Kauno paveikslų galerijoje veikia vienos garsiausių šiuolaikinių menininkių M.Abramovič paroda. Joje galima ne tik pamatyti svarbiausius „performansų močiutės“ kūrinius, bet ir nusipirkti net kelis leidinius apie jos gyvenimą ir kūrybą.
Vienas jų – bestseleriu tapusi psichoterapeutės J.Fischer knyga „Psichoanalitikė kalbasi su Marina Abramovič. Menininkė kalbasi su J.Fischer“ (lietuviškai išleido „Kitos knygos“, vertė E.Ferdmanaitė). Tai pirmas autorės bandymas pažvelgti į kūrybos procesą pro psichoanalizės prizmę.
Šią vasarą pasirodys nauja J.Fischer knyga, kuri turėtų būti ne mažiau populiari. Ji vadinasi „Psichoanalitikė kalbasi su Helene ir Wolfgangu Beltracchi. Menininkų pora kalbasi su J.Fischer“.
Vokiečių menininkas W.Beltracchi – bene garsiausias meno klastotojas, viešai prisipažinęs, kad suklastojo šimtus žymių dailininkų paveikslų, kuriuos pardavęs garsiuose meno aukcionuose uždirbo milijonus eurų.
– Kaip atsidūrėte meno pasaulyje? – paklausiau 68 metų rašytojos J.Fischer, neseniai Vilniuje pristačiusios savo knygą apie 75 metų M.Abramovič.
– Kaip ir daugelis, buvau meno turistė. Specialiai tuo nesidomėjau, bet visada mėgau meną, ypač tuos kūrinius, kurie sužavėdavo iš pirmo žvilgsnio. Studijavau Graikijoje, kur daug puikaus meno pavyzdžių. Net buvau susižadėjusi su archeologu. (Juokiasi.)
– Jūs ne iš karto pasirinkote psichoterapeuto specialybę. Iš pradžių studijavote religijotyrą. Kas jus iš Šveicarijos nuviliojo į Graikiją?
– Kaip ir daugelį jaunuolių – meilė, vyriškis. Pasimokiusi ten kelerius metus supratau, kad nors tyrinėti religijas – labai įdomu, bet baigus studijas neturėsiu kito pasirinkimo – tik dėstyti universitete ir siekti akademinės karjeros.
Tuo metu kaip tik lankiausi pas psichoanalitiką ir pamaniau, kad tai neblogas darbas.
– Pas tokį specialistą lankėtės taip pat dėl meilės reikalų?
– Taip, turėjau problemų būtent dėl meilės, gal tiksliau – nemeilės. Tai amžinos moterų ligos. Po psichoterapijos seansų pasijutau geriau. Tuomet ir pasiryžau studijuoti psichoterapiją, o po penkerių metų jau pradėjau praktiką. Net tris dešimtis metų Ciuriche dirbau psichoterapeute.
– Psichoterapeutas, kaip ir žurnalistas, nuolat klausosi įvairiausių žmonių istorijų. Ar tai paskatino parašyti knygą?
– Visada svajojau parašyti knygą – eilių rinkinį, o gal ir romaną. Kai 2016 metais pradėjau rašyti knygą apie Mariną, pajutau, kad man tai iš tiesų patinka. Ir iki šiol negaliu sustoti.
Šiemet pasirodys ketvirtoji mano knyga. Galimybė pažvelgti į meno kūrinio atsiradimą per psichoanalizės prizmę nepaprastai įdomi. Taigi mano rašymo metodas – sujungti šias dvi praktikas.
– Buvo sunku įkalbinti M.Abramovič kartu imtis tokios knygos? O gal tai jos sumanymas?
– Marinos kūrinius pirmą kartą pamačiau maždaug 1997 metais Šveicarijoje vykusioje parodoje ir iš karto susižavėjau. Supratau, kad ji, kaip ir aš, tyrinėja pasąmonę, tik kitu būdu – kurdama meną. Mane tai taip sudomino, kad nesusilaikiau ir paskambinau jai. Tada Marina dar nebuvo tokia garsi, tad rasti jos numerį nebuvo sunku.
Atsiliepė menininkės brolis (tai buvo Balkanų karo laikai) ir pasakė, kad ji man perskambins. Netrukus sulaukiau jos skambučio. Ji buvo Amsterdame, o aš Ciuriche. Susitarėme susitikti, ir aš po kelių savaičių nuvažiavau į jos namus Amsterdame. Papasakojau, kas mane ypač domina jos kūriniuose, o paskui pradėjau kalbėti apie savo darbą, kuris labai sudomino Mariną.
