Į MO muziejuje atidarytą parodą „Susitikimas, kurio nebuvo“ žiūrovus pirmiausia vilioja pasaulinio garso dailininkų kūriniai. Tarp jų – JAV meno ikona tapęs Andy Warholas, savo ypatingu mėlynos spalvos atspalviu pagarsėjęs prancūzas Yves’as Kleinas, tokie meno provokatoriai kaip italas Michelangelo Pistoletto ar duetas iš Jungtinės Karalystės „Gilbert & George“.
Turbūt pirmą kartą Lietuvoje galima apsilankyti parodoje, kurioje telpa beveik visas XX a. antrosios pusės meno istorijos vadovėlis. Ir MO muziejaus dėka galime mėgautis originalais. Šalia jų matyti gerai žinomų Lietuvos dailininkų darbus – išsipildžiusi sena lietuvių svajonė.
Šios parodos sumanytojo ir kuratoriaus A.Kreugerio pažintis su Lietuva prasidėjo daugiau kaip prieš 30 metų, kai jis atvyko į Vilnių kaip pirmasis Šiaurės ministrų tarybos informacijos biuro Vilniuje vadovas (1991–1995 m.). Tada užsimezgę ryšiai su mūsų šalies menininkais nenutrūksta iki šiol.
– Kas jus traukia sugrįžti į Lietuvą? Jums patinka mūsų menas, lietuvių menininkai, vietinis maistas ar dar kas nors? – paklausiau 57 metų A.Kreugerio.
– Man čia patinka beveik viskas. Bet pats smagiausias būdas palaikyti ryšį – įdomūs meno projektai. Jei dirbčiau kokioje nors Lietuvos kultūros institucijoje, atsirastų nelabai malonių dalykų – konkurencija, pavydas, dar kas nors.
O dabar galiu daryti tai, kas daugeliui įdomu, nieko iš lietuvių kolegų neatimdamas. Šiuo metu dirbu Suomijoje, vadovauju nedidelei parodų salei, kurioje kaip tik planuoju parodyti fotografės Violetos Bubelytės darbus.
– Mėgstate dirbti įvairiose šalyse, bet ne gimtojoje Švedijoje?
– Man patinka būti užsieniečiu. Jei važiuoju traukiniu Švedijoje kokias keturias valandas nuo Malmės iki Stokholmo, tai klausausi kiekvieno pokalbio. Iš karto suprantu iš kokios Švedijos vietos tas žmogus – pagal akcentą, iš kokio socialinio sluoksnio – pagal tai apie ką kalbą, kokie jo interesai. Taigi, skęstu informacijos sraute, nuo kurio negaliu atsiriboti, nes aš pats esu to dalis.
O štai Suomijoje, kurią taip pat gerai pažįstu ir kalbą suprantu, žmonių šnekos manęs neįtraukia, lengvai galiu jas ignoruoti ir užsiimti savo reikalais. Panašiai ir Lietuvoje. Arba Belgijoje, kur gyvenau aštuonerius metus – abi kalbas suprantu, laisvai bendrauju, bet man tai netrukdo šiek tiek atsiriboti ir mąstyti. Pripratau prie tokio vidinio komforto. Ir, mano galva, šita paroda – tai tokio buvimo tarp kelių šalių rezultatas.
– Kodėl „Susitikimas, kurio nebuvo“ prasideda nuo didžiulių socrealizmo kūrinių?
– Pradėjome nuo socrealizmo, nes norėjome parodyti, kad socrealizmas ir abstraktusis ekspresionizmas buvo kaip ir oficialios didžiųjų valstybių ideologijos, jų remiamos meno kryptys. Būtų klaida manyti, kad abstraktusis ekspresionizmas yra tarsi nuo jokios ideologijos nepriklausomo meno simbolis. Jo kūrėjus rėmė JAV valdžia ir naudojo savo šalies propagandai. Žinoma, kad CŽV tam tikra prasme „kuravo“ abstrakčiojo ekspresionizmo judėjimą.
