Naujausia R.Ščerbausko fotografijų paroda „Paslėptos istorijos“ neseniai atidaryta Kauno centriniame pašte įsikūrusioje bendradarbystės su Ukrainos kūrybininkais ir menininkais erdvėje „CulturEUkraine“.
Fotografas sukūrė 10-ies smurtą ir prievartą išgyvenusių asmenų portretų ciklą, kuris eksponuojamas kaip kinetinė fotografijų instaliacija.
Kurdamas portretų ciklą „Paslėptos istorijos“ R.Ščerbauskas stabtelėjo priešais išgyvenusius smurtą asmenis, kurių gyvenimo istorijos ir toliau lieka paslėptos. Per nuotraukose užfiksuotus žmonių portretus siekiama parodyti, kad smurtas egzistuoja visai šalia, ir susimąstyti, gal būtent šalia esančiam žmogui reikia pagalbos.
– Esate įpratęs fiksuoti nežinomų žmonių portretus gatvėje neturėdamas tikslo atskleisti jų gyvenimo istorijų. Galbūt tai padėjo dirbti ir prie šios parodos, kai nesiekėte sužinoti apie fotografuojamų žmonių patirtį? – „Laikinoji sostinė“ paklausė R.Ščerbausko.
– Turėjome tokį susitarimą, kad fotografuosiu žmones visiškai nieko nežinodamas apie tai, kas jiems nutiko. Tai leido man žvelgti į juos be išankstinių nuostatų, matyti jų akis, o ne už jų esančią patirtį. Manau, šis darbas buvo abipusiškai sėkmingas ir pozityvus.
Beveik su visais žmonėmis, kuriuos fotografavau, užsimezgė gyvas kontaktas, tarpusavio santykis, pasitikėjimas. Tai džiugino viso darbo metu.
– Ar būna, kad ir gatvėje sutinkate žmonių, kuriems, jaučiate, reikia pagalbos?
– Daug tokių atvejų. Bet nebūtinai prašo tas, kuriam labiausiai reikia. Su prašančiais gali ir apsigauti, gatvėje visko apstu, yra ir tokių, kurie ta pagalba spekuliuoja, siekia pasipelnyti iš sužadinto gailesčio.
Kartais tai tampa net savotišku verslu, kai sukuriamas ištisas išmaldos prašytojų tinklas, juk tai irgi ta pati vergija, smurtas prieš silpnesnį, bejėgį. Bet, paradoksas, visuomenėje nukentėjęs nuo smurto yra nepatogus, nenorimas, atstumtas – gerokai labiau nei skriaudėjas.
– Gal galite pasakyti, kokių žmonių Kaune daugėja – laimingų ar nelaimingų?
– Tikrai pastebiu, kad miestas tuštėja. Laisvės alėjoje judesys prieš 15 metų buvo visai kitoks. Ypač po pandemijos man pasijuto kažkokia neviltis mieste.
Prisideda ir tos nesibaigiančios statybos. Žmonės tiesiog nebenori eiti į miesto centrą, nes čia nuolat tvyro triukšmas, dulkės, chaosas. Tai tikrai prisideda prie bendro nuovargio jausmo. Atsisėdi kavinėje ir nuolat girdi pjaunamo akmens garsą, tau dulkes pučia tiesiog į akis.
Pavyzdžiui, būnant Tokijuje teko stebėti statybas pačiame miesto centre, tai šalia jų buvo sumontuotas daviklis, kuris visą laiką rodė leistino statybų triukšmo normos lygį ir fiksavo, koks yra tos statybų aikštelės triukšmas. Kol stebėjau, jis nė karto net nepasiekė normos.
– Kurias Kauno vietas apibūdintumėte kaip geriausiai atspindinčias miesto tapatybę?
– Senamiestis turėjo savo žavesio, savitumo, dabar man jis yra pakitęs, todėl svetimas. Stebėjau dėl senųjų šviestuvų kilusį pasipiktinimą, nesu tos srities specialistas, bet man norisi paklausti, jei jau keičiame kažką, kodėl negalime padaryti bent ne blogiau, nei buvo?
