Vilniaus galerijoje „11“ ketvirtadienį atidaryta 88 metų G.Bindės fotografijų paroda „Troškimai (mitologija)“, kurioje pristatomi ir žinomi vieno garsiausių Latvijos fotografų darbai, ir visai naujas 2021 metais sukurtas jo darbų ciklas, kuriam pozavo trys jauni lietuvių artistai.
Mitologijos herojų aistras užfiksavusios fotografijos lyg ir atskiria modelius nuo žiūrovų permatomu tamprios medžiagos šydu, tačiau tuo pat metu pulsuoja neslepiama aistra ir atvira erotika.
Juk galerija „11“ – pirmoji ir kol kas turbūt vienintelė erotinio meno galerija Lietuvoje. Joje vyksta ne tik parodos, bet ir edukaciniai renginiai, susitikimai, dirbtuvės. Pasak galerininkų, ši erdvė yra lyg gyvas organizmas, vis pildomas naujomis idėjomis, skatinančiomis žmones tapti laisvesnius.
– Gana atvirus aktus kūrėte dar Sovietų Sąjungos laikais. Kaip tai pavyko daryti šalyje, kurioje, kaip buvo skelbiama, net sekso nebuvo? – telefonu paklausiau G.Bindės, kuris pastaruoju metu vis rečiau susigundo palikti Rygą ir tvarkomą savo fotografijų archyvą.
– Man buvo lengviau, nes nereikėjo pragyventi iš savo kūrinių. Visada turėjau kokį nors darbą – esu profesionalus elektrikas, kūriau filmus, iliustravau knygas, padarydavau fotoreportažų įvairiems žurnalams, dirbau muziejuje ar šviesų dailininku teatre.
Fotografavau, bet tai buvo toks taikomasis menas, amatas. O tai, kas labiausiai rūpėjo – menines fotografijas, tiesiog slėpdavau. Tais laikais daugelio darbų nerodydavau.
– Latvijai atgavus nepriklausomybę jau galėjote pragyventi ir iš kūrybos?
– Ne iš karto. Bet jau nuo 2005 metų gyvenu neblogai. Ir dirbu su archyvu, viską skaitmeninu. Žmonės domisi: nors nedaug, bet perka. Dažnai fotografijas tiesiog dovanoju, o po kiek laiko paaiškėja, kad tai ir finansiškai naudinga.
Pernai ir muziejus nupirko. Jaučiuosi turtingas.
– Parodos pavadinimas intriguoja – labai žemiškus, kūniškus troškimus perkeliate į dvasinę, mitologinę erdvę.
– Mane domina žmogiškosios silpnybės, baimės ir aistros, todėl ir pavadinime gal būtų labiau tikęs žodis „aistros“, o ne „troškimai“. Bet čia jau vertimo subtilybės.
O kur gali rasti daugiau didžių dieviškų aistrų nei graikų ir romėnų mituose? Dar 1971 metais esu sukūręs fotografiją, kuri asocijavosi su garsiuoju Sandro Botticelli paveikslu „Veneros gimimas“. Nors fotografavau paprastą moterį, siekiau panašaus efekto.
Negaudau tikrovės akimirkų, pats konstruoju savo fotografinius vaizdus. Mitologija juk irgi žmonių kūrinys – pasakos, fantazijos. Tai mano tema. Aš iš esmės filosofas, mėgstu svarstyti apie būties esmę ir, ačiū Dievui, kad galiu tai išreikšti savo fotografijomis.
Mano darbuose nerasite vadinamojo socialistinio realizmo arba reportažo bruožų. Tai pasakos, bylojančios apie žmogų per metaforas, palyginimus, asociacijas.
– O kodėl jums nuo pat jaunų dienų norėjosi atgręžti realybei nugarą?
– Tas sovietinis gyvenimas (o dabar matau, kad ne tik sovietinis) mane labai slėgė, tiesiog smaugė. Negalėjau jo pakęsti – kaip prievartos, neleidžiančios normaliai kvėpuoti. Ieškojau laisvės – kitos erdvės, kitų vaizdų.
Nemėgau Sovietų Sąjungos, žmonių išdavysčių ir tos santvarkos bjaurasties.
Tiesa, graikų mitologijoje taip pat daug tragedijų, bet tai ne kasdienybės erdvė, o visai kitas matmuo. Juk menas – ne gyvenimas. Menas – svajonė, nušvitimas, žmogui jis būtinas kaip šviesa ir oras. O kasdienis, racionalus gyvenimas tam priešinasi, atmeta kaip nebūtiną dalyką.
Juk tikrai ne darbas, o būtent svajonės ir pavertė žmogų žmogumi. Žmonija vystėsi, nes vystėsi žmogaus smegenys, o ne dėl to, kad jis mojavo rankomis.
Kaip fotografas svarbiausią savo darbo dalį nudirbu tuomet, kai nieko nedarau, kai rankose nėra kameros, nes tuomet aš mąstau. Klausausi muzikos ar skaitau laikraštį, naršau internete. Tuo pat metu apgalvoju visa tai, ką norėčiau padaryti: kartais nusipiešiu struktūrą, bet dažniau savo mintis užsirašau. Ir namie, ir automobilyje guli visokių bloknotų. Net koks nors popierėlis kišenėje praverčia, jei nėra nieko kito. O kai susiklosto palankios aplinkybės, lieka visa tai tik įgyvendinti.