Nors socrealizmas buvo oficialus ir valdžios remiamas meno stilius Sovietų Sąjungoje, negalime sakyti, kad tokius darbus kūrę menininkai neturėjo jokios laisvės ir nebuvo pajėgūs sukurti gerus meno kūrinius.
– Kaip iš daugybės tokio žanro sovietmečio darbų atrinkote tris paveikslus?
– Lietuvos socrealizme beveik nerasime to, ką rusai vadina rūsčiuoju stiliumi, kuris Nikitos Chruščiovo laikais šiek tiek padėjo palaikyti socrealizmo reputaciją. Čia jau Gabrielės nuopelnas, kad ji surado šiuos konkrečius tris kūrinius parodai.
Sofijos Veiverytės paveikslas beveik atvirai erotinis, tai rodo herojų žvilgsniai, o spalvų gama – rafinuota, subtili. Akivaizdu, jog socrealizmo rėmuose menininkė pasilieka sau erdvės, kad galėtų tiesiog tapyti. Tuo ji priartėja prie to „rūsčiojo stiliaus“ kūrėjų.
O Vytauto Mackevičiaus istorija – kitokia. Jis dar Smetonos laikais buvo kairiųjų pažiūrų. Atėjus sovietams jam teko vadovauti visokioms kultūros įstaigoms, kol pagaliau tapo net Vilniaus dailės instituto (dabar – Vilniaus dailės akademija) rektoriumi.
Įdomu, kad visos figūros V.Mackevičiaus paveiksle yra jo autoportretai (net ir moterys), tačiau taip galėjo nutikti ir nesąmoningai, nors tai turbūt nėra ypač gerai.
– Šalia V.Mackevičiaus eksponuojamas minimalisto Franko Stellos kūrinys verčia manyti, kad parodoje yra nemažai ir ironiškų sugretinimų?
– Ir taip, ir ne. Šiek tiek ironijos ar humoro nekenkia jokiai parodai. Tačiau čia yra ir šiek tiek platesnis, išsamesnis pasakojimas apie dvi sistemas. Galime pagalvoti ir apie tai, kiek tie menininkai uždirbo, kokios pagarbos nusipelnė, kokią vietą užėmė ir kokią funkciją atliko visuomenėje.
Todėl pirmoji parodos dalis – tarsi įsitvirtinimas, tarsi pareiškimas, kokie „mes esame“, savųjų vertybių propaganda. Tuometės Lietuvos – Augustinas Savickas, V.Mackevičius bei S.Veiverytė – ir JAV – Ellsworthas Kelly, F.Stella, Morrisas Louisas. Brangiai kainuojantys paveikslai – ir ten, ir čia. Juk sovietmečiu pripažinti dailininkai sulaukdavo ne tiktai pinigų, bet ir butų, kelionių į užsienį.
– Pristatydamas parodą kalbėjote apie kitokį žvilgsnį į modernizmą. Gryniausią jo išraišką turbūt ir matome didžiausioje parodos salėje?
– Taip, pasaulio modernizavimą atspindi ir kosmoso vaizdai Liucijos Paškauskaitės grafikoje, ir populiaruas žurnalo "Mokslas ir gyvenimas" temos Marijos Teresės Rožanskaitės bei Igorio Piekuro tapyboje. Įdomu buvo vyro ir žmonos kūrinius sukabinti šalia. Ir negali pasakyti, kad jie tapė prasčiau nei to meto fotorealistai Švedijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje ar Olandijoje.
Stengėmės, kad parodoje būtų didelė dalis lengvai atpažįstamų kūrinių, kurie padėtų pažinti ir kiek mažiau žinomus. O formaliai I.Piekuro darbe galima įžvelgti ir serijinio meno atspindžius, kurie būdingi minimalistiniams Donaldo Juddo darbams. Šalia D.Juddo ir Carlo Andre rodome Jo Baer kūrybą, o ji buvo viena iš nedaugelio moterų, kūrusių minimalistinius darbus.
