Klaipėdoje vėl nušvito Nidos grožybių pakerėtų dailininkų kūryba

Šioje uostamiesčio galerijoje pristatoma dar vieno išeivio iš Mažosios Lietuvos  Horsto Skodlerrako (1920–2001) kūryba. Tarpukariu jis irgi vasarodavo garsaus Rytprūsių dailės gerbėjo ir menininkų globėjo nidiškio Hermanno Blode's viešbutyje, žavėjosi Kuršių nerijos kraštovaizdžiais.

Vokietijoje gyvenantis Ekkehardas Hildebrandtas prieš dvejus metus sumanė Lietuvai dovanoti 15 iš Klaipėdos kilusio tapytojo K. Eulensteino paveikslų. Šią naujieną P.Domšaičio galerijai  pranešė jos bičiulis, bendrų parodų kuratorius, Rytprūsių krašto muziejaus Liuneburge (Vokietija) direktoriaus pavaduotojas dr. Jörnas Barfodas. Tik pandemija sutrukdė įgyvendinti projektą.

Šį pavasarį K.Eulensteino paveikslai atgabenti į Lietuvą ir iškilmingai perduoti P. Domšaičio galerijai. Iškilmėse dalyvavo svečiai iš Vokietijos: idėjos sumanytojas ir donatorius E.Hildebrandtas, J.Barfodas, Rytprūsių krašto muziejaus direktorius dr. Joachimas Mähnertas.

„Tempera, sodriomis, ryškiomis spalvomis nutapyti K. Eulensteino paveikslai priskiriami XX a. 5–6 dešimtmečiui. Juose ryškėja vėlyvojo ekspresionizmo bruožai. Dailininkas spontaniškai tapydavo tai, kas įstrigdavo jo atmintyje. Tarp darbų yra kelios kelios akvarelės iš ankstyvojo jo kūrybos laikotarpio“, – dovanas pristatė K.Eulensteino sūnaus draugas H.Hildebrandtas.

LNDM direktorius Arūnas Gelūnas, padėkojęs kolegoms vokiečiams už už rūpestį ir bendrystę saugant bei populiarinant Rytprūsių kultūros paveldą, džiaugėsi, kad garsios Nidos meno kolonijos dailininkų ekspresionistų kūriniai simboliškai grįžta į tas vietas, kuriose tarpukariu darbavosi menininkai.

K.Eulensteinas, kaip ir jo amžininkas Ernstas Mollenhaueris (1892–1963) – Kuršių neriją kadaise garsinusios Nidos meno kolonijos atstovai – šviesuliai, idėjų generatoriai. Abu po Antrojo pasaulinio apsigyveno Vokietijoje, neišvydo nei Nidos, nei Klaipėdos.

Vienas žymiausių iš Klaipėdos kilusių dailininkų K.Eulensteinas gimė gausioje garlaivio kapitono šeimoje. Jo tėvas buvo vokietis, motina – lietuvė. Šeima įsikūrė Didžiosios Vitės priemiestyje, šalia uosto – žvejų kvartale, kur tais laikais kunkuliavo įdomus gyvenimas, skambėjo įvairios kalbos.

„Gyvenome ant Kuršmarių kranto, taip arti vandens, kad vaikystės įspūdžiai ir šiandien yra gyvi, betarpiški, niekada jų nepamiršiu“, – vėliau prisimindavo K.Eulensteinas.

Padirbėjęs pirklio kontoroje K.Eulensteinas 1919 metais įstojo į Karaliaučiaus meno akademiją. Šiame jis mieste gyveno po studijų, paskui persikėlė į Berlyną, tačiau ryšys su gimtine nenutrūko. Kaip laisvas dailininkas iki pat 1944 metų vasaros lankydavosi Klaipėdos krašte.

Nepamiršęs gimtinės K.Eulensteinas 1925–1933 metais surengė tris parodas Mėmelio centre, tradicinėje meno renginių vietoje – Roberto Schmidt'o knygyne. Lankydavosi Nidos meno kolonijoje, artimai bendravo su jos globėju dailininku E. Mollenhaueriu.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, kai sąjungininkai bombardavo Berlyną, K.Eulensteino dirbtuvė, visi ten buvę kūriniai virto degėsiais. Berlyne gyveno ir kūrė iki pat mirties. Jo paveiksluose vyrauja Baltijos pajūrio ir Kuršmarių motyvai, žvejų gyvenimas.

