Sostinėje įsikūrusiame MO muziejuje atidarytoje parodoje „Opartiniai atspindžiai“, kurią sumanė ir kuravo D.Žuklytė-Gasperaitienė, pirmą kartą galima pamatyti platesnę lietuviško optinio meno panoramą.
Akivaizdu, kad nors sovietmečiu Lietuvos menininkai gyveno geležine uždanga atskirti nuo pasaulinių meno reiškinių, įvairūs kultūriniai eksperimentai ne visada juos pasiekdavo gerokai vėliau.
Kai kurios meninės idėjos nepaisė sienų ir tiesiog tvyrojo ore.
Parodoje pristatomi lietuvių dailininkų sukurti optinio meno darbai, kurių autoriai nutolo nuo ekspresyvios Lietuvos dailės tradicijos ir ieškojo naujų formų. Šalia jų – išeivių, kuriems opartas tapo pagrinde kūrybos kryptimi, darbai ir nemažą įtaką oparto mėgėjams padariusios tradicinės lietuviškosios tekstilės pavyzdžiai – lovatiesės, rankšluosčiai.
– Kas paskatino ieškoti optinių iliuzijų Lietuvos dailininkų kūryboje? – paklausiau parodos kuratorės D.Žuklytės-Gasperaitienės.
– Domėjausi lietuvišku popartu, tyrinėjau jo pavyzdžius lietuvių grafikoje. Tuomet ir pamačiau, kad sovietmečiu sukurtuose dizaino, taikomosios dailės kūriniuose yra nemažai optinio meno elementų.
Sukaupusi tokių darbų kolekciją pradėjau svarstyti, kaip juos pristatyti publikai – rašyti straipsnį ar surengti parodą. Kaip tik tuo metu MO muziejus, kuriame esu dirbusi kuratore, pasiūlė Mažojoje salėje pristatyti optinio meno kūrėjus.
Mat kitoje didžiojoje MO muziejaus parodoje „Susitikimas, kurio nebuvo“, bus bandoma parodyti XX a. antrosios pusės Lietuvos meną šalia tuo metu kūrusių Vakarų dailininkų darbų, kuriuos paskolins Nyderlandų „Van Abbe“ muziejus.
Todėl muziejininkai sumanė šalia parodyti vienos iš tuo metu populiarių Vakarų meno srovių – oparto – atspindžius lietuvių dailėje. Taigi ši ekspozicija tarsi papildo tą didžiąją parodą.
– Ji prasideda ne nuo garsių užsienio oparto kūrėjų, o nuo lietuvių audėjų kūrinių – lovatiesių, rankšluosčių raštų?
– Norėjosi parodyti kontekstą, lietuviškas oparto šaknis, kurios neabejotinai veikė daugelio lietuvių dailininkų kūrybą. Tai ne vien tradicinės tekstilės ornamentai, bet ir Renesanso laikotarpiu sukurta sienų tapyba.
Lovatieses ir rankšluosčius parodai paskolino Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, kurio saugyklose net buvo sunku išsirinkti. Nustebau, kiek daug opartinių atspindžių, įvairių geometrinių raštų yra visų Lietuvos regionų audiniuose.
MO parodoje jų nedaug – dzūkiškų, žemaitiškų, bet žinau, kad Kazio Varnelio namai planuoja surengti parodą, kuri bus skirta optinio meno atspindžiams tekstilėje. Turėtų būti įspūdinga.
– Kaip sovietmečio dailei skirtoje parodoje atsirado ne tik Lietuvoje vertinami išeivijos dailininkai – K.Varnelis ir Kazimieras Žoromskis?
– Šiek tiek abejojau, ar reikėtų rodyti laisvose šalyse kūrusių lietuvių darbus. Svarsčiau, ar tai būtų sąžininga už geležinės uždangos likusių dailininkų atžvilgiu. Juo labiau kad išeivių kūrinių formatas gerokai didesnis, jie užgožtų kitus darbus.
Tačiau šalia tekstilės, kurios įtaką ir K.Varneliui, ir K.Žoromskiui ne sykį yra pabrėžę jų kūrybos tyrinėtojai, keli šių dailininkų darbai puikiai tiko.
– Radote juos MO muziejaus kolekcijoje ar teko skolintis iš kitų muziejų?
– Skolinomės iš Lietuvos nacionalinio ir M.K.Čiurlionio dailės muziejų. Nemažai šioje parodoje eksponuojamų ir kitų autorių kūrinių teko skolintis iš kitų muziejų bei pačių dailininkų archyvų. Kai kuriuos jų MO muziejus įsigijo specialiai šiai parodai. Pavyzdžiui, grafikių Vaidilutės Grušeckaitės ir Monikos Urmanavičiūtės-Jonaitienės darbus.
MO muziejuje daugiau yra geometrinių abstrakcijų, kurios pristatomos trečiojoje parodos dalyje. Jose galima pamatyti, kaip dailininkai pritaiko kai kurias optinės dailės savybes – tai ir Eugenijaus Cukermano tapyba, ir Arvydo Každailio grafika iš MO kolekcijos.
– Ką galėtume laikyti oparto pradininku sovietinėje Lietuvoje?
