Dailininkai yra ilgamečiai „Slaptosios piešėjų draugijos“ dalyviai, glaudžiai susiję su piešimo mokymo veikla . Eksponuojami darbai rodo tikrai didelę autorių meistrystę, tai turbūt vienintelė per kelis metus surengta paroda kurioje tiek daug rankų, kojų, galvų, torsų. Nupieštų ir nutapytų figūrų gausa pribloškia ir iššaukia atmintyje renesansinių ir barokinių freskų reminiscencijas .
Parodos pavadinimas, anot rengėjų, turi kelias prasmes. Viena jų – tai sąsajos su sena ir fundamentalia žmogaus figūros piešimo tradicija . Tūkstantmečiais deivės ir dievai buvo vaizduojami žmogaus pavidalu, ir nupiešta žmogaus figūra vienaip ar kitaip vis primena „amžinuosius klausimus“ .
Dailininkų profesinėje terminologijoje, norint nusakyti piešiamo modelio pozą, yra naudojami tokie aibūdinimai kaip „heraklio poza“, „veneros poza“, „undinėlė“. Ir dailininkai, net patys apie tai nesusimąstydami, susiduria su metafiziniu pasauliu... Taip pat keli parodos dalyviai yra įtakoti Giorgio de Chirico „metfizinės tapybos“ – D. Rusys, S. Verdingytė, R. Mulevičius, A. Aliukas.
Visi dailininkai atstovauja renesansinės sieninės tapybos tradiciją, kiekvienas tai daro savitu būdu.
R. Bliujaus suplokštinti dekoratyvūs fonai pabrėžia vaizduojamų figūrų netikėtą įrealią būseną, P. Juškos dideli preciziški piešiniai persikelia į Michelangelo chaoso ir tvarkos prisotinta tapybinę erdvę. D. Rusys žaidžia metafiziniais paradoksais, bet, kad ir kokie keisti ir epatažiniai jo vaizduojamų figūrų ir skeletų šokiai, jie vis tiek turi gyvai piešiamos natūros skonį.
S. Verdingytės dideli, agresyvūs „akmeniniai“ Mantegnia stilistikos piešiniai persikelia į harmoningą plafoninės tapybos erdvę – „Kupolu“ pavadintą paveikslą. R. Mulevičiaus virtuoziškuose sangina pieštuose vaizduose gyvena siurrealistinio pasaulio šmėklos.
V. Drėgvos plakatai harmoningai išauga iš puikių piešinių, kurie, savo ruožtu, turi ženkliško lakoniškumo. L. Stankevičienė atskirai pakabintais piešiniais ir tapyba sukuria lyg erdvinę instaliaciją jungiama gyvu žmogaus figūros piešiniu.
A. Aliuko didelių piešiniu besivartančios figūros nužengusios iš skliautinės freskų tapybos persikelia į gintarines menades.
Visų parodos autorių darbuose ryškus piešimo, kaip amato, išmanymas, ir tai pasiekiama ilgų treniruočių ir profesinės atsakomybės dėka. Anot ispanų filosofo José Ortega y Gasset „piešinys yra tapybos sąmonė, komponentas, kurio atitikmuo moralėje vadinamas atsakingumu“. Į piešinį parodos dailininkai žiūri labai atsakingai, o tai ypač reta dabartinės dailės pasaulyje.
Ši paroda tikrai galėtų būti arčiau sostinės žiūrovų, bet, perfrazuojant žymųjį posakį, niekas netrukdo Vilniaus dailės galerijų lankytojams nuvykti į Užutrakio dvarą šalia Trakų ir priartėti prie metafizinio piešinio pasaulio .