„Sodrių spalvų žaismas jam buvo svarbiau nei forma. Pats sakydavo, jog viskas atsiranda tarsi savaime, laisvai interpretuojant natūrą. Šio dailininko tapybos stilius, vaizdavimo būdas – išskirtiniai. Jis visa širdimi ir siela jausdamas Kuršių nerijos ir marių kraštovaizdį savitai perteikė šio krašto gamtos grožį, žmones“, – taip K.Eulensteino kūrybą apibūdina Rytprūsių dailės žinovas ir tyrinėtojas J.Barfodas.

Šio dailininko kūryba P. Domšaičio galerijoje jau buvo pristatyta prieš dešimtmetį parodoje „Karlas Eulensteinas, ekspresionistas iš Klaipėdos“ (kuratorius J.Barfodas, koordinatorė – buvusi galerijos vadovė, menotyrininkė Kristina Jokubavičienė). Tai LNDM ir Rytprūsių krašto muziejų sąveikos vaisius – meno gerbėjai netikėtai atrado iš Klaipėdos kilusio Rytprūsių dailininko kūrybą.

P. Domšaičio galerijoje šiuo metu pristatoma kita paroda iš Rytprūsių krašto muziejaus rinkinių „Horst Skodlerrak (1920–2001). Didelis mažame“ (kuratorius J.Barfodas) – dar vienas prasmingo ir sėkmingo Vokietijos bei Lietuvos muziejininkų bendradarbiavimo pavyzdys ir dar viena proga iš arčiau susipažinti su dailininkų, kilusių iš Mažosios Lietuvos, kūryba.

H.Skodlerrakas gimė Juknaičiuose (Šilutės apskritis) mokyklų tarėjo šeimoje. Vaikystę praleidęs Šilutėje po studijų Karaliaučiaus meno akademijoje (1937–1939) kurį laiką mokytojavo Kintų liaudies mokykloje, lankėsi Nidos dailininkų kolonijoje. Pirmąją personalinę parodą surengė Tilžėje (1939), o kitąmet buvo mobilizuotas į vokiečių kariuomenę. Savo gimtinės jis daugiau nebeišvydo.

Po Antrojo pasaulinio karo H.Skodlerrakas su šeima įsikūrė Šiaurės Vokietijoje – gyveno Bad Švartau, Brodtene, Travemiundėje. 1948 m. surengė parodą Hamburge, pamažu tapo žinomas. 1954 m. laimėjo Šlėzvigo-Holšteino žemės jaunųjų dailininkų konkursą. Savo kūrinius jis eksponavo Vakarų Vokietijos miestuose, daug keliavo, išvykų tikslus siejo su kūryba.

H. Skodlerrako dažnai svečiavosi Florencijos, Romos menininkų kūrybos namuose. Iš Šilutės kilusiam tapytojui 1975 m. suteiktas Loviso Korinto garbės premija, skiriama dailininkams, kurių kūryba susijusi su Rytprūsių kultūra. Jo paveiksluose mirga prarastos gimtinės vaizdai. Susirgęs pasišventė tik kūrybai, mirė Liubeke.

„Pusšimtyje H.Skodlerrako aliejinių paveikslų, daugiausiai peizažų, akvarelių, guašo, grafikos kūrinių vyrauja Klaipėdos krašto, Šiaurės Vokietijos miestų ir apylinkių vaizdai, jo klajonių po Ispaniją, Toskaną, Amsterdamą, Aleksandriją motyvai. Darbai nedidelio formato, jis daugiausiai liedavo akvareles“, – pasakojo dailininko parodos P. Domšaičio galerijoje koordinatorė A. Malinauskaitė.