– Turbūt pirmasis juo susidomėjo Rimtautas Gibavičius. Tai nutiko beveik tuo pat metu, kai opartas išpopuliarėjo Vakaruose. R.Gibavičius 1963 metais sukūrė ciklą „Pajacai“, kuris artimas ankstyvajai Victoro Vasarely kūrybai. Įdomu, kad terminas „opartas“ pirmą kartą buvo pavartotas tik 1964 metais.
Todėl sunku pasakyti, ar tai buvo Vakarų dailės įtaka, ar tiesiog natūraliai išaugo iš domėjimosi tautodaile, kurios motyvų pasitaikydavo jo ekspresyvioje grafikoje. Tačiau R.Gibavičiaus darbuose nerasime grynų opartinių abstrakcijų, optinio meno elementai dažniausiai derinami su figūromis, gal tik knygų viršeliai – išimtis.
– Optinis menas dažnai nurašomas kaip ne tokia vertinga, vien techniniais triukais pagrįsta kūryba, vizualinis cirkas. Gal todėl Lietuvoje taip kuriančių dailininkų niekada nebuvo daug?
– Taip, ypač tarp Lietuvos menininkų akivaizdžiai vyravo tokia nuostata, kuri, be abejo, trukdė išpopuliarėti šiai krypčiai. Vladislovas Žilius tuo metu, matyt, buvo vienas iš nedaugelio, kuris optiniu menu domėjosi rimčiau. Nors vien juo neapsiribojo, vėliau atitolo.
Įdomus Juozo Pilipavičiaus atvejis. Jis domėjosi vieno oparto lyderių V.Vasarely kūryba, be to, restauravo ir Vilniaus Aušros Vartų gatvės „Medininkų“ namo istorinę optinę dailę – sgrafitus. Jo darbuose buvo tiesioginių oparto citatų, tačiau vėliau jo kūryba plėtojosi kita kryptimi.
Lietuvoje vyravo ekspresyvaus meno tradicija ir tie dailininkai, kurie linko prie konstruktyvaus vaizdo kūrimo ir labiau domėjosi formos dalykais, dažnai rinkdavosi taikomosios dailės specialybes. M.Urmanavičiūtė-Jonaitienė studijavo grafiką, 1966 metais sukūrė linoraižinių ciklą „Lino darbai senojoje Dzūkijoje“ – labai dekoratyvius, ornamentinius vaizdus. Vėliau ji daugiausia dirbo grafinio dizaino srityje ir naudojo optinio meno elementus.
Būtent grafiniame dizaine Lietuvoje ir yra daugiausia oparto atspindžių. Ten dailininkai jautėsi laisvesni, be to, cenzūra į šią sritį žiūrėjo atlaidžiau.
– Taikomoji dailė tapo opartą mėgusių dailininkų prieglobsčiu? Juk Nacionalinės premijos laureatė Dalia Mataitienė savo vizijas įgyvendino scenografijoje.
– Taip, net ir viešai opartas buvo įvardijamas kaip taikomojo meno technika. Žurnale „Mokslas ir technika“ 1966 metais pasirodė opartą pristatantis straipsnis, kuriame rašoma, kad jis visiškai netinka vaizduojamajam menui, nes kuria iliuzijas ir atplėšia nuo realybės, bet taikomojoje dailėje gali būti vaisingai naudojamas.
Taip pat ir Liongino Šepečio „Modernizmo metmenyse“ dėstomas toks pat požiūris, kad būtent taikomojoje dailėje tokia stilistika priimtina.
D.Mataitienė su J.Pilipavičiumi ir V.Žiliu – trys pagrindiniai šios parodos autoriai. To meto dailininkai kūrė laisvas, nuo realybės atitrūkti leidusias abstrakcijas, taip pat opartinius motyvus naudojo kaip elementus, suteikiančius neužtikrintumo, nestabilumo įspūdį.
D.Mataitienė savo kūrinius, kuriuose labai ryškiai matomas optinis pradas, jau sovietmečiu eksponavo parodose kartu su savo scenografijos darbais.
Juk ji pirmiausia studijavo tapybą ir tik vėliau perėjo į scenografijos studijas. Spaudoje radau jos prisiminimų apie tai, kad ieškodama kūrybinės laisvės sąmoningai iškeitė tapybą į scenografiją.
– Koks buvo jūsų pačios didžiausias atradimas rengiant šią parodą?
– Man įdomiausia buvo atrasti, kaip smarkiai sovietinės cenzūros stiprumas meno pasaulyje priklausė nuo tos srities, kurioje dirbo kūrėjas, ir net nuo medijos – ar tai buvo knygos iliustracija, ar viršelis, ar tapybos darbas, ar scenografijos, dizaino kūrinys. Svarbus buvo ne tik kūrėjo statusas, bet ir tai, ar tai buvo pagrindinė, ar ne pagrindinė jo kūrybos sritis.
Nuo to priklausė viskas – ar išmes darbą iš parodos, leis ar neleis spausdinti. Nors iš tiesų meniniai ir kompoziciniai kūrinių principai – abstraktumas, socialistinio realizmo kanonų nesilaikymas – būdavo labai panašūs. Nemažai dailininkų sugebėjo tuo pasinaudoti, rasti būdų savo darbus publikuoti viešai.
