Visą liepą veiksiančioje parodoje – ant augalo perkeltos archyvinės Vilniaus vaikų fotografijos. Pokario metais tokios fotografijos, lyg nuo medžių nukritę lapai, klajojo buvusio geto kiemuose ir gatvėse.
D. Dagienė dirbo su organiniais fotografijos procesais ir vaizdus sukūrė fitografijos būdu. Eksponuojamos nuotraukos – tai chlorofilo atspaudai. Šalia jų rodomi ir 40 metų autorės sukurti originalūs vienetiniai sidabro želatinos atspaudai – kalnų, pievų ir jūrų peizažai.
– Kas paskatino sukurti darbų ciklą su Vilniaus geto vaikų fotografijomis? Kur jas radote? – paklausiau D. Dagienės.
– Dauguma fotografijų paimtos iš Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus archyvo. Tai vaikų veidai arba grupinės fotografijos – klasės draugų, seserų ir brolių. Dalis jų neturi identifikavimo žymos – neaišku, kas tie žmonės. Jos kaip nukritę medžio lapai.
Pasakojama, kad nemažai tokių fotografijų buvo galima rasti Vilniaus gatvėse po geto likvidavimo. Greičiausiai žmonės, jas surinkę, atiduodavo archyvui.
Pavyzdžiui, vaikų darželio grupės nuotrauka: dvi auklėtojos su vaikų būreliu.
Kitoje – vaikai prieš pat vasaros atostogas. Su trumpomis kelnėmis ir vasariniais sijonais. Veidai kupini būsimų atostogų džiaugsmo. Man tai viena įspūdingiausių archyve surastų fotografijų. Greičiausiai tai taip pat vilniečiai, nors archyvai ne visuomet nurodo vietą, kur surastos tos fotografijos ir kam jos priklausė. Nėra liudininkų, kurie galėtų papasakoti daugiau.
Ta istorija apie gatvėse vėjo blaškomas fotografijas man asocijavosi su lapais, kurie atitrūkę nuo savojo medžio. Juk fotografija – tai atminties dalelė, tačiau dažnai jau neaišku, kokios konkrečios istorijos ta dalis.
– Kaip pradėjote domėtis tuo, kas saugoma archyvuose?
– Fotografuodama medines sinagogas susidomėjau žydų kultūriniu palikimu. Tuomet visokių istorijų radau archyvuose – tarp jų ir labai skaudžių.
Mane sudomino botaniko Jokūbo Movšovičiaus atvejis. Jo gyvenimo istorija kažkiek susijusi ir su mano šeima. Jis buvo mano vyro senelio kolega, kurį karo metais senelis globojo. Vėliau, mokslininkui emigravus į Lenkiją, jie bendraudavo laiškais.
J.Movšovičius – žydų kilmės botanikas, dirbęs Vilniaus universitete. Jis apsigynė disertaciją tyrinėdamas Vilniaus Panerių pievų augaliją. Karo metais pateko į getą, o iš jo ištrūkęs slapstėsi botanikos sode.
Jis sugebėjo iš Vilniaus geto atvežti vaikus į botanikos sodą ir parodyti jiems augalus, taip suteikdamas galimybę atsigauti nuo karo siaubo.
Žmonių kultūroje dažni augalo ir vaiko palyginimai. Kalbėdami apie vaikus mes juos prilyginame gėlėms, augalams, kažkam, kas stiebiasi, auga į ateitį. Karas, sustabdydamas vaiko augimą, sustabdo ir ateities pažadą.
– Žydų paveldas Lietuvoje – viena jūsų kūrybos temų?
– Atmintis ir laikas – šios temos man ypač svarbios. Visos mano fotografijų serijos yra su jomis susijusios. Lietuvos žydų paveldu pradėjau domėtis dokumentuodama medines sinagogas.
Pradėjau tiesiog vedama smalsumo, man jos buvo labai įdomios. Įdomios ir kaip statiniai, saugantys istorinę atmintį.
Medis – labai trapi medžiaga, mediniai pastatai gana greitai sunyksta. Ant medinių sinagogų aš aptikau augančias kerpes. Jos maitinasi mediena ir užauga labai įdomių formų, tarsi miniatiūrinės skulptūros.
Paradoksalu, kad augalai, uždengiantys praeities pėdsakus, pastatus, galiausiai lieka vieninteliai tose vietose vykusio gyvenimo liudininkai. Ten gyvenusių žmonių jau nebėra ir jų atsiminimų nebelieka.
– Yra tokių gėlių, pavyzdžiui rūtos, kurių lapai saulėje išskiria nuodingas medžiagas, gali nudeginti odą. Kaip jums pavyko išsirinkti fotografijoms tinkamą augalą?
– Teko konsultuotis su botanikais. Iš pradžių buvau prisirinkusi daug įvairių augalų. Tarp jų buvo ir nuodingų, su kuriais geriau nedirbti. Nors rinkausi atsargiai, darbo metu man gerokai paūmėjo alergija.
Augalai – labai įdomi medžiaga kūriniams. Jie – tarsi atskiras pasaulis.
