Dar ne taip seniai savo paveikslus tik artimiausiems draugams rodžiusi Z.Tallat-Kelpšaitė po kurio laiko įsidrąsinusi nėrė į platesnius vandenis. Naujausius darbus kūrėja eksponuoja jai mieloje erdvėje – Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje.
Drobėse atgiję hegzametrai
Pastaruoju metu Šventojoje gyvenančios Z.Tallat-Kelpšaitės tapybos paroda – keturios istorijos, kuriose persipina tolimos praeitis ir šiandienos aidai, ryškėja etninės kultūros, gamtos motyvai. Jai artimos marinistinės temos ir įvaizdžiai paveiksluose nuskamba kaip malda jūrai, visatai, laisvei ir kūrybai.
„Istorijas galima perpasakoti muzika, daina, šokiu, žodžiais. Aš kartais pasitelkiu spalvas, teptuką, dažus ir drobę. Taip nutapyti istorijų ciklai: „Bėgančios su vilkais“, „Vienišas medis dykumoje“, „Vienatvė dviese“, „Prisiminimai apie Konfucijų“, „Poetas ir rugiai“. Smagu, kai matau žmones, gebančius skaityti tarp eilučių ir tekstus, ir drobes“, – pristatydama parodą kalbėjo autorė.
Viena tokia Z.Tallat-Kelpšaitės sakmė „Metų laikai“ primena lietuvių literatūros pradininko Kristijono Donelaičio kūrybą ir asmenybę. Keturių paveikslų ciklas byloja, kad skambiais hegzametrais išdėstyta klasiko poema „Metai“ stovi ant tvirto baltų kultūros ir raštijos pamato. Poemos dalių fragmentai ant drobių išrašyti senoviniu parkeriu auksine plunksna.
Nuopolių ratai vis pasikartoja
K.Donelaičiui skirtą videokūrinį „Metų laikai“ Z.Tallat-Kelpšaitė kartu su žinoma tapytoja abstrakcioniste Irma Leščinskaite pristatė Lugano (Šveicarija) tarptautiniame meno ir poezijos festivalyje „Poestate“. Bendras menininkių darbas apdovanotas parodos prizu.
Kitas Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos (LAJM) erdvėse eksponuojamas Z.Tallt-Kelpšaitės paveikslų triptikas „Dieviškoji komedija. Pragaras. Skaistykla. Rojus“, skirtas italų literatūros klasikui, filosofui, teologui ir politikos veikėjui Dantei Alighieri, kurio kūryba tapo daugelio tautų, kraštų ir visų laikotarpių kultūros savastimi.
Autorė prisipažino, kad vėl atversti nemirtingosios poemos „Dieviškoji komedija“ puslapius ją paskatino ir Florencijos dainiaus 700-osios mirties metinės, ir pastaruoju metu pasaulį sukrėtę šiurpūs įvykiai.
„Stebint tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, atrodo, kad Dantės pavaizduoti žmogiškųjų nuodėmių ir nuopuolių ratai pasikartoja čia ir dabar – kiekvieno mūsų mintyse, širdyje ir sieloje.
Įprastos komunikacijos jau negana, vėl šaukiamės mūzų norėdami skaitantiems tekstus teisingai perteikti žodžių eilutes ir tai, kas slypi tarp jų“, – sakė Z.Tallat-Kelpšaitė.
Patrankos nutildo vieversius
Senojoje Europoje manyta, kad pavasarį ant savo sparnų parneša paukščiai. Kartu ir išsigelbėjimą nuo bado, šalčių, kitokių nepriteklių, atneša žmonėms džiaugsmą, linksmybes ir viltį. Neatsitiktinai tradiciniame baltų kalendoriuje pavasario pradžia siejama su vieversių pasirodymu vasarį.
Šiemet vasarį vos pradėjusią tapyti paveikslą „Vieversio diena“ Z.Tallat-Kelpšaitę pasiekė žinios apie Rusijos kariuomenės invaziją į Ukrainos žemes, tad viltingas pavasario laukimo, bundančios gamtos nuotaikas pakeitė nerimas – sakiniai nebegulė į tekstus, žodžiai į sakinius, raidės į žodžius.
„Turbūt ne tik man žodžiai, kuriuos bandau sugauti, yra per silpni, pernelyg lėkšti, menki arba banalūs, kad galėtų išreikšti protą jaukiančius, sielą draskančius jausmus. Gal todėl vietoj žodžių radosi spalvos ir vaizdai. Manoji „Vieversio daina“ – tai egzistensijos nerimu persmelktų drobių triptikas“, – dalijosi mintimis parodos autorė.
Įgyvendino savo svajonę tapyti
Tarptautinio verslo žurnalo „Jūra. More. Sea“ leidėja Z.Tallat-Kelpšaitė negalėtų išskirti kokios nors vienos pagrindinės savo aistros, mat jų yra daugybė. Ir kiekvienam savo pomėgiui ji suranda laiko.
