Pradžia – nuo Kuršių nerijos kopų
Baltijos jūroje kadaise gyvenusi didžiulė pabaisa skandino žvejų valtis, plėšė tinklus, baidė žuvis. Nežinoję, kaip nuo jos apsiginti žvejai grįždavo į krantą tuščiomis, ilgai kentėjo piktadarybes, kol nesukruto netoliese gyvenusi drąsi, darbšti, geros širdies mergaitė Neringa – ji buvo milžinė.
Išvydusi vargstančius ir skurstančius žmones Neringa ne juokais supyko, nusprendė jiems padėti. Nukeliavusi iki tos vietos, kur nardė pabaisa, sėmė į prijuostę smėlį, įsibridusi į jūrą supylė ilgą taką, kuris žvejų kaimus atskyrė nuo jūros bangų, vėjų, apsaugojo juos nuo pabaisos išpuolių.
Atsidėkodami žvejai supiltą smėlio kopų juostą pavadino Neringos vardu, o tarp pusiasalio ir žemyno įsiterpusią įlanką – Kuršių mariomis. Ji ir paskui gelbėdavo žvejus – per audras įsibridusi į jūrą, laivus sučiupdavo už inkarų ir nupludydavo į krantą arba pernešdavo juos ant pečių.
Tokia Neringa gūdžiu sovietmečiu atgijo D.Matulaitės vaizduotėje. Vėliau momumentalias formas įgijęs kūrinys išlietas bronzoje. Galiūnės su kurėnais ant pečių figūra stovi Klaipėdos aikštėje netoli Kulių vartų.
Kamerinė plastika nesužavėjo
D.Matulaitė tada buvo ką tik baigusi Vilniaus dailės institutą. Žaliakalnio parke jau stovėjo pirmoji jos sukurta monumentali skulptūra „Stumbras“. Tuometis menininkams neabejingas Klaipėdos vadovas Alfonsas Žalys sužinojo apie medinę „Neringą“ ir paragino kuo greičiau ją atvežti į uostamiestį.
„Skulptūra eksponuota toje pačioje uostamiesčio galerijoje kaip ir dabar. Iškart gavau oficialų vardinį užsakymą – sukurti bronzinį variantą Klaipėdai. Praslinko dar dešimt metų, kol „Neringa“ buvo pritaikytai viešajai erdvei ir įkurdinta uostamiesčio aikštėje“, – pasakojo D.Matulaitė.
Tais laikais ir net dabar moterys monumentalioje skulptūroje – retenybė. Įdomiausia, kad D.Matulaitės niekada neviliojo kameriniai kūriniai ir dar iš nepatvarių medžiagų – molio, gipso. Nuo pat pradžių, susitelkusi į stambių formų skulptūrą, kalė akmenį, skaptavo medį, liejo bronzą.
Tai moters balsu bylojanti ryžtinga ir valinga menininkė. Aptakus, bet griežtas jos skulptūrų braižas daugeliui atpažįstamas, kaip ir kūrinių pavadinimai „Atminties lieptas“ (1994), „Vėjų namas“ ir „Gėluva. Krikštamotės namai“ (1997), „Bokštas neišlikusių skliautų tapytojams“ (2001), „Baltų saulės ratas. Ugnies altorius“ (2012), „Balto debesies vaikas“ (2013–2014) ir daugelis kitų.
Tėvynė – lietuviškų genčių kraštas
P.Domšaičio galerijoje pristatomi sumažintų D.Matulaitės skulptūrų modeliai, piešiniai iš įvairių jos kūrybos laikotarpių, kūrinių fotografijos. Ekspozija atspindi Tėvynės temą, jungiančia skirtingus erdvės ir laiko skerspjūvius.
Skulptorė save vadina krikštyta pagone – iš Kelmės krašto kilusi žemaitė savo vaikystę ir jaunystę praleido Mažojoje Lietuvoje, gyveno Priekulėje.
„Gimiau, kai vokiečiai artėjo prie Stalingrado. Greitai mūsų kraštus atslinko sovietinė okupacija – daug mano artimųjų ištremta į Vorkutą, Altajų. Tėvai liko su dviem mažamečiais vakais. Vėliau mano ir bendramžių gyvenimą sukrėtė Romo Kalantos žūtis, uždraudė lietuvišką heraldiką.
Anksti suvokiau, jog Tėvynė – ne viena, o daugybė lietuviškų genčių. Vienoms jų dvasios galia leido skintis kelią, išgyventi savo laiką, kitų lemtis buvo dramatiška“, – skausmingais potyriais ir prisiminimais dalijosi menininkė.
D.Matulaitės kūryboje persipina autentiška pasaulėjauta ir jos ištobulinta judesio įspūdžio skulptūroje kalba. Darbai giminingi ir tuo pat metu skirtingi, kitaip atrodo, kai į juos žvelgi iš įvairių perspektyvų – veržli, daugiaprasmė, didelių tūrių dinamika gali pereiti į visišką ramybę.
Talentinga kūrėja ir pedagogė
Parodos „Tėvynės tema“ kuratorė Ramutė Rachlevičiūtė prisipažino, jog pradžioje ne tik ją vieną stebindavo savitas, griežtomis linijomis išgaunamas O.Matulaitės kūrinių monumentalumas, neįprastos kompozicijos ir formos. Tik vėliau juose įžvelgė menininkės minčių ir simbolių skaidrumą: akcentuotas smūgis kaltu į akmenį turi būti tikslus – kaip samurajaus kardo kirtis.
