Joje – tarsi prisiminimai iš praeities atkeliavo dar nematyti kūrėjo darbai ir iš jo dukters Tatjanos Leus namų. „Jis buvo labai kritiškas, tai galbūt pusę paveikslų išmestų“, – neslepia moteris ir priduria: „Bet mes jį prisimename ir viską darome kitaip“.
Tokiu būdu šalia S. Gračiovo mylimosios jūros ir pakrančių naujoje parodoje įsikūrė ir visai netikėti kūriniai. Panašiai kaip mūsų interviu – dar ne visiems žinomi faktai apie šį dailininką.
Menininkų šeimos visada būna ypatingos. Kokia buvo Jūsų šeima?
Nebuvome ypatingi, veikiau, – ne itin pasiturintys. Tėvai daug dirbo ir jiems tikrai buvo svarbiau ne kaip leisti laiką su vaikais, o kaip pasirūpinti, kad jie būtų aprengti ir pamaitinti. Dabar gal tai skamba neįprastai, bet anksčiau dažna šeima gyveno būtent taip.
Kiek prisimenu tėvą, jis buvo tiesiog darboholikas – jau būdamas profesionalus dailininkas, Dailininkų sąjungos narys, visą laiką tapė ir ieškojo galimybių užsidirbti, gauti užsakymą ir pan. Gal tik prieš mirtį jo paveikslai išpopuliarėjo taip, kad jis net ironiškai juokaudavo rusų kalba – „ja samyj pradažnyj chudožnik“.
Vadinasi, turėjo puikų humoro jausmą?
Buvo ne tik ašrialiežuvis, bet ir eruditas – turėjo daug žinių, išmanė istoriją. Nors vaikystė ir kelias į mokslus tikrai nebuvo lengvas.
Apie tai kalbėdavote?
Nedaug, tačiau jis pasakojo, o tą laikmetį galima ir įsivaizduoti. Tėvas gimė 1922 m., per patį badmetį, gūdžiame Rusijos provincijos miestelyje ant Volgos krantų. Jo mama gimdė trylika kartų, tačiau iš visų pagimdytų vaikų išgyveno tik du – tėvas ir jo jaunesnis brolis.
Bet nepaisant sunkios vaikystės, jis iš jos atsinešė stiprų šeimos jausmą – tai, kas nebūdinga dailininkams. Rūpinosi ne tik mūsų šeima, bet ir savo mama, – nuolat rašė laiškus, kasmet lankydavo ją tame gūdžiame miestelyje, nors kelionės buvo ir brangios, ir ilgos dėl sudėtingo susisiekimo.
Koks buvo Jūsų ryšys su tėčiu?
Su mama galbūt artimesnis, bet tik dabar aš supratau vieną dalyką, kad ji, būdama ne mažiau talentinga, susipažinusi su tėvu, laiku suprato, koks žmogus yra šalia jos ir tyliai pasitraukė į šalį. Tai buvo toks tylus jos žygdarbis.
O iš kur kilo S. Gračiovo pašaukimas menui?
Man visada tai kėlė nuostabą ir, tiesą sakant, galvoju, kad jis dar būdamas paauglys turėjo pašaukimą. Tikriausiai dėl to ir patraukė į Palecho meno mokyklą, kur lavino savo pirmuosius piešimo įgūdžius. Neabejoju, kad pradžia buvo ten, o vėliau, žinoma, ir Dailės institutas, kur jis pasirinko, mano nuomone, gana nepopuliarų realizmo stilių.
Deja, aš labai vėlai perpratau tėvo talentą, kvalifikaciją. Vaikystėje užeidavau į dirbtuves, matydavau, kaip jis tapo, užuodžiau dažų kvapą – jis man ir dabar labai primena tėvą. Nors dažniausiai prisimenu jo balsą – kaip jis kalbėjo, kokiu tonu ir pan.
Koks buvo jo balsas?
Vyriškas, jis buvo bosas. Beje, skirtingai nei mama, turėjo ir labai gerą muzikinę klausą, dainuodavo. O būdamas geros nuotaikos, ir eiles deklamuodavo. Toks savotiškas buvo jo būdas, bet nepaprastas.