– Kodėl fotografijoms pasirinkote ne medžių, o gėlių lapus?
– Tai tik vienos gėlės – melsvės – lapai. Jie savo forma šiek tiek panašūs į trauklapius, todėl žiūrovai dažnai supainioja. Melsvė – iš tų augalų, kuriuos galima naudoti, jei reikia sukurti chlorofilo atspaudus. Pats augalas yra tarsi fotopopierius. Jis turi šviesai jautrios medžiagos – chlorofilo, todėl gali būti naudojamas kaip pagrindas fotografijai.
Bet kai žmonės paklausia, ar galėčiau jiems padaryti tokią fotografiją, tai gerokai nustemba, kai pasakau, kad nežinau ar galėsiu. Mat viskas priklauso nuo to, kiek vasarą bus saulės. Daugelis mano, kad saulę galėtų pakeisti ir stipri lempa. Deja, ne.
– Ar būtina nuskinti lapą, ar fotografija gali išryškėti ir ant gyvos šakelės?
– Teoriškai galima ant augalo užauginti fotografiją – uždėjus negatyvą pridengtos vietos nebus veikiamos šviesos, negamins chlorofilo, o skaidrios – gamins. Tiesa, reikėtų rasti specifinį augalą, kurio lapas augdamas nedidėtų. Yra daryta ir tokių eksperimentų.
– O mūsų klevas tam netiktų? Jo lapai dideli ir iki rudens išlaiko savo formą.
– Turbūt klevas iš vietinių medžių būtų vienas tinkamiausių, bet reikėtų padaryti nemažai eksperimentų. Net ir melsvė yra labai kaprizinga. Nuskinu lapus nuo to paties melsvės krūmo, tomis pačiomis sąlygomis jie guli saulėje, bet vieni jų išryškina vaizdus, o kiti – ne.
Liūdna, kai nepavyksta, nes darbo būna įdėta tikrai daug. Esu nuolat apsikrovusi įvairiais lapais.
– Lapai, ant kurių išryškėjo fotografijos, primena net ir žmogaus rankas su iššokusiomis gyslomis. Ar tai irgi sumanymo dalis?
– Tuo man ir patinka kūryba, kad ji leidžia kalbėti metaforomis, kuriose skirtingi žmonės gali įžvelgti vis kitas prasmes.
Yra žmonių, kurie man sakė, kad negali žiūrėti į šias chlorofilo fotografijas, nes jiems tai pernelyg sunku. Tai tikrai nėra lengvi kūriniai. Jie ir negali būti lengvi.
– Bet kartu jie ir šviesūs, viltingi?
– Taip, mano pasakojimas ir yra apie viltį gyventi, kuri atsiveria tada, kai susiduri su labai skaudžiais dalykais. Tuomet supranti, koks svarbus yra žmogaus gyvenimas. Trapus ir reikšmingas.
Šie darbai tarsi padeda įvertinti tai, ko mes netekome. Juk tie vaikai – galimybių kupini gyvenimai, kuriuos išblaškė karas, holokaustas. Kol šio skausmingo suvokimo neįprasmini kūryboje, jis nepaleidžia, tarsi įkalina.
Supratau, kad turiu surasti būdą, kaip apie visa tai papasakoti. Buvo aišku, kad jei to neišgyvensiu per kūrybą, tema mane dar labai ilgai kamuos.
– Žmonėms dažnai atrodo, kad menininkas yra laisvas žmogus – kuria ką nori. Tačiau nemažai menininkų tiesiog negali nekurti, juos verčia vidinė būtinybė – svarbi tema, idėja, formos ar medžiagos iššūkiai. Tai nėra taip jau paprasta?
– Tikrai taip. Viena ar kita tema kartais tiesiog persekioja. Viskas aplink ją tik papildo. Pavyzdžiui, dabar, kur tik einu, visur matau augančias melsves. Einu per miestą ir vis pasižiūriu, kurios lapai yra tinkamos formos. Anksčiau jų tiesiog nepastebėdavau.
Tas pat ir dėl archyvų. Dabar archyvuose pastebiu labai daug vaikų fotografijų. Anksčiau atrodydavo, kad vaikai – tik fonas. O dabar matau, kad jų labai daug.
– Jūs išgarsėjote, kai Pasaulio fotografijos apdovanojimuose (WPA) antrąją vietą pelnė jūsų fotografijų ciklas „Berniukas su lazda“. Taigi savo kūryboje į vaikus atsigręžiate ne pirmą kartą?
– Sūnus man parodė pavyzdį, kaip galima pradėti nuo paprastų dalykų ir kaip veikia vaiko vaizduotė. Turiu du sūnus, tačiau fotografavau ne tik juos, prie to projekto prisijungė ir kiti vaikai – draugų, pažįstamų.
Ir nors istorija prasidėjo nuo asmeninių įspūdžių, bet pats fotopasakojimas – tai ne asmeninis, o gerokai platesnis žvilgsnis į vaikystė fenomeną. Norėčiau tą projektą pratęsti jau praplėsdama temą, nes matau jog lazdeles renka ne tik berniukai, bet ir mergaitės.