Situacija apsivertė. Iš pradžių labai nervinausi, ką galėsiu pasakyti menininkei, o paaiškėjus, kad ji nuoširdžiai domisi tuo, ką darau aš, akimirksniu užsimezgė draugystė. Ji pasiūlė susitikti po mėnesio Paryžiuje. Aš ją ten aplankiau ir nuo tada vis kur nors susitikdavome. Po dvidešimties metų draugystės man kilo mintis sukurti ką nors kartu. Pradėjome kalbėtis apie psichoanalize pagrįstą knygą, kurioje būtų galima išryškinti jungtis tarp jos performansų ir jos gyvenimo.
– Ji tuo metu jau gyveno Niujorke?
– Taip. Nuskridau į JAV ir mes keturias dienas praleidome jos namuose. Įsijungėme mikrofonus ir kalbėjomės. Vien laisvos asociacijos – kaip psichoanalizės seanse. Kai sugrįžau su visais tais įrašais, jau galėjau pradėti rašyti knygą.
– Tai buvo draugių pokalbiai, ar keturias dienas trukęs psichoanalizės seansas? Gal žinote, ar menininkė kada nors gyvenime buvo lankiusis pas psichoterapeutą?
– Tikrai nežinau. Niekuomet jos šito neklausiau. Ir aš tikrai nesu jos psichoterapeutė – tik draugė. Todėl ir mūsų sukurta knyga – tai draugų pokalbiai, o ne gydytojo ir paciento. Joje susitinka du skirtingų profesijų žmonės, turintys panašų požiūrį į pasąmonę ir jos fenomenus.
– Ar gali būti, kad M.Abramovič tai buvo dar vienas ilgas performansas?
– Niekuomet apie tai negalvojau. Tai buvo diskusija apie mums abiems svarbius dalykus. Marina nuoširdžiai domėjosi mano darbo metodais, psichoanalitiniu mąstymo būdu. Jai rūpėjo išsiaiškinti, kaip rasdavosi jos performansų idėjos. Ji nemokėjo tiksliai įvardinti visų tų dalykų, kildavusių iš pasąmonės ir išsiliedavusių performansuose, – tų baimių, tų emocijų. O aš padėjau tai įvilkti į žodžių rūbą.
Manau, kad jai buvo naudingos mano profesinės žinios, o man – jos. Tai buvo labai įdomu. Kalbėdavomės ištisas valandas. Kartu pietaudavome, pas ją ateidavo kitų svečių. Labai daug juokdavomės. Vakarais ji dirbdavo.
– Gal kartu vartydavote ir šeimyninių nuotraukų albumus?
– Ne, bet to ir nereikėjo, nes buvau mačiusi pačių įvairiausių jos nuotraukų – ir biografinių, ir performansų – parodų kataloguose. Daug svarbiau buvo iš jos pačios išgirsti apie komplikuotus ryšius su šeima ir mylimaisiais, pajusti emocijas. Tai mane ypač domino.
– Nuo pat Sigmundo Freudo laikų nuolat kalbama apie vaikystėje atsiradusias problemas, dažnai dėl tėvų kaltės. Gal menininkams lengviau iš jų išsivaduoti, nes gali perkelti tai į meno kūrinius?
– Vis dar bandau atsakyti į šį klausimą. Jau šimtas metų prabėgo nuo S.Freudo tyrimų, o žmones ir šiandien kankina tos pačios problemos. Jos visuomet susijusios su mūsų santykiais su kitais žmonėmis, pirmiausia – su tėvais ar tais žmonėmis, su kuriais susiduriame vaikystėje, – seneliais, auklėmis.
Jei tie pirmieji santykiai būna toksiški, užaugę mes toksiškais paverčiame ir kitus santykius – su draugais, mylimaisiais. Ir būtent psichoanalizė gali padėti tai suprasti ir pakeisti.
Žinoma, tokioje situacijoje gali padėti ir menas, ir tiesiog gyvenimas – jei tik duoda stiprų impulsą pažvelgti į save ir pasikeisti.
Menas – vienas būdų, kurie leidžia mūsų emocijoms lengviau išsiveržti iš pasąmonės. Bet ir menininkai gali užsiciklinti, pakliūti į nuolat pasikartojančių problemų ratą. Net jei buvimas tame rate labai skausmingas, žmogus prie to pripranta.
Jam daug baisiau pažvelgti už to rato ribų, juk ten – nežinomybė. Ir reikia turėti daug drąsos, kad bent pabandytum iš jo išsiveržti.
– Jūs planavote kelionę, nors buvo reali grėsmė, kad Rusija pradės karą su Ukraina. Dabar tas karas jau vyksta visai netoli Lietuvos. Gal svarstėte atsisakyti kelionės ir gailitės, kad to nepadarėte?
– Nebuvo net tokios minties. Daug sunkiau likti namuose ir jausti savo bejėgiškumą, žiūrint žinias per televiziją. Aš turiu veikti, todėl ir būdama Lietuvoje bendrauju su bičiuliais Ciuriche, organizuojame mitingus prieš karą. Įsivaizduoju, kaip skaudžiai visa tai išgyvena jūsų šalies žmonės, kurie jau yra patyrę agresiją iš tos pusės.