H.Skodlerrako tapybą įtakojo nauji vėjai – daiktiškumo, abstrakcionizmo, siurrealizmo tendencijos. Beveik visi jo darbai prasideda nuo smulkaus piešinio, spalvos dažniausiai išnyra kitame proceso etape. Peizažai su statiniais, medžiais, žmonėmis, kelio ženklais ir kitokiais objektais – kuklios išvaizdos, atrodo kaip gerai sukomponuoti natiurmortai.

„Natiurmortuose objektai išdidinti, dera kraštovaizdyje. Krinta į akis iškabos su užrašais. Klaipėdietiškuose  peizažuose nušvinta ir vokiški, ir lietuviški žodžiai“, – Lietuvai beveik nežinomo šilutiškio H.Skodlerrako kūrybą pristatė J. Barfodas.

Lietuvos nacionalinio dailės ir Rytprūsių kultūros muziejų draugystės kraitis – aštuonių parodų ciklas, pristatantis Prūsų Lietuvos ir Klaipėdos krašto dailės paveldą. P. Domšaičio galerijoje eksponuoti iš Vokietijos atkeliavę H. Skodlerrako (2007), Alexanderio Kolde's, Annos ir Nathali Sinnhuber (2011), K. Eulensteino (2013), Carlo Knaufo (2015), E. Mollenhauerio (2017) kūriniai.

Su Nida siejamo „Brucke“  („Tiltas) sambūrio atstovų Eduardo Bischoffo-Culmo, Georgo Gebke's, Richardo Birnstengelio, Cornelijos Gurlitt, Maxo Pechsteino, Hanso Kallmeyerio, Karlo Bucho, Wernerio Riemanno, Gertrudos Lerbs, Karaliaučiaus meno akademijos direktoriaus Ludwiko Dettmano, kitų kūrėjų darbai dabar puošia garsių Vakarų Europos muziejų ir galerijų ekspozicijas.

Rytprūsių dailininkai „Brucke“ vardu skelbdavo ambicingus kūrybos manifestus. Žymiausių šios grupės atstovų kūriniai saugomi Berlyno „Brucke“ ir Liuneburgo Rytprūsių krašto muziejuose. Jų yra Lietuvos nacionalinio dailės, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejų fonduose.

Kelis ramybe dvelkiančius Nidos meno kolonijos ekspresionistų paveikslus įsigijo Klaipėdoje veikiantis Mažosios Lietuvos istorijos muziejus. Jų dar galima aptikti Vokietijos meno aukcionuose.

Po karo išblaškytas vokiškųjų, lenkiškųjų ir lietuviškųjų Rytprūsių dailės paveldas saugomas ne tik P.Domšaičio galerijoje, bet ir klaipėdiečio verslininko, meno mecenato ir kolekcininko Aleksandro Popovo įkurtos Rytų Prūsijos dailės mylėtojų draugija „Nidden“ rinkiniuose.

Šios dailės mylėtojų draugijos fonduose - daugiau kaip 800 Nidos meno kolonijai priskiriamų tapybos, grafikos darbų, ofortų, litografijų, akvarelių, eskizų, piešinių. Jie irgi pristatomi meno gerbėjams įvairiose parodose, išleista puiki knyga apie Rytprūsių dailės paveldą „Kelionė į prūsiškąjį Barbizoną“.

„Nidą buvo pamėgę ir kitų dailės stilių atstovai – impresionistai, realistai, simbolistai, abstrakcionistai, kubistai, natūralistai. Kuršių nerijos simboliu tapusius briedžius kaip pašėlę tapydavo vienas su kitu konkuravę vokiečių dailininkai animalistai. Net vokiškojo nacionalsocializmo laikais H.Blode's viešbučio terasoje tvyrojo laisvės dvasia. Norime priminti žmonėms šį fenomeną“, – „Nidden“ tikslus vardijo buvęs jūrininkas A.Popovas.

Rytų Prūsijos meno mylėtojų bendrijai „Nidden“ Vokietijos aukcionuose pavyko įsigyti ir kelis E.Mollenhauerio paveikslus – ten į Nidos ekspresonistų kūrybą dabar žvelgiama visiškai kitokiomis akimis.

