Pirmieji piešiniai saugomi tik autoriaus atmintyje, vėliau jis ėmė juos įamžinti pakėlęs droną.
Ankstesniais metais K.Tiknius daug keliavo po pasaulį. Rytuose jį sudomino mandalų kūrimas. O Škotijoje stebėjo, kaip žmonės piešia pajūryje.
Piešiniai darėsi sudėtingesni
Grįžęs į gimtąjį miestą ir vaikštinėdamas pajūriu K.Tiknius prisiminė matytus vaizdus ir pats pabandė smėlyje šakele ką nors išbraižyti.
Bėgant laikui jo piešiniai darėsi vis sudėtingesni – vien šakelės nebepakako, atsivežė porą grėblių – vieną didesnį, kitą – mažesnį, virvelių, kuriomis tarsi skriestuvu galima brėžti apskritimus.
„Ne visus piešinius spėju įamžinti – kartais juos nuplauna bangos. Bet manęs tai neliūdina, o tik primena, kad nieko nėra amžino ir kad nereikia prisirišti prie vienadienių dalykų. Man toks buvimas pajūryje – tarsi meditacija“, – sakė K.Tiknius.
Darbai – skirtingų dydžių
Menų mokyklų jis nebaigė. Piešiniai kuriami spontaniškai.
Iš pradžių pagaliu paišydavo apskritimus, geometrines figūras, vėliau imdavosi vis sudėtingesnių dalykų, susigalvojo savo technikos būdų.
Paprastesnį piešinį pavyksta sukurti per valandą, prie sudėtingesnių mandalų užtrunka ir penkias ar šešias valandas.
Visi darbai – skirtingo dydžio. Vieno skersmuo buvo daugiau kaip aštuoni metrai.
Jūros meno autorius visada bando panaudoti kuo didesnį plotą – tuomet atsiveria platesnės erdvės vaizduotei.
Po audros – puikus smėlis
K.Tiknius darbuojasi Smiltynėje, tolėliau nuo žmonių sambūrių. Čia – smulkiausias smėlis. Melnragėje jis daug grubesnis, o toliau, Karklės link, atsiranda akmenų.
Galbūt ateityje jis persikels į Karklę ir akmenukais paįvairins savo piešinius.
„Geriausias smėlis – po audros ar stipraus vėjo, tuomet jis drėgnas ir kietas, išryškėja spalvų kontrastai. Jei smėlis birus ir skaisti saulė, viso triūso beveik nematyti.
Šaltasis metų laikas tinkamesnis, nes pajūryje nedaug žmonių. Šiemet buvo daug žemės menui tinkamų dienų – audringa jūra, bangų nuplautos kopos, kelių laipsnių šaltis. Stengdavausi pasinaudoti gamtos suteiktomis galimybėmis kurti. Kartą darbavausi Smiltynėje visą savaitgalį“, – pasakojo fotografas.
Susidomėjo pasieniečiai
Kartais praeiviai sustoja, stebi ir stebisi, ko nors paklausinėja. Jau yra ir tokių, kurie atklydę į pajūrį žvalgosi, kur dirba fotografas. Todėl vasaromis jis traukia toliau nuo pagrindinių paplūdimių.
Pasitaiko, kad išsiblaškę dviratininkai nepastebi kūrinio ir per jį pervažiuoja. Taip buvo nutikę ir su gelbėtojų keturračiais.
Kartą jo piešiniu buvo susidomėję ir pasieniečiai. „Kažkas paskambinęs pranešė, neva pajūryje esantis brėžinys nurodo kryptį į kažkokį terminalą.
Pareigūnai viską išsiaiškino ir paskambinę sakė, kad jiems piešiniai patiko“, – prisiminė K.Tiknius.
Piešiniai patinka ir daugybei jo sekėjų socialiniuose tinkluose – net pats nesitikėjo, kad juos peržiūrės tiek daug žmonių.
Kažkodėl mandalos vilioja ir varnas. Galbūt varnoms atrodo, kad jos slepia lesalą?