Konceptualisto Lawrence’o Weinerio užrašus irgi reikėtų traktuoti kaip skulptūras, tik jos susiformuoja žiūrovų galvose – per kalbą.
– Jau vien keletas jūsų paminėtų užsienio dailininkų pavardžių – meno legendos, kurių paveikslai ir skulptūros parduodami už didžiulius pinigus. O kur dar tokie garsūs kūrėjai kaip Anselmas Kieferis, Sigmaras Polke ar Jurgio Mačiūno bendramintis Josephas Beusas. Ar jūs pats atrinkote autorius, šalia kurių norėjote parodyti lietuvius?
– Atrinkome kartu su „Van Abbemuseum“ muziejaus direktoriumi Ch.Esche. Mes su juo prieš keletą metų rengėme bendrą parodą ir aš žinojau, kokius darbus jie turi savo kolekcijoje ir ką šiuo metu galėtų paskolinti.
Pavyzdžiui, Rimvidas Jankauskas-Kampas puikiai atrodo šalia Thomo Schutte’s ir A.R.Pencko. Kai žiūri į juos kartu, net nekyla mintis, kad to meto Lietuvos tapyba buvo prastesnė ar atsilikusi.
Tiesa, man pačiam iš anksto nebuvo aišku, ar konkretūs lietuvių kūriniai galės deramai konkuruoti su pasaulinio garso dailininkų kūriniais. Juk mūsų tikslas buvo taip sustyguoti parodą, kad darbai ne tik derėtų tarpusavyje, sukurtų mini istorijas, bet ir savo menine kokybe būtų lygiaverčiai.
Lietuvių autoriai į šį susitikimą ateina ne tik su savo kūriniais – žiūrovai (ne tik lietuviai) susipažįsta ir su jų istorijomis, biografijomis, siekiais.
Šiuo metu Lietuva laikoma viena aktyviausių ir įdomiausių šalių Europoje šiuolaikinio meno srityje. Neverta kuklintis: tai tiesa. Tačiau šioje parodoje yra ir daug vyresnių kartų autorių, kurie vis dar mažai žinomi svetur. Ir kai kataloguose bei žiniasklaidoje jų pavardės atsiranda šalia pasaulinio garso menininkų vardų, tai yra labai svarbu.
– Ar stengėtės į Vilnių atvežti tuos menininkus, kurie Lietuvos dailininkams darė didžiausią įspūdį, turėjo įtakos vieniems ar kitiems kūriniams?
– Negalėčiau taip pasakyti, nors daugelis čia pristatomų menininkų darė įtaką daugybei menininkų visame pasaulyje. Bet kaip tik stengėmės išvengti lyginimo – ką, kaip ir kieno idėjos paveikė. Specialistams tie dalykai ir taip žinomi, o mums norėjosi judėti į priekį, paneigti mitą, kad lietuviai visą laiką vijosi Vakarų kūrėjus.
Štai, pavyzdžiui, Rimtautas Gibavičius. Man jis vienas įdomiausių ir vienas laisviausių to meto dailininkų. Juk sovietmečiu grafika, tekstilė, keramika buvo laisvesnės teritorijos nei tapyba ar skulptūra. Gabrielė surado Liucijos Šulgaitės ir Marijos Švažienės darbus. O kokie puikūs Kazės Zimblytės kūriniai.
– Kiek keistokai šioje kompanijoje atrodo savą mėlynos spalvos atspalvį užpatentavęs prancūzų tapytojas Y.Kleinas.
– Y.Kleiną tam tikra prasme galima pavadinti ir taikomosios dailės kūrėju. Juk jis yra sukūręs populiarių stalų su pigmentiniais stalviršiais. Jis buvo gerai perkamas, komercinis menininkas.
