Per šventinį minėjimą į Šiaulių „Laiptų galerijoje“ surengtą Vlado Karatajaus tapybos darbų parodą susirinkę meno mylėtojai negailėjo gražių žodžių „Laiptų galerijos“ kolektyvui bei šios galerijos veidu ir siela tapusiai Janinai Ališauskienei.
Šiaulių „Laiptų galerijos“ galeriją įkūrusi ir jai iki šiol vadovaujanti J.Ališauskienė portalui lrytas.lt papasakojo apie nueitą kelią, į atmintį įstrigusius malonius ir nemalonius dalykus, galerijai padėjusius ir ją rėmusius žmones bei gudrybes, kurių teko griebtis įgyvendinant savo svajonę.
Gavo pranešimą, kad įstaigos neliks
Tris „Laiptų galerijos“ dešimtmečius į tris atskirus etapus suskirsčiusi J.Ališauskienė sakė, kad pirmąjį etapą žymėjo entuziazmas ir noras padaryti kažką gero.
„Nesuklysiu pasakiusi, kad mūsų galerijos pradžią žymėjo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas. Dirbau direktore profsąjungų komiteto finansuojamuose Šiaulių Mokytojų namuose. Tuoj po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo gavome raštą, kad profsąjungos atsisako kultūrinės funkcijos ir Mokytojų namų kaip kultūrinės įstaigos nebeliks.
Ką daryti? Pradėjau galvoti apie mūsų miesto politikus. Tuo metu visi turėjome svajonių, iliuzijų, tikėjimo, kad geri dalykai nepražus.
Tuometiniai Šiaulių miesto tarybos deputatai taip pat buvo kupini entuziazmo. Pakalbinau miesto tarybos Kultūros komiteto pirmininką Arūną Vasiliauską, pasiguodžiau, kad būtų gaila netekti Mokytojų namų, kaip kultūrinės miesto įstaigos.
A.Vasiliauskas surengė išplėstinį komiteto posėdį, kuriame išsakiau savo nuogastavimus.
Mano argumentai pasirodė įtikinami. Kultūros komiteto teikimu Šiaulių miesto taryba nusprendė Mokytojų namus perimti savo žinion. Miesto biudžetine įstaiga tapusių Mokytojų namų išlaikymui buvo skirta 30 tūkstančių rublių ir duotas dviejų mėnesių terminas įstatams parengti.
Šiuos įstatus ne tik parengė, bet ir su atitinkamomis institucijomis suderino tuometinis Šiaulių miesto savivaldybės teisės skyriaus vedėjas Anridas Vinkleris.
Šie įstatai buvo patvirtinti jau 1991 metais, o 1992 metais pradėjome savo veiklą“, – galerijos kūrimo pradžią prisiminė J.Ališauskienė.
Pavadinimą rinko važiuodami autobusu
Galerijos idėja, pasak J.Ališauskienės, jai kilo bendraujant su Vilniaus mokytojų namuose dirbusia kolege Nida Rutkiene, kuri 1991 metais išsinuomojo dalį Vilniaus Mokytojų namų patalpų ir ten įkūrė „Vartų galeriją“.
„Man imponavo galerijos „Vartų galerijos“ vykdoma kultūrinė veikla: parodos, pristatymai, bendravimas su meno žmonėmis. Kultūros namams, kaip visi juos įsivaizduoja, mes neturėjome ir tinkamos erdvės – salė per maža, o ir mokytojams, kurie tuo metu buvo mūsų pagrindiniai lankytojai, reikėjo intelektualesnio peno.
Apsisprendėme ir mes kurti dailės galeriją, kurioje būtų rengiamos ne tik parodos, bet ir klasikinės muzikos koncertai, vyktų mūsų folklorinio ansamblio „Saulė“ veikla.
Nei žinių, nei patirties, kaip kurti dailės galeriją, mes neturėjome. Čia pagalbos ranką ištiesė N.Rutkienė.
Rėmėju mums duotu autobusu visi važiavome į „Vartų“ galeriją ir aiškinomės visas smulkmenas, pradedant teisiniais dalykais ir baigiant tokiomis smulkmenomis, kaip paveikslų eksponavimo subtilumai.
