ir 1997 m. Argentinoje, dailininko R.Crivelli dirbtuvėse, mokėsi meninio rankų darbo popieriaus gamybos technikos. Nuo tada kuria grafiką ir erdvines kompozicijas naudodama savo autorinį popierių su augalų – bijūnų, jūržolių, meldų – faktūra.
Nuo 1969 m. menininkė dalyvauja parodose. Lietuvoje ir užsienyje surengtų asmeninių parodų skaičius artėja prie 60, o bendrų parodų viršija 300.
E.K.Kriaučiūnaitė – tarptautinės Krokuvos grafikos trienalės laureatė, jos kūryba įvertinta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija. Menininkės darbų yra Lietuvos, JAV, Lenkijos, Argentinos, Danijos, kitų šalių muziejuose ir privačiose kolekcijose.