– Daug kalbėjotės apie skausmą ir agresiją. Ar nemanote, kad žmonės pernelyg dažnai susitaiko, įpranta gyventi su savo kančia, priima kitų agresiją kaip normalų dalyką?
– Taip. Todėl man labai svarbu suvokti ir savo pačios agresyvumą, ypač dabartinio karo fone. Mes iš pradžių nukreipiame agresiją patys į save, bet ji prasiveržia ir į išorę – kaip karas.
Kiekvienas mūsų turi rasti būdą, kaip taikiai išgyventi konfliktus. Dažnai draugystę suvokiame kaip simbiozę, kaip vienodą požiūrį į daugelį dalykų, vienodus vertinimus. Tačiau tai labai klaidingas suvokimas, nes kiekvienas žmogus skirtingas. Turime išmokti konfliktuoti, šaukti, būti skirtingi, bet išlikti draugais.
Man tai svarbiausias dalykas. Visuomet sakau, kad vienintelis dalykas, kuris mus vienija, – sugebėjimas pripažinti ir toleruoti vienas kito skirtumus – skirtingus požiūrius, pomėgius, skirtingas nuomones. Dažnai žmogui tiesiog neįmanoma suvokti, kad šalia esantis – ne toks kaip jis.
Aš esu aš, o visi kiti, net patys artimiausi žmonės – ne tokie kaip aš, kitokie. Todėl konfliktai neišvengiami, bet jie nekenksmingi, kol vyksta draugystės ribose. O kai tas ribas peržengiame, tai jau karas. Toks karas vyko tarp Marinos ir jos motinos. Tai ne tokie santykiai, kai bariesi, gali būti agresyvus, turi savą nuomonę, bet neprarandi ryšio su kitu žmogumi. Tai karas, kuriame sieki sunaikinti kitą, kad kaip nors išliktum.
– Jūsų knygoje dažnai minima situacija, kai tėvas, mokydamas Mariną plaukti, tiesiog įmetė ją į vandenį ir leido kapanotis pačiai – ne padrąsino, o nusisuko. Ji buvo vaikas, bet tėvo nepašaukė, nepaprašė pagalbos. Gal daugelis žmonių kenčia vien dėl to, kad norėtų tvarkytis patys prisiimti visą atsakomybę?
– Manau, kad ji tiesiog supanikavo. O kai panikuoji, protas neveikia. Ir jūs turbūt teisi. Manau, jog Marina tiesiog nebuvo įpratusi paprašyti pagalbos, netikėjo, kad gali būti išgirsta. Gal todėl ir mūsų pokalbiai jai buvo tokie svarbūs – kaip galimybė būti išgirstai, išklausytai. Tai buvo nauja patirtis, ir jai mūsų knyga labai patiko.
– Menininkams dažnai sunku paaiškinti, kodėl jie kuria būtent tai ir būtent taip?
– Taip, tokie klausimai kyla ne tik menininkams, bet menininkai jau turi vienokį ar kitokį atsakymą – patį meno kūrinį. Jei pernelyg gilinsiesi į priežastis, tai gali net pakenkti kūrybai, užblokuoti įkvėpimą. Todėl kalbame ne tik apie intelektą, bet ir apie emocijas, jausmus, kitus dalykus.
– Kaip manote, kodėl tiek daug žmonių domisi M.Abramovič performansais? Kas juos labiausiai traukia?
– Nemažai žmonių tiesiog nori iš arti pamatyti žinomą menininkę. Bet atsimenu, kad per Marinos performansą „Menininkė dalyvauja“ Niujorko modernaus meno muziejuje nemažai žiūrovų verkė. Manau, kad ji sukūrė situaciją, kurioje žmonės tapo atviresni. Performanso metu mes galime nebijoti atverti savo širdį, nes žinome, kad viskas bus gerai. Žinoma, buvo ir tokių, kurie buvo atvirai agresyvūs ar tiesiog džiaugėsi, jog po to galės visiems pasigirti, kad matė M.Abramovič.
Man pačiai buvo labai įdomu suvokti, kad ji turėjo išsėdėti ant kėdės septynias valandas kasdien ir po dešimt valandų savaitgalį. Ir tai truko ne vieną savaitę. Pagal performanso sumanymą ji negalėjo atsikelti, nueiti į tualetą ar pavalgyti. Taigi kiekvienas, kuris atsisėsdavo priešais Mariną, ją kankino.
Visiškai to nesuvokdamas, nesąmoningai. Net nenorėdamas tyčia skaudinti menininkės, o tiesiog nepagalvodamas apie tai, ką ji jaučia, kai turi išsėdėti septynias valandas.