– Rotušėje eksponuojami ir visai kitokie jūsų darbai – keisti peizažai. Tai lyg ir ne nuotraukos, nors jas ir primena.
– Tai ant fotopopieriaus sukurti darbai – vienetiniai sidabro želatinos atspaudai: kalnų, pievų, jūros peizažai. Jie susiję su mano kūrybos laikotarpiu, kai dirbau su saulės šviesa, fotografavau saulę.
Šiuose darbuose saulė taip pat yra atspirties taškas, tik patys peizažai ne nufotografuoti, o nulieti.
– Kaip nulieti vaizdą ant fotopopieriaus?
– Su ryškalais. Tie vaizdai – iš mano atminties, matyti kažkur kelionėse. Buvo periodas, kai daug laiko praleisdavau Graikijoje. Todėl darbuose – žvilgsnis į tolį, iki horizonto, iki kalnų, kurių lietuviškame kraštovaizdyje nepamatysi.
Kai pradėjau dirbti su augalais, įsitikinau, kad vienas sunkiausių dalykų – nufotografuoti pievą. Kai žvelgi į pievą kalnų fone, įspūdis daug stipresnis negu vaizdo fotografijoje. Todėl nusprendžiau viską sukurti pati, kad būtų ne dokumentika, o emocija.
Galvodama apie parodą „Augalų atmintis“ norėjau tarsi apglėbti tuos lapus šitais nesaties peizažais. Juk jie taip pat kalba apie galimybę, apie tai, ko nėra, bet galėjo būti.
– Abstrakti meninė fotografija ir arčiau dokumentikos esantis pasakojimas – jūs bandote sulydyti visiškai skirtingus kūrybos būdus?
– Man norisi pasakoti istorijas savita fotografine kalba, bet išlieka svarbus ir jos ryšys su tradicija. Įdomūs patys fotografinio vaizdo atsiradimo procesai, svarbus ir rankų darbas. Dažnai žvelgiu į fotografijos ištakas. Tuomet buvo išrastas ir šios parodos darbams sukurti naudotas chlorofilo procesas.
Arba antotipija, kai pigmentu tampa tam tikri organiniai dalykai – lapų ar žiedlapių sultys su distiliuotu vandeniu arba alkoholiu. Fotografijos atsiradimo pradžioje XIX a. buvo daug įvairių eksperimentų, daug įdomių fotografijos technikų, kurios gal būtų paplitę, jei būtų sulaukę komercinės sėkmės. Juk fotografijos pradžia buvo labai pragmatiška – kuo pigiau užfiksuoti realų vaizdą.
– Svarbu buvo ir tai, kiek laiko nufotografuoti vaizdai išliks. Ar jūsų darbai ant melsvės lapų – ilgaamžiai, ar po metų, kitų išbluks?
– Na, pats atspaudas yra labai trapus. Jei jo neužfiksuočiau, jis tiesiog išnyktų. Tiesa, ir tradicinė fotografija, jei bus veikiama saulės šviesos – išbluks. Aš dariau bandymus, žiūrėjau, kurios fotografijos ant lapų išlieka ilgiau.
Paaiškėjo, kad geriausia juos padengti specialia derva, sakais. Tada net laikomi saulėje jie nesikeičia. Ta derva – ne mano išradimas, tai tradicinis kūrinių konservavimo būdas.
SKAIČIAI IR FAKTAI
Tarp geriausių pasaulio fotografų
Dovilė Dagienė Doda – menininkė, fotografė gyvenanti ir kurianti Vilniuje.
2020 m. Vilniaus dailės akademijoje ji baigė doktorantūros studijas ir apgynė meno daktaro laipsnį.
Nuo 2006 m. menininkė dalyvauja grupinėse parodose, yra surengusi keletą autorinių parodų Lietuvoje ir užsienyje.
2015 m. jos fotografijų serija „Berniukas su lazda“ buvo apdovanota antruoju prizu Pasaulio fotografijos apdovanojimuose (WPA).
2018 m. fotografijų ciklas „Sustabdyta šviesa: dvi Saulės“ iš projekto „Čia tada, ten dabar“ buvo pastebėtas ir įvertintas konkurso „International Photography Grant“ eksperimento kategorijoje.
2019 m. menininkei įteikta J. Dovydėno premiją (Lietuvos fotomenininkų sąjunga) už reikšmingiausius humanistinės ir dokumentinės fotografijos projektus, meno kūrinius ir parodas.
2020 m. ji pelnė B. Buračo fotografijos meno premiją (Lietuvos kultūros ministerija) „Už konceptualų ir empatišką žvilgsnį į senąsias medines Lietuvos sinagogas, atminties ir gamtos įprasminimo subtilumą bei įspūdingą idėjų pateikimą.“
2021 m. tarptautinėje meno mugėje „ArtVilnius“ pristatyti fitografijos atspaudai sulaukė komisijos įvertinimo. Menininkę pristatanti galerija paminėta tarp septynių geriausių.