A.Popovas patikino, jog draugija „Nidden“ atvira visiems: „Vienintelė sąlyga – nariai privalo įsigyti bent vieną ar kelis tarpukariu Kuršių nerijoje rezidavusių Rytprūsių meno kolonijos dailininkų kūrinius“.

Unikaliam "Nidden" dailės kūrinių rinkiniui parodyti reikia atskirų patalpų. Jau seniai ore sklandanti idėja įrengti nuolatinę ekspoziciją Nidoje arba Klaipėdoje kol kas yra tik graži svajonė.

P. Domšaičio galerijoje pristatyta E.Mollenhauerio kūrybos paroda „Kelionė į saulę“ vainikavo Vokietijos ir Lietuvos muziejininkų tęstinių renginių ciklą, kuris aktualizavo Rytprūsių ir Klaipėdos krašto dailės paveldą, atspindėjo pamirštų ar menkai žinomų iš šio regiono kilusių, čia kūrusių menininkų tapybą, jų gyvenimo vingius.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje E. Mollenhaueris, kaip ir kiti nidiškiai, buvo priverstas su šeima paskubomis trauktis į Vokietiją. Dalininkas Nidoje paliko ir savo paveikslus, ir H.Blode's (1862–1934) viešbutyje sukauptą įspūdingą čia vasarojusių menininkų kūrybos rinkinį.

Kur dingo paveikslai, kuriais buvo nukabinėtos H. Blode's viešbučio sienos? Jų likimas neaiškus – viską galėjo sunaikinti per Kuršių neriją tolyn sprukę vokiečių kariai arba įkandin jų žengę raudonarmiečiai. Gal kūrinius dar bandė gelbėti, kur nors juos slėpti neringiškiai?

Paveikslų pėdsakų bergždžiai ieškojo dailininko duktė Maja Ehlerman-Mollenhauer, kiti Rytprūsių kultūros paveldo tyrinėtojai. Nidos dvasią skleidusių drobių veikiausiai neliko. Jeigu paveikslus kas nors būtų pasisavinęs arba slėpęs, jie anksčiau ar vėliau būtų išnirę aukcionuose.

H.Blod'es dukterį Hedvigą vedęs E. Mollenhaueris įleido šaknis Kuršių nerijoje. Tenykštį kraštovaizdį jis apibūdino kaip itin tapybišką – „kupiną šviesos, erdvės, vandens ir saulės“, traukiantį žmones, ieškančius potyrių civilizacijos dar nepalytėtoje gamtoje“.

Dailininkas Kuršių nerijos gamta žavėjosi kaip ir jo artimiausias kaimynas – šalia H.Blode's viešbučio vasarnamį pasistatęs, vėliau  Nobelio premijos laureatu tapęs vokiečių rašytojas romanistas Thomas Mann'as.

„E. Mollenhaueris – ryški asmenybė Rytprūsių meno istorijoje. Nidoje iš uošvio perėmęs garsųjį viešbutį Skruzdynėje, jis irgi persismelkė idėja globoti, puoselėti vasarą po saulėtu Kuršių nerijos dangumi susispietusią linksmą menininkų draugiją.

Paakintas E.Mollenhauerio koją į Nidą įkėlė pats garsiausias Kuršių nerijos vasarotojas T.Mann'as. Dailininkas jam padėjo tylos ir ramybės oazėje ant apžėlusios kopos pasistatyti jaukų vasarnamį, jį prižiūrėjo, kai intelektualas grįždavo žiemoti į Liubeką.

H.Blode's viešbutis tuomet buvo savotiškas Nidoje kultūros centras, neformalaus bendravimo vieta. Kai savininko sveikata pašlijo, E.Mollenhaueris jį perėmė į savo rankas, ėmėsi gaivinti ir telkti jau kiek priblėsusį ekspresionistų sąjūdį, išgarsėjo kaip įdomių eksperimentų, meno projektų iniciatorius.

Po karo E.Mollenhaueris gyveno Diuseldorfe ir Keitume. Persikėlęs į nuošalią Ziulto salą Šiaurės jūroje, kurios kraštovaizdis jam primindavo Kuršių neriją, skausmingai ilgėjosi „prarastojo rojaus“ – senosios Nidos.