Savo galerijos pavadinimą išrinkome grįždami namo. Labiausiai visiems patiko mūsų etatinio dailininko Antano Kantausko pasiūlytas „Laiptų galerijos“ pavadinimas. Kodėl „Laiptų“? Manau – pavadinimas labai prasmingas. Laiptai – tai ir pradžia, ir kopimas. Net jei leidiesi žemyn, tai leidiesi laiptais, o ne krenti stačia galva. Pagaliau, mūsų galerijoje – iš tiesų daug laiptų“, – sakė J.Ališauskienė.
Lydėjo dailininkus į traukinių stotį
Pirmąją parodą Šiaulių „Laiptų galerija“ surengė 1992 metų gegužę. Galerijos atidarymu tapusią trijų skirtingo žanro menininkų iš Italijos brolių Peppe, Enzo ir Nando Rosamilia fotografijų, koliažų ir monotipijų parodą surengti padėjo šiaulietis advokatas Jonas Nekrašius ir dienraščio „Šiaulių kraštas“ vyriausiasis redaktorius Vladas Vertelis.
Ši paroda tapo rimtu Šiaulių kultūrinio gyvenimo įvykiu.
Antroji paroda buvo skirta „Vartų“ galerijos dailininkams. Joje darbus eksponavo Algirdas Petrulis, Jūratė Mikolaitytė, Klaudijus Petrulis, Algis Griškevičius, Audrius Gražys, Linas Liandzbergis. Po bendros parodos, kai kurie iš jų Šiaulių „Laiptų galerijoje“ surengė ir personalines parodas.
Stotis ant kojų „Šiaulių laiptų“ galerijai labai padėjo ir Lietuvos dailės akademijos Klaipėdos filialo vadovas Algis Kliševičius. Jo dėka čia parodas ėmė rengti žymūs Klaipėdos dailininkai.
„Pamenu vieną Klaipėdos dailininkų parodos atidarymą. Jie pas mus atvyko traukiniu. Parodą atidarėme ir paaiškėjo, kad klaipėdiečiams nebėra kaip grįžti namo – traukiniai jau nebevažiuoja. Tai visi likome galerijoje ir taip praleidome laiką, kad net nepastebėjome, kaip išaušo rytas, o ryte klaipėdiečius pėsčiomis palydėjome iki traukinių stoties.
Nepamenu, kad daugiau galerijoje būtume praleidę visą naktį, bet pasibuvimų iki išnaktų su pokalbiais ir diskusijomis apie meną, ar net ginčais po parodų atidarymų būta ne vieno.
Taip betarpiškai bendraudami su menininkais mes mokėmės patys ir auginomės savo auditoriją“, – sakė J.Ališauskienė.
Kūrinius vežėsi turistiniu autobusu
Nauju Šiaulių „Laiptų galerijos“ vystymosi etapu tapo 1993 metais literatūros tyrinėtojo, pedagogo, vertėjo bei vieno geriausių kelionių po Prancūziją gidų Vytauto Bikulčiaus dėka užsimezgusi pažintis su šviesaus atminimo menininku Žibuntu Mikšiu.
Šiaulių „Laiptų galėjos“ globėju tapęs Ž.Mikšys joje surengė ne tik savo darbų parodą. Jo dėka į Šiaulių „Laiptų galeriją“ atkeliavo ir Vytauto Kasiulio, Miriam Meras litografijų parodos, kurių pamatyti į Šiaulius vyko meno mylėtojai ir žinovai iš visos Lietuvos.
„V.Kasiulis savo darbais buvo išsikovojęs vietą žymiausių Paryžiaus dailininkų šimtuke. Jis mirė 1995 metais. Dėl V.Kasiulio darbų parodos tarėmės su jo našle Brone Kasiuliene. Ji mumis pasitikėjo, davė litografijas. O kaip jas iš Paryžiaus parvežti į Šiaulius? Juk tuo metu 1996 metais dar buvo sienos.
Brangias litografijas vežėme turistiniu autobusu kaip plakatus. Pamenu kaip lenkų muitininkas dirstelėjęs į litografijas paklausė, kas tai. Išgirdus tokį klausimą širdis ėmė plakti smarkiau. Atsakėme, kad tai „posteriai“ (plakatai – red.). Muitininkas pažiūrėjo, pakraipė galvą ir nuėjo šalin. Po parodos V.Kasiulio litografijos jo našlei vėl buvo nuvežtos turistiniu autobusu.
Ž.Mikšio dėka savo kolekciją mums padovanojo ir Lietuvos išeivijos kultūros ambasadoriumi vadintas Povilas Reklaitis, kuris rinko po visą pasaulį išblaškytų Lietuvos menininkų kūrinius.