Kai Lietuvos ir Kinijos santykiai dar nebuvo pašliję, savo žurnalą ji išleido ne trimis, kaip buvo įprasta, o keturiomis kalbomis – prie lietuvių, anglų ir rusų prisidėjo ir kinų. Pagal bendrą Europos Sąjungos ir Kinijos vyriausybės projektą leidėja mokėsi kinų kalbos ir verslo patirties.
Sena Zitos aistra – šokis. Bet kokiame pobūvyje ji su savo vyru architektu Sauliumi Manomaičiu pirmieji išeina į šokių aikštelę ir jos nepalieka iki paskutinio muzikos akordo. Z.Tallat-Kelpšaitei pravertė Klaipėdos muzikinio teatro baleto šokėjos Beatos Molytės vedamos flamenko pamokos.
Visada norėjusi tapyti publicistė negalvojo, kad tai įmanoma, bet gyvenimas viską sudėliojo savaime. Dailės pamokose įgijusi pradinių įgūdžių Zita savo pirmuosius kūrinius parodė sūnui verslininkui Faustui, Lietuvos dailės akademijoje įgijusiam menotyrininko diplomą. Tačiau šis jos kažkodėl nepagyrė. Kūrybai neįkvėpė ir šiaip jau dėmesingas sutuoktinis.
Dar viena aistra – meilė jūrai
„Štai tada manyje ir užvirė kraujas, mintyse pagalvojau – palaukite, dar ateisite į mano parodas nešini gėlių puokštėmis“, – pirmuosius savo žingsnius prie molberto prisimena Z.Tallat-Kelpšaitė.
Naujokė pradėjo lankytis profesionalios dailininkės ir pedagogės I.Leščinskaitės studijoje. Viskas baigėsi tuo, kad greitai mokytoja ir mokinė ėmė kurti sumanytus bendrus projektus, sulaukusius palankių vertinimų net tarptautinėje arenoje.
„Kokie nors mano gyvenimą apkartinę negeri dalykai man visuomet būdavo tarsi akstinas naujiems darbams. Dabar kartais tapau ir naktimis, tuomet viską aplinkui pamirštu, o tai nuostabus jausmas“, – kalbėjo per savo parodą Jūreivystės mokykloje gėlėmis apipilta Z.Tallat-Kelpšaitė.
Dar viena su mūzomis susibičiuliavusios klaipėdietės meilė – jūra. Kadaise, kai Zita darbavosi savaitraštyje „Lietuvos jūreivis“, prasidėjo ir jos jūrinė karjera. Sudėjusi visas išvykas į jūrą, komandiruotes suskaičiavo, kad pasaulio vandenynuose praleisti beveik dveji metai.
Atlante įgijo kitokios patirties
Tai nebuvo kelionės ištaigingais kruizų laineriais. Z.Tallat-Kelpšaitei teko plaukioti senais dar akmens anglimi kūrentais prekybos garlaiviais, dideliais ir mažais žvejybos traleriais – savo reportažuose ji stengėsi parodyti skaitytojams, kaip toli nuo gimtųjų krantų dirba Lietuvos laivynas. Įspūdžiai sugulė į publicistikos knygą „Jūra motulė“.
Sumanę kurti tikroviškus siužetus televizijos laidai „Jūros spalvos“, Z.Tallat-Kelpšaitė ir operatorius Juozas Mažonas išvyko į Atlanto žūklavietes. Spartietiška buitis, vandenyno druska, žuvų žvynais nusėti, nuolat siūbuojantys laivų deniai, visas jėgas išsunkianti jūrligė, atogrąžų klimatas jos nevarė į neviltį, nors tik kelis kartus buvo išlipusi į krantą.
Traleris, kuriuo plaukė televizininkai, prisišvartavo Las Palmo (Kanarų salynas) uoste kaip tik tuo metu, kai čia pasirodė didžiųjų burlaivių lenkynių „Gran Regata Colon“, skirtų istoriniams Kristoforo Kolumbo žygiams per Atlantą ir Amerikos žemyno atradimo 500-osioms metinėms, flotilė, kurioje buvo ir jachta „Lietuva“. Žurnalistai susipažino ir su buriuotojų buitimi.
„Lietuvos“ kapitonas klaipėdietis Steponas Kudzevičius, pakviestas į priėmimą Meksikos karinių jūrų pajėgų burlaivyje, pavadintame paskutiniojo actekų karalystės valdovo Kuautemoko vardu, tąkart pagalvojo, kad jam į porą tiktų dama. Garsaus buriuotojo žvilgsnis, suprantama, nukrypo į Las Palme netikėtai sutiktą tautietę Zitą.
Pusmetį vandenyne praleidusi žurnalistė šiek tiek sutriko – jau buvo beveik išeikvojusi savo kosmetikos atsargas. Žvejybos laivuose patogumų nedaug – tvankuma, ankštos kajutės, praustis, skalbti drabužius galima tik techniniu vandeniu.