„Ką tik ji sumanydavo, baigdavo, nors kai kurių kūrinių kelias nuo idėjos užuomazgų, pradinių eskizų iki pabaigos užtrukdavo ištisus dešimtmečius. D.Matulaitės skulptūrų ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių viešosiose erdvėse gausumas – išskirtinis reiškinys mūsų monumentaliosios dailės istorijoje“, – pristatydama parodą pažymėjo menotyrininkė R.Rachlevičiūtė.
D.Matulaitė – ne tik menininkė, bet ir pedagogė -Vilniaus dailės institute (dabar akademija) du dešimtmečius metų ugdė skulptorius. Tai dar vienas įsimintinas ir unikalus jos biografijos faktas – moteriai tiek laiko darbuotis Skulptūros katedroje, kurioje visais laikais dominuodavo vyriškasis pradas, ko gero, nebuvo lengva. Studijuodama ji irgi buvo vienintelė tarp vyrų.
Parodoje mokiniai profesorei D.Matulaitei dėkojo už žinias. Jiems į atmintį įsirėžė ne tik meno pamokos. Praktikuojanti monumentalistė mokė apgalvotai pasirinkti temas, nepamiršti, kad skulptorius turi būti kantrus, atkaklus, išradingas savo projektų organizatorius ir vadybininkas.
Įamžintas motinos skausmas
Kūryba – ne vien tik džiaugsmo šaltinis. Tai pripažįsta ir pati O.Matulaitė, nurijusi ir ne vieną kartėlio gurkšnį: „Anais laikais partines davatkas šiurpindavo mano „Stumbras“ Kauno ąžuolyne, „Lazdynų pelėda“ ar „Aušra“, kai kurie kiti darbai. Pagalvodavau, jog tų skulptūrų miestų aikštėse ir skveruose pirmiausiai reikia man pačiai, o paskui gal atsiras žmonių, kurie irgi jas pamėgs“.
Menininkę sukrėtė klaipėdietės Ingos Rinau istorija – teismai nusprendė, jog po skyrybų su vyru Vokietijos piliečiu jų mažametė dukrelė privalo gyventi ne su motina Lietuvoje, bet užsienyje su tėvu. Moteriai dabar leidžiama tik kartais su ja pasimatyti. Įdomu, kokio miesto aikštėje, o gal bažnyčios šventoriuje galėtų iškilti D.Matulaitės sukurta mergaitės, stovinčios ant Biblijos užrišomis akimis, skulptūra? Virš jos galvos sparnus išskleidęs vokiškas erelis.
Situacija, kai paminklai aikštėse, skveruose, gatvėse nejaudina žmonių, aplenkiami šonu kaip telegrafo stulpai – skaudžiausias smūgis kūrėjui, sukrovusiam į juos daugybę savo vilčių. Kartą O.Matulaitė Klaipėdos skulptūrų parke prie savo kūrinio „Lietaus debesis“ pastebėjo vyriškį su šuniuku.
„Šunėko būta išauklėto, manosios skulptūros jis neženklino, bet pašiaušė keterą, pradėjo skalyti. Lengviau atsikvėpiau – jeigu gyvūnai reaguoja, tai ir parko lankytojai pastebės meną. Būna ir taip, kad kūriniai veikia ne tada, kai to nori, o kai jau nieko nebesitiki“, – pasakojo menininkė.
„Neringai“ aikštėje nenuobodu
Vilniuje, Rūdnininkų kvartalo skvere, kurį puošia O.Matulaitės skulptūra „Seserys“, prašalaičiai dažnai ropščiasi moterų figūroms ant kelių, fotografuojasi. Toks pat vaizdas prie aukščiausio Žemaitijos kalno Medvėgalio – ten žemaičių dūdininkų gentį primena kitas skulptorės kūrinys.
D.Matulaitės „Neringai“ taip pat nėra kada nuobodžiauti. Vasarą skvere prie Kūlių vartų šurmuliuoja gausybę uostamiesčio gyventojų ir svečių sutraukiančios alternatyviosios muzikos koncertai, kuriuos organizuoja seniausia Lietuvos alaus darykla „Švyturys-Brewery“.
Jūros pabaisą įveikusios Neringos pagalbos, regis, ir dabar laukia įvairiais valdininkų potvarkiais ir sprendimais nepatenkinti, nusivylę klaipėdiečiai – per karantiną aikštėje prie gerosios milžinės paminklo socialinio protesto akciją buvo surengę net gyvūnų globos aktyvistai.
Įspūdingą retrospektyvinę parodą surengusi D.Matulaitė negalėjo pasirodyti Klaipėdoje – ligos netikėtai užkluptai skulptūrei prireikė medikų pagalbos. P.Domšaičio galerijoje susirinkusius žiūrovus ir draugus ji iš ligoninės pasveikino garso įrašu. Visi jai linkėjo greičiau pasveikti.
Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Domšaičio galerija Klaipėdoje. Skulptorės Dalios Matulaitės retrospektyvinė kūrybos paroda „Tėvynės tema“. Veiks iki 2023 m. gegužės 28 d.