Kaip ir kūryba?
Ji labai pozityvi ir šilta, turi tai, ko labiausiai trūksta mūsų dabartiniuose gyvenimuose. Ypač peizažuose, kurie jam ir labiau patiko, ir geriau sekėsi.
Peržiūrėjusi jo kūrinius įvairiose kolekcijose, galiu pasakyti, kad tai – pagrindinis plėtotas žanras. Kaip ir tematika – jūra ir pakrantės.
Jis daug keliavo, stengėsi išnaudoti visas progas išvykti į kūrybines komandiruotes, tad taip aplankė didelę dalį Europos, Afriką, Kiniją, o visi įspūdžiai nugulė į paveikslus tarsi tų kelionių nuotraukas. Yra nutapytų kalnų ir vynuogynų, bet jūra...
...viską nukonkuruoja. O kuri jam labiausiai patiko?
Man atrodo, kad Baltijos jūra ir Nidos kopos. Yra paveikslų, kur nutapyta ir dabar tarp lietuvių populiarėjanti Latvijos Nida. Jis keletą kartų ten ilsėjosi ir labai kūrybiškai šį laiką išnaudojo.
Kai žiūrite į paveikslus, Jūs tikriausiai geriausiai galite pasakyti, ar jo kūrybinis kelias buvo vingiuotas, ar nuoseklus?
Tėvas buvo nuoseklus savo stiliumi, nors išbandė labai įvairias technikas. Pavyzdžiui, kiniška serija tapyta pastele ant tapetų, kurių atspalvis jam labai patiko. Kitur – pieštukas ir popierius arba drėgnas popierius ir akvarelė.
Techniką jis mėgo keisti, bet stilius liko visada.
O kas jam darė didžiausią įtaką?
Turiu jo ir mamos sukauptą meno istorijos ir knygų apie menininkus biblioteką, kuri tai gerai atskleidžia. Juk anksčiau knygos buvo labai brangios, sunkiai gaunamos, tad jos tikrai neatsitiktinai pateko į šias lentynas. Manau, kad tikrai įtaką darė impresionistai, Vincentas van Goghas, nes randu tose knygose pažymėtus užrašus.
Taip pat nereikia pamiršti, kad tėvai gyveno savo laikmečio dailininkų apsuptyje – Antakalnyje, Grybo gatvėje. Ten pat buvo ir kaimynai – Bronius Vyšniauskas, Augustinas Savickas, Algirdas Petrulis, Mykolas Vrubliauskas. Nori nenori, bet kai bendrauji su tokiais žmonėmis, jie daro įtaką. Tik manyčiau tėvo sėkmės paslaptis – pasirinkta kryptis, tos marinos.
Ar Jūsų namuose yra tėčio paveikslų?
Dabar jie visi iškeliavo į parodą sostinės galerijoje „Kunstkamera“. Su jais – ir prisiminimai. O tas ypatingasis vadinasi „Žydinčios obelys“ su tėvo užrašyta data – 1975 metai. Tuo metu buvau sudentė ir nesieju šio paveikslo su konkrečiais įvykiais. Apskritai, mano prisiminai labai kuklūs, jie pamažu nyksta.
Jei S. Gračiovas ateitų šiandien į savo paveikslų parodą, ar ji jam patiktų?
Jis buvo labai kritiškas, tai galbūt pusę paveikslų išmestų. Pusė jų tikrai nebūtų nusipelnę ten kabėti pagal jį. (Juokiasi). Bet mes jį prisimename ir viską darome kitaip.
Ačiū už pokalbį.
Rugsėjo 2 d., 18.00 val. vyksiančiame parodos „Labas, aš grįžau!“ atidaryme sostinės galerijoje „Kunstkamera“ laukiami visi meno gerbėjai. Vėliau parodą bus galima nemokamai lankyti galerijos darbo laiku nuo pirmadienio iki penktadienio 10.00–18.30 val., šeštadienį 12.00–16.00 val. iki rugsėjo 22 dienos.
