Apie tai byloja Klaipėdos Baroti galerijoje pristatyta Š.Šimulyno darbų paroda „Gamtos užkalbėtojas“. Tai dar viena pastanga pasinerti į daugiabriaunio talentojo kūrėjo modernisto, sovietmečiu atsainiai žvelgusio į socrealizmo kanonus, minčių pasaulį,
Visas gyvenimas – kūryba
Š.Šimulyną supo daug pažįstamų, bet mažai draugų, apie save jis nekalbėjo, buvo apolitiškas, abejingas bohemai. Prieš pusšimtį metų parašytame eilėraštyje „Akmuo“, išreikšdamas savo požiūrį į pasaulį, civilizacijos triukšmą, prašė, kad visi jį paliktų ramybėje. Tokios ramybės, o tuo pat metu ir kūrybos laisvės, menininkas siekė ir pats, atsiribojęs nuo oficialiosios aplinkos, jo darbai nebuvo laukiami viešosiose erdvėse.
„Susimąstęs, kiek rūstus, sunkių tvirtų žingsnių, ramaus žemo balso, griežtų veido bruožų. Tapymas, patinavimas, akmens kalimas, medžio skrebenimas, plunksnos krebždesys – šie garsai jį lydėjo visą laiką Dar jam labai svarbi buvo tyla. Visa galva buvo paniręs į kūrybą, o visa kita jau po to: šeima, vaikai, buitis, draugai. Laisvalaikio, kaip žmogaus gyvenimo formos, jis nepažinojo“, – tokį menininką prisimena jo žmona Violeta Regina Šimulynienė knygoje „Kelionė per gyvenimą“.
Iš Veliuonos kilęs kūrėjas gyveno tarsi šalia, kitame laike ar erdvėje, gerai pažindamas kitus, bet neleisdamas pažinti savęs. Kodėl jis toks buvo? Net V.R.Šimulynienė į šį klausimą negali atsakyti: „Gal jis gimė ne toje epochoje, gal nesuprato savo laiko kalbos? Jam buvo svarbus tik kūrybos procesas, keičiant skulptūrą į tapybą, tapybą į grafiką, grafiką į rašymą ir vėl viskas nuo pradžios“.
Įkvėpimo ieškojo gamtoje
Gamta Š.Šimulyno kūryboje – itin reikšminga Čia jis jautėsi savimi, kalbėjosi su gamta per savo kūrinius, atskleisdamas paprastai akiai galbūt nematomas, tačiau pamatines vertybes. Menininkas domėjosi mineralogija ir archeologija, zoomorfiniai ir antropoforminiai pavidalai jo paveiksluose primena senąjį baltų meną, skleidžia panteistinį pasaulio suvokimą.
„Iš pradžių jis įsirengė dirbtuvę gimtojoje Veliuonoje, o paskui pasistatė šeimos namus Vilniaus Jezuzalėje, pavertė juos ne tik savo alternatyviosios kūrybos laboratorija, meno galerija, bet ir gyvenimo būdo atspindžių buveine. Su seserimi Rusne augome dvasingoje aplinkoje, apsuptos meno kūrinių“, – pristatydama tėvo parodą kalbėjo menininko duktė dizainerė Ula Šimulynaitė.
Menotyrininkams nesunku pastebėti, jog Š.Šimulyno tapybą ir skulptūrą vienija pirmiausiai gamtos įkvėptos formos. Paveiksluose atskleidžiami biologiniai mikro bei makro pasauliai, kasdienines kompozicijas, natiurmortus jis paversdavo dekoratyviosiomis schemomis, savo dvasinio pasaulio žemėlapiais ar net poparto bruožų įgaunančiais kūriniais.
Kerintis panemunių grožis
„Paveikslų koloritas varijuoja nuo lietuviškai gamtai būdingų rudų, žalsvų, gelsvų, atspalvių iki modernizmo kontekste netikėtai suskambančių rožinių, violetinių, ryškaus ultramarino įkvėptų spalvų“, – pasakojo parodos „Gamtos užkalbėtojas“ kuratorė, menotyrininkė Algė Gudaitytė.
Š.Šimulyno aptakių formų metalo plastika, anot A.Gudaitytės, pulsuoja suturėtu, bet veržliu judesiu, kažkokiu vidinio virpėjimo persmelktu nerimu: „Tai dar viena išskirtinė jo kūrybos apraiška, sietina su gamtos stichijomis – nerimastingomis, rūsčiomis ir tuo pat metu kupinomis netikėto švelnumo“.
Š.Šimulynas artėjo prie gamtos nuo pat vaikystės. Ties Vilkija atsiveriantys nepakartojamo grožio Nemuno slėnio vaizdai, dešiniajame krante prie aukštų kalvų prisispaudę miesteliai, tarp kurių bene garsiausias – Veliuona, be jokios abejonės įtakojo šio menininko gyvenimą ir kūrybą.
Kaune baigęs dailės mokyklą Š.Šimulynas įstojo į Vilniaus dailės instituto Grafikos katedrą, lankė Jono Kuzminsko, Augustino Savicko paskaitas, domėjosi meno istorija, kultūra.
Paskui skaudus kirtis – po naujametinio vakarėlio jis su keleriais draugais buvo pašalintas iš instituto už kažkokį studentams nederamą elgesį. „Laisvės radijas“ pranešė – už tariamai „antitarybinę veiklą“.
Australijoje įveikė dykumą
Veliuoniškis laiko tuščiai neleido – išvykęs į Pietų Sibirą nusibeldė iki Sajanų kalnų, paskui nukeliavo prie Baikalo ežero. Taigoje, dirbdamas miškakirčiu, bėgiodamas nuo meškų, medžiodamas jerubes, neužmiršo savojo pašaukimo – ne tik bandė užsidirbti pinigų, bet ir liejo akvareles, sukūrė pluoštą poezijos.