Anksčiau viską galvoje susidėliodavau, bet kitais metais man bus jau 90, todėl atmintimi nebegaliu taip pasikliauti. Dažnai mintis tik blyksteli ir išnyksta.
– Ar seniai sukurti tie darbai, kuriuos rodote Vilniuje?
– Ta serija, kurioje modeliai sulindę į kojinę, daryta prieš metus. Iš tiesų tai tokia medžiaga, tarsi didelis ilgas maišas, kuriame tilpo visi trys aktoriai. Norėjosi sukurti atstumą tarp vaizdo ir tikrovės. Kad svarbesnė būtų dvasia, o ne „mėsa“, nes jei jaučiasi „mėsa“ – tai jau pornografija.
Nuogas kūnas atsiranda, kai atmetu viską, kas man trukdo. Kai dirbu su skaitmeniniais vaizdais, pašalinu ir nereikalingą medį ar debesis, kurie man nepatinka. Juk fotografijoje svarbiausia forma: šviesa, erdvė, ryškumas ar rūkas, juoda ir balta (nepripažįstu spalvotos fotografijos). Jei nėra geros formos, ir turinys tampa nesvarbus.
Beje, neatsitiktinai tuose darbuose – trys aktoriai. Juk nors egzistuoja bipoliarinė sistema, gali būti ir trejybė. Kai yra du požiūriai į problemą, bet jos niekaip nepavyksta išspręsti, prireikia trečiosios jėgos įsikišimo. Tai būdinga ir žmogiškiesiems santykiams, meilei.
– Šios fotografijos surežisuotos? Tarsi kokie etiudai, sukurti pagal įvairius mitus?
– Taip, visas savo fotografijas kuriu kaip režisierius filmą. Ir šįkart turėjau puikius aktorius – dvi merginas ir vaikiną. Jie visi dirba cirke ir puikiai valdo kūną – gali lengvai vaikščioti ant rankų ir daryti kitus sudėtingus dalykus.
Manau, kad jiems visai smagu buvo vaizduoti tas dieviškas aistras, meilės ir pavydo scenas. Juk vien mituose apie Dzeusą tokių nuotykių – gausybė.
– O jūs aistringas žmogus gyvenime? Ar tik mene?
– Žinoma, aistringas. Juk vyras turi būti aistringas. Ką gi darytų vargšė mergelė, jei pakliūtų koks nors mėmė, kuris nieko negali.
– Nenuostabu, kad buvote net keletą kartų vedęs. Pirmoji žmona – dainininkė, antroji – jogos trenerė. Turbūt aistra ir joga taip pat padeda sulaukus tiek metų išlikti kūrybingam?
– Jogos mokytoja – buvusi aktorė ir trečioji mano žmona. Antroji – fotografė. Beje, turiu keturias dukras, daug anūkų ir net šešis proanūkius. Visus suskaičiavus bus trisdešimt trys.
O joga, kaip paaiškėjo, aš užsiimdavau dar gerokai anksčiau, nei susipažinau su žmona. Tiesiog sėdėdavau kokias penkiolika minučių nuo visko atitrūkęs tarsi kokiame pusiau sapne. O paskui pašokdavau kupinas energijos. Tiesa, kalbu apie koncentraciją, o ne kokią nors mistiką. Juk joga – tiesiog dvasios ir kūno jungtis.
– Jūsų interesai platūs – cirkas, futbolo veja. Ar tiesa, kad studijavote žmogaus anatomiją stadione fotografuodamas futbolininkus?
– Gryna tiesa. Tai tinkamiausia vieta. Juk žaisdamas futbolą žmogus labai išraiškingai juda: bėga, smūgiuoja kamuolį koja, stumdo priešininkus. Tokia įspūdinga kūno plastika, kad tokiu būdu mokytis anatomijos – puiku.
Tiesa, turiu omenyje fotografą, kuris gali iš karto užfiksuoti įdomesnę kojų, rankų padėtį, kuri pabrėžia kūno dinamiką. Dailininkui, piešiančiam eskizus, tai būtų gerokai sudėtingiau. O fotografas gali tiesiog tyrinėti įspūdingus ir kartu natūralius žmogaus kūno judesius.
Tada dirbau teatre ir ateidavau į stadioną pasiėmęs įvairius fotoobjektyvus, kad galėčiau geriau priartinti, padidinti mane dominančius vaizdus. Taip mokiausi fotografuoti.
– Kodėl rinkotės futbolą, o ne krepšinį? Buvote futbolo aistruolis?
– Kai fotografuoji, negali galvoti apie patį žaidimą. Futbolininkai daug bėgioja, aikštė didesnė, be to, po atviru dangumi, natūralioje aplinkoje, o ne tvankioje salėje.
Tačiau buvau ir aistruolis, ir pats vaikystėje spardžiau kamuolį. Iki šiol su malonumu žiūriu futbolą. Tiesa, kartais ir krepšinį, kai Latvija lošia su Lietuva.
– Jūs vadinamas vienu iš trijų geriausių Latvijos fotografų. O kiek gerų fotografų žinote Lietuvoje?
– Penkis. Daugiau nerasčiau. Antanas Sutkus, Vitas Luckus, Vitalijus Butyrinas, Rimantas Dichavičius ir mano bičiulis Romas Požerskis.
