Drobėse – akimirkų nušvitimas
Parodoje eksponuojamų A.Jasenkos paveikslų ašis – ekspresyvų pavidalą įgavę bibliniai siužetai ir temos, kurias pabrėžia ekspresyvi meninė išraiška, ryškių ir prislopintų spalvų šėlionės. Darbų pavadinimuose užkoduotos intriguojančios praeities ir dabarties sąsajos šio menininko kūrybą paverčia kaip reta šiuolaikiška.
Šv. Jono galvą tik keliais gramais kokaino įvertinęs A.Jasenka žiūrovams dievagosi nenorįs jų provokuoti ar šiurpinti: „Bet taip jau išeina, kai paliečiamos jautrios žmogiškosios egzistencijos temos. Kas pasakys, kiek dabar būtų verti ties trisdešimt Jeruzalės sidabrinių, už kuriuos Judas po alyvmedžiu pabučiavo, o paskui pardavė Kristų? Šiandienos įvykių fone žmogus gali būti parduotas ir už eurų, o pakartas – už mintį ar žodį“.
Paveiksle „Trys žuvys žiūri į saulėlydį“ A.Jasenka, regis, perteikia ir savo pasaulėžiūrą, ir draugystę su trimis dar Aristotelio laikais į meno padangę pakylėtomis mūzomis – poezijos, muzikos, dailės. Kuri jam svarbesnė, mylimesnė, dosnesnė? Pats autorius to nežino, dėl to gal net ir nekvaršina galvos – mylėti reikia visas.
„Žuvys nebylios, neišleidžia jokio garso. Tapytojas kaip žvejys, rymantis prie vandens telkinio, tikisi sugriebti kaip žuvį tą akimirką, kuri po to staiga išsilies jo paveiksluose. Todėl aš kasdien pėdinu į savo studiją, ten mėtau meškeres, kantriai laukiu savojo laimikio. Reikia budėti, kad nepražiosotum momento, nes žuvis bet kada gali užkibti“, – pristatydamas parodą uostamiestyje kalbėjo A.Jasenka.
Ryškūs krikščionybės ženklai
Jėzus, stebuklingai prisikėlęs iš numirusiųjų ir apsireiškęs savo mokiniams prie Galilėjos ežero, juos įkvėpė gyvenimui, suteikdamas galios gaudyti žuvis – tąkart valksmai buvo pilni. Akimirka, kai ir menininko rankose jau spurda tai, kas buvo neapčiuopiama, yra trumpa kaip saulėlydžio blyksnis, bet gali tapti kelrodžiu. Gal todėl žuvų įvaizdis, toks ryškus krikščionybės simboliuose, atsispindi ir A.Jasenkos tapyboje.
Romos vietininkas Erodas buvo įkalinęs Joną Krikštytoją Galilėjoje pirmiausiai dėl jo drąsos kalbėti tiesą. Paskui, švęsdamas savo gimtadienį, surengė prabangią puotą savo draugams, romėnų kariuomenės vadams. Iškilmėse šokusiai dukteriai Solomei pažadėjo duoti viską, ko tik ji panorės. Kai Solomė, nė kiek nesidrovėdama, paprašė Jono Krikštytojo galvos, ji buvo atnešta padėklo.
Paniręs į šventraščius A.Jesenka nepamiršo ir šio siužeto. Save jis vadina tikinčiu žmogumi, kurio Bažnyčia yra garsai, dažai, tvarūs santykiai su aplinka, su savo artimaisiais ir draugais. Tapyba jam - nepaliaujamas materialaus pasaulio struktūrų, komunikacijos ženklų, o taip pat ir savęs pažinimo bei įprasminimo procesas.
Menininkai užsipildo kūryba
Iš esmės niekas nesikeičia, tuštuma visais laikais, pasak A.Jasenkos, veržėsi į žmogiškosios būties erdves: „Vidinė tuštuma, tai – praradimai, mirtys, nereikalingumo ir baimės jausmai. Kiekvienas žmogus vienaip ar kitaip išgyvena tuštumos būseną, siekia ją užpildyti dalykais, kuriuos suvokiame kaip gyvenimo prasmę.Kuo užpildysi tuščias dienas, tuo ir būsi. Menininkai jas užpildo savo kūryba“.
„Kuo aš tikiu – universumu, metaforomis, abstrakcijomis, kitų išsakytomis tiesomis?“, – pats savęs retoriškai klausia menininkas ir atsako: „Gal viskuo iškart, nes pristatant naujus kūrinius be tikėjimo neišsiversi. Tiems, kurie drįsta kažką teikti, kad kiti juos išgirstų, pamatytų, reikia atrasti savyje ir drąsos, ir tikėjimo“.