Ilgesys liejosi ir dailininko laiškuose: „Nida, nepakartojama stebuklų žeme! Kai ruduo išliedavo savo spalvas, tu tapdavai tikra pasaka, kurioje Dievas, žvelgiantis iš aukštojo dangaus, užburia žmones. Tada viešpataudavo taika, tada būdavo tinkamiausias metas giedoti šventąją giesmę Jo garbei“.

E.Mollenhauerio dukrą sujaudino žinia, jog jos tėvo, kitų ekspresionistų viešbutyje paliktas drobes sovietiniai kariai degino kurendami pirtį. Kas dabar pasakys, kaip buvo iš tikrųjų? Nidos senbuviams repatriavus į Vokietiją, patikimų liudininkų nebeliko.

Įžengę į Kuršių neriją, o paskui ir į Rytų Prūsiją raudonarmiečiai su vokiečių kultūros paveldu, architektūros šedevrais elgėsi atsainiai – kaip to ir norėjo Nidos kolonijos menininkus, T.Mann'ą, kitus pažangių minčių skleidėjus smerkę Vokietijos nacionalsocialistai.

Hitleriui įsigalėjus, naciai baksnojo į „išgverusius menininkus“, ragino „Brucke“ sambūrio kūrybos neeksponuoti, šluoti iš valstybės muziejų ir įstaigų, nepriimti į privačias galerijų, netgi naikinti – deginti laužuose.

Paniekinta ir kito E. Mollenhauerio ir K. Eulenstaino amžininko, Rytprūsių kilmės dailininko Prano Domšaičio (1880–1966) kūryba. Berlyne surengtoje „degradavusio meno“ parodoje (1937) jo darbai eksponuoti šalia Emilio Nold'es, Ernsto Barlacho, kitų vokiečių dailės „išsigimėliais“ apšauktų menininkų modernistų.

Klaipėdos galerijoje sukaupta vertingiausia iš Kruopynų (Rytpūsių kaimas anapus Nemuno) kilusio P.Domšaičio paveldo dalis. Reikšmingiausius jo gyvenimo ir kūrybos tarpsnius atspindi apie 500 dailės darbų, atgabentų iš įvairių pasaulio šalių,

Iš Rytprūsių kilę, bet po karo įsikūrę kitose vietovėse dailininkai suvokė, kad jau niekada nebematys širdžiai mielų peizažų. Trokšdami bent mintimis sugrįžti į prarastą erdvę ir laiką, jie skandindavo ilgesį kūryboje – tapydavo nostalgiškus „prisiminimų paveikslus“.

Klaipėdoje prieš penkerius metus eksponuoti jau Vokietijoje tapyti vėlesniojo kūrybos laikotarpio E. Mollenhauerio paveikslai. Dailininko kūrybos stilius, koloritas išliko nepakitęs – toks pat ekspresionistinis.

„Jo drobės trykšta spalvomis, kupinos pirmapradės Kuršių nerijos gamtos energijos. E. Mollenhaueris garbino šviesą, todėl dažname jo paveiksle pakibęs saulės diskas“, – tąkart pristatydamas Nidos kolonijos vedlio parodą Klaipėdoje pažymėjo J. Barfodas.

Kuršių nerijos smėlynų, palvių, miškų, žvejų sodybų, ąžuolinių burvalčių su vėtrungėmis stiebuose, egzotiškų Kuršių marių švyturių vaizdai E. Mollenhauerį, kitus Nidos meno kolonijos dailininkus kaip pasikartojantis sapnas persekiojo visą gyvenimą.

Nidos ekspresionistai ir toliau aistringai tapydavo pamėgtus siužetus. E. Mollenhaueris daugelį karo sumaištyje dingusių, sunaikintų savo paveikslų atkūrė iš atminties.

E. Mollenhauerio, jo žmonos ir dukters Majos kapas supiltas toli nuo gimtųjų kraštų – Ziulto saloje. P. Domšaitis palaidotas Pietų Afrikos Respublikoje - Keiptaune.