Viešniai – jūrininkų pagarba
Tuomet žvejybos laivyne moterys stokodavo ne tik veido kremų, kvepalų, bet ir drabužių, tinkančių prestižinių renginių organizatorių nurodytam aprangos kodui. Tačiau Zita nenorėjo nuvilti S.Kudzevičiaus – sutiko kartu vykti į priėmimą.
Las Palmo uoste kviestinius „Gran Regata Colon“ svečius, trapu kopusius į bene prašmatniausio ir turtingiausio pasaulyje Meksikos mokomojo burlaivio „Kuautemok“ denį, kaip pačius artimiausius žmones sveikino išsipustę karininkai.
Vienas tviskančia paradine uniforma vilkintis jaunas karo jūrininkas, nusismaukęs nuo plaštakos savo baltą pirštinaitę, nusišypsojęs lenkėsi galantiškai pakštelėti į ranką Z.Tallat-Kelpšaitei.
Pagal laivyno papročius ir tradicijas meksikietis burlaivio viešniai tąkart prisistatė gal net kiek teatrališkai, kaip Georges'o Bizet operos „Karmen“ herojus ištaręs savo vardą: „Choze“.
„Zita“, – nė nemirktelėjusi atšovė lietuvė. Ir dar taip, kad įgulai nekiltų abejonių: pasaulinės regatos, vizitai užsienio šalių burlaiviuose šiai saulės nuskrudintai jūrų damai – ne kažkokia naujiena, egzotika, o gyvenimo kasdienybė.
Apranga – tik įvaizdžio dalis
Šviesių spalvų lietuvės suknelė tąkart jokių įtarimų jūrininkams nesukėlė. Zita pastebėjo, kad kitos viešnios dėvėjo įmantrias skrybėlaites, o ji savosios dėl suprantamų ir pateisinamų priežasčių tada negalėjo pademonstruoti.
Viešnagė Meksikos burlaivyje tikriausiai įstrigo jai į atmintį, nes vėliau skrybėlaitės tapo neatsiejama Zitos aprangos dalimi ne tik per Jūros šventes Kaipėdoje. Nemažai jų išdovanota, kitos atsidūrė Kretingos kraštotyros muziejuje.
Apie skrybėlaites Zita jau nebenori ir šnekėti: „Tai nėra aistra, toks mano stilius. Žmonės dažnai linkę vertinti kitus jų nepažindami, nesusimąsto, kad svarbiau – ne galvos apdangalai, o tai, kas yra po jais. Kita vertus, visuomet stengiuosi laikytis renginiuose nurodomų aprangos kodų, nors kai kam tai atrodo tuštybių mugė“.
Mokymo įstaigoje surengtoje parodoje jūra aktualizuojama taip, kaip ją suvokia sūrios vandenynų druskos ragavusi autorė. Jūra Z.Tallat-Kelpšaitei - Lietuvos vartai į platųjį pasaulį, laisvė, gyvybė, žvalinanti energija, nepaliaujamas gamtos stichijų šėlsmas, kupinas netikėtų nuotykių, naujų atradimų, romantikos, kitokių galbūt ne visiems įžvelgiamų slėpinių.
Žodžiai išsilieja ir spalvomis
Marinistikos temai neabejingos tapytojos kūrybą įvertinę jūreivystės pedagogai teigė, kad jos darbai padeda geriau suvokti lietuviams lemties skirtą brangią dovaną gyventi šalia jūros, veidu gręžtis į pasaulio vandenynus, turėti savo uostą.
Baltijos priekrantės žvejų valtys, švyturiai, burlaiviai, netgi vokiečių nuskandinto tarpukario Lietuvos karo laivo „Prezidentas Smetona“ siluetas prislopintų spalvų paveiksluose, regis, atkartoja tai, ką Z.Tallat-Kelpšaitė išsako savo tekstuose, sugulusiuose į paskutiniąją jos publicistikos rašinių knygą „Ženklai ir žodžiai“.
Parodos autorei sėkmės linkėjo laivų kapitonai, tarp jų ir LAJM direktorius, buvęs parlamentaras bei diplomatas Vaclovas Stankevičius, išreiškęs viltį, kad jos kūryba toliau skleisis visomis, galbūt net ir nenuspėjamomis kryptimis.
Z.Tallat-Kelpšaitės tapybos darbai pristatyti jungtinėse parodose Klaipėdoje (2016), Karagandoje (Kazachstanas 2017), Lokarne (Šveicarija 2018, 2021), Londone (2022). Ji yra surengusi dvi personalines parodas Klaipėdoje (2019, 2022).
I.Leščinskaitės ir Z.Tallat-Kelpšaitės bendrą kūrinį „Metų laikai“ nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka su partneriais pavertė meno projektu „Donelaitis – Lietuvos Homeras“, pristatytu Dubajaus pasaulinėje parodoje „EXPO 2020”.