Sugrįžęs iš savanoriškos tremties namo ir pratęsęs meno studijas Š.Šimulynas per aštuonerius metus su pertraukomis įgijo grafiko diplomą. Sibire sukaupta vaizdinė medžiaga pravertė jo diplominiam darbui.
Kelionių dvasia jo neapleido ir vėliau. Bičiulio dailininko Jurgio Janavičiaus pakviestas Š.Šimulynas 1976 metais atsidūrė Australijoje. Dirbdamas garaže vien kirviu kaltais, per du mėnesius, sukūrė 16 akmens, medžio skulptūrų, surengė parodą Sidnėjaus galerijoje.
Pardavęs bemaž visus kūrinius lietuvis grąžino skolas draugams ir dar liko pinigų Australijai pažinti – išnaršė pietinę pakrantę, nusigavo į Tasmanijos salą. Susidraugavęs su vienu keliaujančiu lenku, leidosi į pavojingą kelionę per Didžiają Viktorijos dykumą.
Suremontavę seną nudrengtą automobilį „Land Rover“ du patrakėliai sėkmingai įveikė smėlynus, kuriuose ne vienas narsuolis įstrigęs pražuvo per alinančius karščius kęsdamas troškulį. Vyrai netgi pasiekė Indijos vandenyną.
Robinzoniškas gyvenimas saloje
Maža to, Š.Šimulynas Australijoje įgyvendino savo svajonę patirti garsiausiojo rašytojo Danielo Defoe romano „Robinzonas Kruzas“ herojaus, Jorko jūrininko dalią – draugų paprašė nuplukdyti į negyvenamą Šv. Bitės salą, kur vienui vienas praleido visą mėnesį. Jam buvo palikta tik gėlo vandens, o kitką teko prasimanyti pačiam.
Iš socializmo lagerio į laisvąjį pasaulį ištrūkusį lietuvį, gyvenant natūralioje gamtoje, užplūdo dar neregėti vaizdai ir įspūdžiai: povandeninė žūklė koralų rifų apsuptoje įlankoje, spalvingos žuvys, sulaukėjusios ožkos, vien kita bruzgynuose nuo karščio leipstanti kengūra, šaižūs papūgų riksmai, visur ropojančios žaliosios skruzdėlės, gyvatės, nematyti augalai.
„Paragauji kokio nors sužvejoto jūros gyvio ir lauki – ar dar esi gyvas. Jeigu neapsinuodi, vadinasi, galima valgyti ir tokius“, – ekstremalius potyrius negyvenamojoje saloje prisimindavo Š.Šimulynas, sąlytį su gamta vėliau aprašęs savo novelėse, eilėraščiuose, teptuku perteikęs žaižaruojančių spalvų drobėse.
Izraelyje gyvenančio bičiulio skulptoriaus Dovydo Zundelovičiaus pakviestas Š.Šimulynas 1998 metais su žmona ir keliais kolegomis aplankė Šventąją Žemę, ketino surengti ten parodą.
Š.Šimulyno palikimą saugančios dukros Ula ir Rusnė jį įsiminė kaip tvirtą, atšiauraus būdo menininką, asketą. Savąjį meną jis kūrė „tyliojo modernizmo“ laikmečiu, nesileisdamas į kompromisus su sąžine, nesikuprindamas prieš tuos, kuriais netikėjo ir nesižavėjo, ką smerkė.
Laisvės vėjo gūsius jautė visur
Pasirinkęs tylaus nekonformisto poziciją Š.Šimulynas aplink save sukūrė tam tikrą socialinį vakuumą. Todėl jo kūryba, A.Gudaitytės teigimu, ilgą laiką buvo tarsi užmiršta, gaubiama tylos, nors ir akylai stebima. Sovietmečiu leista Klaipėdoje įkurti moderniosios lietuvių skulptūros parką, bet ji puošia tik viena Š.Šimulyno skulptūra „Užkeiktas“.
„Tėvas per savo gyvenimą nenutapė ne vieno Lenino paveikslo, nekūrė revoliucionierių biustų ir paminklų, užsidirbdavo kaldamas antkapius. Manau, kad jis intuityviai jautė, kaip po kurio laiko vertinsime ideologizuotą meną per prievartą, pagal užsakymus. Ir nesuklydo – sovietiniai balvonai iškeliavo į Grūto parką“, – sakė U.Šimulynaitė.
Š.Šimulyno mirtis sukrėtė artimiausius draugus, pažįstamus, bičiuliams. Jo kūrybos fenomenas iki šiol tebėra mįslė – šis menininkas net gūdžiu sovietmečiu jautėsi laisvas kaip vėjas, nepriklausomas nuo konjunktūros ir temų, ir išraiškos prasme.
„Šarūnas pats plėtė savo egzistencijos ribas, jam skirtąjį laiką ir erdvę. Ką dar galėjo padaryti tokiais nedėkingais laikais velniškai kietas ir užsispyrę žmogus?“, – po to, kai sunkios ligos užkluptas kūrėjas pasitraukė Anapilin, pavėluotame nekrologe rašė jo draugas poetas Sigitas Geda.
A.Gudaitytė atkreipė dėmesį, jog sovietmečiu nepastebėta, to meto kultūros funkcionierių ir kolegų nepelnytai ignoruota Š.Šimulyno kūryba dabar jau atranda savo vietą Lietuvos moderniojo meno istorijoje.
„Jo darbai eksponuojami, papildo privačių meno galerijų ir muziejų fondų rinkinius, analizuojami ir vertinami“, – pažymėjo parodos Baroti galerijoje kuratorė.