P.Reklaičio kolekcija Šiaulių „Laiptų galerija“ rodė didžiausiose Lietuvos galerijose“ – sakė J.Ališauskienė.
Šiauliuose – Monmartro dvasia
Žymių Lietuvos bei išeivijos dailininkų parodomis savo vietą po saulę išsikovoti sugebėjusi Šiaulių „Laiptų galerija“ pirmąją savo gyvavimo dešimtmetį pažymėjo žengdama naują žingsnį.
Galerijos direktorės iniciatyva vasarą imtas rengti tarptautinis meno festivalis „Šiaulių Monmartro respublika“, kuriame dera ir dailininkų pleneras, ir poezijos skaitymai, ir klasikinės muzikos koncertai galerijos salėje, sode bei šv. Jurgio bažnyčioje.
„Kodėl Monmartro festivalis? Būtent Monmartras mane pakerėjo lankantis Paryžiuje 1995–1996 metais.
Tuo metu Monmartre buvo apstu menininkų, čia tvyrojo tokia laisvė. Pagalvojau, o jei bent dalelę to Monmartro paskleisti Šiauliuose.
Maniau, būtų galima į meno festivalį pakvieti ir bukinistus, surengti meno kūrinių bei antikvariato blusų turgų. Tačiau prekybai reikia leidimų, atsiranda įvairių biurokratinių barjerų.
Todėl nusprendėme koncentruotis į dailininkų plenerą su parodomis, poezija ir gera klasikine muzika. „Šiaulių Monmartro respublika“ tapo unikaliu savaitę trunkančiu dailininkų pleneru.
Šio festivalio dėka mes savo veiklą ėmėme plėsti visame Šiaulių regione.
Šiemet vyks jau dvidešimtas „Šiaulių Monmatro respublikos“ festivalis“ – džiaugėsi Šiaulių „Laiptų galerijos“ direktorė.
Padėjo įrengti parodų salę
Pasak J.Ališauskienės, sukurti galeriją pavyko ne tik didžiulio entuziazmo, bet ir šia idėja patikėjusių bei ją parėmusių žmonių dėka. Pirmieji „Šiaulių Monmarttro respublikos“ festivaliai buvo rengiami tik rėmėjų lėšomis.
Rėmėjai prisidėjo ir prie pačios galerijos įrengimo.
„Mokytojų namai netiko galerijai. Pagrindinėje salėje tebuvo viena siena paveikslams kabinti. Priekyje – scena, vienoje pusėje – langai, o kitoje pusėje siena su trimis didelėmis varstomomis durimis.
Kreipiausi pagalbos į vienos Šiaulių statybinės firmos vadovą Lazerį Soloveičiką. Jis atsiuntė darbuotojų, kurie durų nišas uždengė gipso plokštėmis. Kol tai buvo padaryta, mes durų vietoje sukalėme rėmus, kuriuos aptraukėme drobe, ir ant jos kabinome paveikslus parodoms.
Pirmąjį parodų salės apšvietimą taip pat rengėmės patys. Važiavome į Latviją, kur pirkome tokius raudonus šviestuvus ir patys kabinome juos ant sienų“, – galerijos kūrimą prisiminė J.Ališauskienė.
Stiprėti Šiaulių „Laiptų galerijai“ padėjo ne tik bendraminčių parama, bet ir galerijos darbuotojų kolektyvą papildę žmonės: „Prieš 14 metų prie mūsų prisijungė daug menininkų bei kolekcionierių pažįstantis Ričardas Jakutis, kurio dėka pas mus buvo surengta ne vieno žymaus dailininko paroda“.
Pasak J.Ališauskienės, per trečiąjį savo gyvavimo dešimtmetį Šiaulių „Laiptų galerijai“ pavyko pasiekti savo aukščiausią tašką. Tokį, kokį gali pasiekti provincijos kultūrinė įstaiga: „Viską pasako pas mus parodas rengusių menininkų vardai. Tai – pati tikriausia šiuolaikinio meno edukacija šiauliečiams, pristatant jiems geriausius Lietuvos menininkus“.
Renginių planas – metams į priekį
Kuriantis „Laiptų galerijai“ Šiauliuose jau gyvavo miesto dailininkus suburti spėjusi Šiaulių Dailės galerija. Savą gerbėjų ratą turėjo ir miesto inteligentijos traukos centru tapę Šiaulių Inžinierių namai.