Žinoma, tai buvo Marinos sumanymas, tačiau pats performansas labai skausmingas. Gal net skausmingesnis nei tas, kuriame ant stalo gulėjo pistoletas, peilis ir kiti daiktai. Ir jis provokuoja susimąstyti, kaip agresyviai galime elgtis kito atžvilgiu net to nesuvokdami. Tarytum nieko blogo nedarai, tačiau iš tiesų dalyvauji masinio smurto akcijoje. Tai ypač aktualu ir šiomis dienomis.
– Kam skirta jūsų knyga? Ar tik tiems žmonėms, kurie mėgsta M.Abramovič kūrinius ir nori juos geriau suprasti?
– Visiems. Kai baigiau rašyti knygą, tai supratau, kad ji gali sudominti ir tuos žmones, kurie niekada nematė Marinos darbų. Sumaniusi rašyti knygą iš pradžių net negalvojau apie skaitytojus. Tokios mintys mane būtų vertę jaudintis, svarstyti, kaip žmonės visa tai supras. Tiesiog dirbau, pasinėriau į apmąstymus ir pasidaviau rašymo aistrai. Tiesa, pabaigus knygą tikėjausi, kad mūsų pokalbiai gali ką nors sudominti. O dabar tiesiog džiaugiuosi jos populiarumu.
– Kaip manote, ar knyga populiari tdėl to, kad M.Abramovič – labai garsi menininkė, ar yra ir kitų priežasčių?
– Kai pamačiau, kaip gerai ši knyga perkama, tai pirmiausia ir pagalvojau apie tai, kokia populiari yra Marina. Tačiau vis dažniau pastebiu, kad svarbu ir tai, jog daugelis moterų randa joje ir savo gyvenimo problemų atspindžių.
– Dabar jau jūs irgi žinoma, populiari rašytoja, kuriai tenka įvairiose šalyse pristatyti savo knygą. Ar tai smarkiai pakeitė jūsų gyvenimą?
– Ne. Gal tam aš jau pernelyg sena, o gal ir į savo gyvenimą jau žvelgiu kaip psichoterapeutė, taigi, ne taip smarkiai mėgaujuosi plaukimu ant tos bangos. (Juokiasi). Žinoma, džiaugiuosi, kad skaitytojams patinka mano knyga, tačiau visuomet su malonumu grįžtu namo pas savo anūkus ir laimingiausia būnu su jais.
* * *
Garsiausi M.Abramovič kūriniai – Kaune
Garsiausios pasaulyje performanso menininkės M.Abramovič paroda „Būties atmintis“ veikia Nacionalinio M.K.Čiurlionio muziejaus Kauno paveikslų galerijoje. Paroda unikali savo forma – pirmą kartą M.Abramović kūryba pristatoma kaip įspūdinga videoinstaliacija iš rinktinių performansų dokumentacijų ir filmų, kurie, pasak autorės, turėtų susijungti į vientisą operą.
Rodomi jos darbai nuo 7-ojo dešimtmečio iki pastarųjų metų. Parodoje galima susipažinti su menininkės kūrybos biografija, jos garsiuoju Manifestu ir unikaliu kūrybos metodu. Lietuvių kalba išleistas iki šiol išsamiausiai menininkės kūrybą pristatantis katalogas „Valytoja“.
M.Abramovič gimė 1946 m. Belgrade. Būsimą menininkę nuo vaikystės veikė tėvų pasakotos karo metų istorijos, taip pat silpnybę gražioms moterims jautusio tėvo bei despotiškos motinos konfliktai.
1974 m. ji sukūrė performansą „Ritmas 0“. Menininkė tiesiog stovėjo šalia stalo su 72 įvairiais objektais, tarp kurių buvo rožė, skalpelis ir užtaisytas ginklas. Kūrinio žiūrovai juos galėjo naudoti kaip nori. Žmonių agresyvumas sukrėtė ne tik menininkę, bet ir juos pačius.
1975 m. M.Abramovič persikėlė į Amsterdamą, ten įsimylėjo vokiečių menininką F.U.Laysiepeną (Ulay) ir jie ėmė kurti kartu. Menininkai išsiskyrė 1988 m. sukūrę paskutinį bendrą performansą. Jie iš skirtingų galų perėjo visą Didžiąją kinų sieną (po 2500 kilometrų), kad susitikę pasakytų vienas kitam „sudie“.
1997 m. M.Abramovič už performansą apie Balkanų karą įteiktas geriausio Venecijos bienalės menininko Auksinis liūtas. 2010 m. savo retrospektyvoje Niujorko šiuolaikinio meno muziejuje (MoMA) ji pristatė performansą „Dalyvauja menininkė“, kuris išpopuliarino jos kūrybą visame pasaulyje.
