Naujausioje galerijos 11 parodoje „Troškimai (mitologija)“, kuri atidaroma ketvirtadienį, eksponuojamos Gunaro Bindės (g. 1933 m.) fotografijos, sukurtos ir prieš 50, ir vos prieš keletą metų. Autoriaus troškimai fotografijose reiškiasi kaip suaugusio žmogaus kūrybos rezultatas, kurio ištakos vaikystėje ir per gyvenimą sukauptose patirtyse. Laisvė ir kūrybinis ieškojimas lydi tiek parodą, tiek paties menininko gyvenimą. Nors jis 1963-iaisiais baigė fotožurnalistikos mokslus Maskvoje, tačiau ideologinio spaudimo skatinamas nusprendė atsisakyti reportažo žanro ir ieškoti savito stiliaus.
Greitai atrado savo kūrybos temą — žmogų ir jo psichologines būsenas bei ryšius su išoriniu pasauliu. Toks pasirinktas kūrybinis kelias laužė sovietinių laikų taisykles kaip galima fotografuoti žmogų, kad fotografija nebūtinai turi būti reportažas, kad ją galima ir režisuoti. Nuo pat karjeros pradžios autoriaus kuriami aktai buvo aštrūs, psichologiškai stiprūs ir leido kalbėti apie jį kaip vieną geriausių fotografų visoje Europoje.
„Ryga buvo vartai į kūrybinį pasaulį ir Bindė taip pat, — tikina autoriaus bičiulis Romualdas Požerskis, prisiminęs kaip anuomet jie, fotografai, iš Kauno važiuodavo į Rygą pasisemti žinių ir naujų idėjų, pamatyti tai, ko neturėjo galimybės pamatyti Lietuvoje. — Kuomet Lietuvoje egzistavo reportažinė fotografija, tuo metu Latvijoje ji buvo kitokia. Lietuviai fotografavo reportažą: tradicijas, turgaus ir etno kultūrą. Pas mus kūriniai eidavo serijom, būdavo 10 ar 100 nuotraukų viena serija, lyg rašomas romanas. O latvių fotografai tokių serijų nekūrė — jų fotografija buvo lyg poezija, kiekviena kaip atskiras kūrinys“.
Gunaro Bindės darbus tolimomis paralelėmis galima susieti su gerai žinomais to meto judėjimais, tokiais kaip italų neorealizmas ir prancūzų Naujoji banga. Šviesų dailininko darbas Valmieros dramos teatre (1961 – 1962) ir Jaunimo teatre Rygoje (1962 – 1963) leido ne vien prisidėti kuriant bet kartu ir analizuoti, atrasti netradicinį požiūrį į šviesą. Menininkas sukūrė ir ne vieną dokumentinį filmą naudojant dinamišką nespalvotų nuotraukų montažą, pavyzdžiui, „Sveika, Maskva!“ (1966, bendradarbiaujant su Arnolds Plaudis ir Sarmīte Kviesīte), „Rankos“ (1967), „Salute“ (1975), bei prisidėjo prie kitų kino projektų. Teatro, o kartu ir literatūros bei kino įtaka G.Bindės fotografijose itin juntama. Fotografo sumanymai realizuojami per teatro ir vaidybos elementų sintezę, kartu su iš kino pasiskolintais estetiniais principais. Autorius pagrindiniu visada palieka dramos komponentą, o meniniai vaizdai jo kūriniuose primena magiją.
Tarptautinė fotografijos meno federacija (FIAP) suteikė Gunarui Bindei apdovanojimus AFIAP (Artiste FIAP, 1975) ir EFIAP (Exellence FIAP, 1988). Jis Suomijos, Vengrijos, Vokietijos, Austrijos ir Lenkijos fotografijos organizacijų garbės narys. Surengė daug personalinių ir grupinių parodų Japonijoje, JAV, Slovakijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Čekijoje, Lenkijoje ir visame pasaulyje. Taip pat, apdovanotas Trijų Žvaigždžių ordinu, kuris yra aukščiausias apdovanojimas už nuopelnus Latvijai. Už savo darbus yra gavęs begalę kitų apdovanojimų, kaip, pavyzdžiui, „Grand Prix“ Buenos Airėse, Argentinoje 1965 m. už Eduardo Smilgio portretą. Menininko darbai yra daugelio privačių kolekcijų dalis. Šiandien jis yra vienas iš trijų svarbiausių Latvijos fotografų ir dažnai vadinamas „Latvijos fotografijos legenda“.