„Apie kažkokią konkurenciją kuriant savo galeriją mes negalvojome. Manau, kad atskirų kultūros įstaigų veiklą Šiauliuose būtų galima pavadinti ne konkurencija, o tam tikra partneryste ir vienas kito papildymu.
Apsisprendę kurti galeriją, kurioje meno kūrinių parodas papildytų ir poezija bei klasikinės muzikos koncertai, mes nuosekliai auginomės savo publiką.
Pamenu, kaip į Ž.Mikšio parodos atidarymą atėjo gal kokie 25 žmonės. Nenusiminėme, džiaugėmės ir tais, kurie atėjo. Po to sekė kitos parodos, augo auditorija, sklido žinia ir apie mus.
Toks žymus dailininkas kaip Šarūnas Sauka, kuris daugiau parodų yra surengęs užsienyje nei Lietuvoje, mūsų galerijoje savo kūrinių kolekcijas pristatė net penkis kartus. Į jo parodas žmonės plūste plūdo.
Dabar jau galime pasidžiaugti dideliu mūsų gerbėjų ratu. Daug gražių žodžių apie save išgirdome per savo trisdešimtmečio minėjimą.
Savo ruožtu, mes lankytojams stengiamės atsidėkoti pristatydami jiems tikrai dėmesio vertą meną. Dirbame nuosekliai, kiekvieną mėnesį mūsų galerijoje vyksta bent du renginiai.
Jau dabar turime sudarę renginių grafiką ne tik šiems metams, bet pirmajam kitų metų pusmečiui“, – sako J.Ališauskienė.
Mūzos privalo netylėti
Paprašyta papasakoti apie į atmintį įstrigusius įvykius Šiaulių „Laiptų galerijos“ direktorė sakė, kad per tris dešimtmečius jų buvo išties apstu.
„Gal dėl karo Ukrainoje dabar kažkodėl į galvą lenda ne pačios geriausios mintys.
Neseniai gavau laišką iš policijos komisariato, o jame – pranešimą apie nutrauktą tyrimą dėl 2009 metais įvykdytos vagystės. Tuo metu mes rengėme vieno krauju paveikslus tapančio Vokietijos menininko parodą. Tapybai reikiamo kraujo jis įsigydavo skerdyklose, o patys piešiniai atrodė visai nebaisūs.
Į šios parodos atidarymą atsliūkino kažkoks ilgapirštis, kuris pavogė mūsų darbuotojų bei į parodos atidarymą atvykusio menininko pinigines su pinigais ir banko kortelėmis. Mes kreipėmės į policiją, bet vagies surasti nepavyko.
Dabar jau karo Ukrainoje metu iš policijos gavusi pranešimą apie nutrauktą tyrimą dėl tos vagystės pagalvojau, kad kraujo, kieno jis bebūtų, meninei saviraiškai naudoti nederėtų – tam yra dažai.
Kitas nemalonus incidentas įvyko pernai prieš Žydų kultūros renginių ciklo atidarymą.
Naktį kažkas nuplėšė dalį galerijos sienos apdailos plytelių. Jos buvo nuplėštos toje vietoje, virš kurios kabojo Žydų kultūros renginiams skirtas plakatas su jame pavaizduotu žydų berniuku.
Iškvietėme policiją. Pareigūnai spėjo, kad tai – chuliganų darbas. Atkreipiau dėmesį į tai, kad nuplėštos apdailos plytelės buvo suneštos į vieną vietą ir sudėtos į krūvą. Buvo panašu į akmenimis apdėtą žydų kapą. Nuplėštas apdailos plyteles nusipirkę skiedinio spėjome suklijuoti iki renginio pradžios, o paties incidento neviešinome, kad renginio dalyviai nepasijustų nesmagiai – nes tokiu būdu niekadėjai būtų pasiekę savo tikslą.
Patys šiam įvykiui taip pat didelės reikšmės neteikėme. Bet, kai dabar pagalvoji, juk viskas prasideda nuo mažų dalykų. Taip buvo nacistinėje Vokietijoje, tas dabar vyksta Ukrainoje. Tai, kas per Antrąjį pasaulinė karą nutiko žydams, tai dabar gresia ukrainiečiams. Netgi budelių retorika ta pati.
Sakoma, kai griaudžia patrankos, mūzos tyli. Aš pasakyčiau kitaip: „Mūzos negali tylėti, nes joms nutilus ims griaudėti patrankos“, – sakė Šiaulių „Laiptų galerijos“ įkūrėja J.Ališauskienė.