K.Zimblytė buvo tekstilininkė. Ji sukūrė scenos užuolaidą Maskvos konservatorijai. ir ji neturėjo laikytis jokių oficialių tapybos kanonų, laisvai kūrė savą pasaulį.
– Akivaizdu, kad lietuviškoje parodos dalyje – neįprastai daug moterų. Ar toks ir buvo jūsų sumanymas?
– Taip, stereotipų atsisakymas ir ribų praplėtimas buvo vienas šios parodos tikslų. Juk, jei nežiūri į tekstilę, keramiką, atmeti daug puikių to meto dailininkių.
Nes tose srityse dažniausiai kurdavo moterys. Ir kartais net įdomiau už vyrus – tapytojus, skulptorius.
O kur dar scenografija, architektūra, kinas. Rodome Lino Katino paveikslus, kurie sukurti kaip eskizai filmui. Ir jis tikrai nenusileidžia olandui Rene Danielsui.
– Ar galima sakyti, kad ši paroda – bandymas perrašyti ar bent permąstyti meno istoriją?
– Yra vienas svarbus dalykas, kuris jau susijęs su politika.Kalbu apie tai, kad šiuo metu pasaulyje labai daug kas keičiasi iš esmės.
Iki karo, iki Rusijos įsiveržimo į Ukrainą, daugiausia buvo domimasi santykiais su Rusija. Viskas, kas buvo tarp Prancūzijos, Vokietijos ir Rusijos, buvo tarsi nelabai ir pastebima. Į Ukrainą, Baltarusiją, Lietuvą, net į Lenkiją buvo galima nekreipti dėmesio.
Ši situacija pasikeitė iš esmės. Dabar visiškai kitoks požiūris. Į tai, ką šneka Baltijos valstybės Europos Sąjungos susitikimuose, kreipiama kur kas daugiau dėmesio nei prieš karą. Esu įsitikinęs, kad tas politinio mentaliteto pokytis atsispindės ir menuose, ir kultūroje.
Jaučiu, kad tai jau vyksta su Ukrainos šiuolaikiniu menu, su Ukrainos rašytojais.
Suprantama, kad tai pirmiausia susiję su Ukraina, nes ji dabar vaidina labai svarbų vaidmenį daugelyje sričių. Viena jų – pasipriešinti Rusijos imperializmo mąstysenai, pateikti, įtvirtinti kitokią vertybių skalę.
Ši paroda, nors ir labai kukliai, manau, prisideda prie šių istorinių pokyčių.
* * *
PARODA IR JĄ LYDINTYS RENGINIAI
Atvyksta bestselerio autorius
Vakarų menininkų kūriniai į Vilnių atkeliavo iš „Van Abbemuseum“ muziejaus, įsikūrusio Eindhovene, Olandijoje. Šio muziejaus direktorius ir vienas parodos kuratorių Ch.Esche pasakojo, kad seniai norėjo suburti menininkus, kurie Šaltojo karo laikais buvo dirbtinai atskirti, tačiau gyveno ir kūrė toje pačioje planetoje.
A.Kreugeris kartu su kolege G.Radzevičiūte atrinko lietuvių autorių kūrinius, kurie rodomi ne atskiroje erdvėje, o šalia užsieniečių darbų. Iš viso „Susitikime, kurio nebuvo“ dalyvauja daugiau nei 60 dailininkų, eksponuojama per 170 jų darbų, sukurtų 1955–2000 metais.
Spalio 15-ąją MO muziejuje vyks antrojo parodos atidarymo MOratono renginiai – susitikimai su menininkais D.Narkevičiumi, A.Raila, MO gidai ves nemokamas ekskursijas.
Atvyksta ir bestselerio „Ar tai menas?“ autorius W.Gompertzas, kuris skaitys paskaitą. Jis – buvęs BBC meno redaktorius ir „Tate“ galerijos direktorius, šiuo metu – scenos menų centro Londone „Barbican Center“ meno vadovas.