Šviesos kontrastai, lengvabūdiškos išdavystės grimasomis besivaikaičio blogio temomis prabylantis A.Jasenkos paveikslai yra belaikiai, savaip universalūs. Juose nefiksuojami nei paros, nei metų laikai, neįžvelgiamos šimtmečius ženklinančios užuominos.
„Ne tik už kokainą parduota Jono Krikštytojo, bet ir stimuliuojančia spiduliuotę ar narkotinė žolę rūkanti Poncijaus Piloto galva, kitos figūros egzistuoja belaikėje, neapibrėžtoje erdvėje, maksimaliai nuasmenintos ir apibendrintos – kaip nuorodos į žmogiškąją būtį apskritai“, – pastebi menotyrininkė Dalia Karatajienė.
Paveikslai gali suskambėti
Iš Kėdainių kilęs A.Jasenka nuo vaikystės svajojo tapyti, bet tik prieš tris metus ryžosi išbandyti savo jėgas dailėje. Jo darbai pulsuoja pabrėžtina dinamika, vyriškai vibruojančiais potėpiais ir spalvomis, apmąstytomis kompozicijomis – menininkas kuria ekspresyvius, gausiai prisodrintų subtancijų vaizdinius.
Originalų jo kūrybos braižą įvertino ir D.Karatajienė: „A.Jasenkos paveikslų raiška kuria iliuziją apie greitą jo darbo tempą, bet iš tikrųjų vienu ypu tokių nenutapysi. Paviršiai – nevienasluoksniai, spalvos persišviečiančios, tarsi kovojančios viena su kita. Kompozicijose – vos keli atpažįstami, semantiškais akcentais išryškinami elementai. Nepaisant polinkio į istoriją ir šiuolaikiškumą, Antano tapyba retsykiais panašėja į abstrakciją“.
A.Jasenkos ir kitų universalesnių lietuvių meno kūrėjų pastangos derinti tapybą ir muziką primena Mikalojaus Konstantino Čiurliono ir kitų daugiabriaunio talento kūrėjų biografijas, jų paveikslų ciklus, simfonijas. A.Jasenka tvirtina, jog tapo garsais, todėl ir tapyba jam turi skambėti kaip muzika.
„Paveiksluose išreikštos mintys, idėjos gali prabilti galingai, kaip Ludwigo van Beethoveno „Herojinė simfonija“, ir subtiliai tarsi pirmoji Claude'o Debussy „Noktiurnų“ dalis „Debesys“, – sako tapantis kompozitorius A.Jasenka.
Kompozitorius ar tapytojas?
Per karantiną A.Jasenka daugiau laiko praleisdavo užsidaręs dailės studijoje. Baroti galerijoje pristatoma pastarojo laikotarpio jo tapyba. Pagrindiniu peizažų, portretų, abstrakcijų personažu galima pavadinti jį patį, tyrinėjantį prieštaringą pasaulį, kuriame nedorėliai ir pakvaišėliai gėrį bet kada gali paversti blogiu.
„Įsivaizduokite, kad esate trimatėje erdvėje, skambant 50 hercų dažniui, virpant sielai, susidaro susidaro radioaktyvusis fonas: bandydami užpildyti tuštumą staiga atpažįstate save nepažįstamoje vietovėje, pavyzdžiui, nuostabaus grožio Saremos arba Gotlando salose, kur įžvelgiate Baltarusijos diktatoriaus Lukašenkos grimasas, Astravo elektrinės dvelksmą“, – ir tokie pojūčiai prie molberto persmelkia A.Jasenką.
Kūrėjo sumaišyti dažai virsta skambančiais vaizdiniais, muzika ir poezija jam – ta pati tapyba, tik garsais ir žodžiais. Dailės, muzikos, literatūros, teatro dramaturgijos kontekstai A.Jasenkos gyvenime taip persipynę, kad režisierius Oskaras Koršunovas kartą jam visiškai rimtai pasakė: „Kompozitorius – tavo šalutinė profesija“.
Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto docentas A.Jasenka Lietuvoje ir užsienyje žinomas kaip šiuolaikinės elektroninės ir elektroakustinės, kamerinės muzikos, operų kūrėjas. Už įtaigias muzikines kompozicijas, sukurtas E.Nekrošiaus, O.Koršunovo, kitų šalies teatro meistrų režisuotiems spektakliams, baletams kompozitorius pagerbtas jau ne vienu Auksiniu scenos kryžiumi.
Klaipėdos senamiestyje įsikūrusioje Baroti galerijoje surengta jau šeštoji A.Jasenkos tapybos paroda.