Neseniai suradau 4-ojo dešimtmečio Kauno centro nuotrauką – pastatai primena Paryžiaus gatvių vaizdus. Man keista, kodėl neatsirado noro tiesiog sugrąžinti Kaunui jo tarpukarinį įvaizdį, kodėl nueita paprasčiausiu keliu – daroma viskas naujai, moderniai, taip tampame eiliniai beveidžiai.
– Jūsų gatvės fotografijų knygoje užfiksuotas miestas jau tapo istorija?
– Paradoksas, bet vos prieš porą metų darytos nuotraukos iš tiesų jau yra istorija, manęs net klausia, o kelintais metais čia Kaunas užfiksuotas? Aš nei planavau, nei tikėjausi, kad knyga taip greitai taps tokia archajiška.
– Kurios dar Kauno vietos jums yra svarbios?
– Man skulptūra „Žmogus“ prie Mykolo Žilinsko dailės galerijos yra labiausiai apie Kauną – jis apnuogintas, nesislepia – tai drąsu. Per septynerius statybų metus Kaune neatsirado jokio net panašaus lygio objekto, kuris taptų šių dienų Kauno simboliu. Atvirkščiai, daug vietų pakeista į blogesnę pusę – Vienybės aikštė, Nemuno sala. Man tos vietos unifikuotos, nebeįdomios.
Kaunas šiomis dienomis man kelia dvi asociacijas. Tai nuolat purvini batai dėl tų statybų, apie kurias jau kalbėjome.
Kita vertus, miesto centre nuolat pilna švaros mašinų – jos burzgia, plauna, šluoja, paskui jas eina dar bent 6 darbininkai. Ir viskas vyksta vidurdienį, kai praeiviai skuba pietauti. Gerbiu miesto tvarkytojus, jų darbas labai svarbus, bet ar neturėtų miestas būti tvarkomas anksti ryte? Juk tai irgi yra triukšmas, kuris mus dirgina, daro buvimą mieste nejaukų.
– Pakalbėkime apie žmones. Ar Kaune jie skiriasi nuo žmonių kituose miestuose?
– Žmonių skirtumus labai pajaučiu Vilniuje. Man gaila, kad nepradėjau Kauno ir jo žmonių fiksuoti anksčiau, labai įdomus buvo 10-asis dešimtmetis, beveik nematau nuotraukų iš jo.
Apie dabartinę kauniečių išvaizdą pasakyčiau, kad gal specifinis paauglių auditorijos bruožas – jų stiliui įtaką daro Azijos mados tendencijos, greičiausiai tai susiję su socialinių tinklų sklaida.
Sakyčiau, Kauno paauglių madai įtaką daro japonai, korėjiečiai. Tai pastebėjau darydamas kitą projektą, kai fiksavau kauniečių bučinius per stiklą.
– Ar lieka Kaune kultinių asmenybių?
– Iš jų Laisvės alėjoje liko tik Gintaras Patackas. Anksčiau tikrai sutikdavau kur kas daugiau pažįstamų žmonių, dabar jų nebeliko. Dingo pažįstami žmonės iš Kauno. Anksčiau Laisvės alėja buvo susitikimų vieta, dabar to nebeliko.
– Bet sutikite – programa „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ kūrė trauką ir judesį ir Kauno centre, tik gal kiek neramu, kaip bus kitąmet.
– Man atrodo, kad tai buvo didelė mums visiems galimybė. Manau, labiausiai tai pajusime, kai to nebebus. Žmonės judina orą, vyksta veiksmas – patinka ar nepatinka, bet yra judesys. Norisi, kad po šių metų mumyse liktų idėjos ir iniciatyvos, poreikis, pavyzdžiui, kad atsirastų naujų ekspozicijų erdvių, naujų scenų, salių.
